Mes matėme užtekant jo žvaigždę (Mt 2,2)

Likus savaitei iki Kalėdų vieną rytą danguje išvydau žvaigždę. Auštančio pilko dangaus fone ryškiai išsiskirianti, vieniša, ir, kaip man pasirodė, esanti ne toje pusėje, kur mano menkomis astronominėmis žiniomis galėtų būti koks nors dėmesio vertas dangaus kūnas, ji prikaustė mano akis. Kadangi nesu iš lengvatikių, į euforiją nepuoliau ir tik atidžiai stebėjau, ar nesumirksės, nepajudės, rodydama ženklus, kad ji – visai ne žvaigždė, o koks nors netyčia oro akvariume įšalęs lėktuvas, pakibęs mano stebėjimo horizonte. Arba keistas Žemės palydovas, dėl neaiškių priežasčių sumaišęs savo kelius ir lėtai rusenantis atmosferoje, kol visai sudegs. Arba šiaip kas nors techniško ir paaiškinamo paprasčiau nei žvaigždės buvimas nederamoje vietoje ir nederamu laiku. Vis dėlto žvaigždė nesitraukė, nemirksėjo, nekrito, neišblėso... Ji ramiai sau švietė tol, kol visai išaušus ją švelniai užklojo iš pietvakarių atplaukę debesys. Kurį laiką dar galėjau ją įžvelgti, o jai visiškai pasislėpus, iki dabar aiškiai žinau, už kurio lango ketvirčio ją mačiau ir kokia kryptimi reikėtų skristi jos ieškoti...

Kai dieną pasidalijau savo ryto reginiu su kitais, vienas žmogus padėkojo už gautą patvirtinimą – mat tą žvaigždę irgi buvo matęs, bet vėliau suabejojo, ar tai nebuvęs sapnas. Tai išgirdusi, tiesą sakant, pasijutau šiek tiek nejaukiai. Lyg ta žvaigždė tikrai kažką reikštų, kviestų, neleisdama paprasčiausiai ištrinti jos vaizdą iš atminties. Ji įsiveržė į mano gerai apgalvotą prieškalėdinį grafiką, kuriame žvaigždei vietos numatyta nebuvo. Iškėlė klausimą apie ženklo galimybę ir reikšmę, tuoj pat neduodama atsakymo...

Nujaučiu, kad panašiai galėjo jaustis ir trys išminčiai, anuomet pamatę žvaigždę ir išgirdę kvietimą eiti ieškoti To, kuris jų nesutiko su akinama galybe ar atsakymais, pasotinančiais jų išlavintus protus. Jis net nemokėjo kalbėti! Evangelijų istorijos apie Jėzaus gimimo aplinkybes – ypač Mato pasakojimas apie bėgimą į Egiptą ir kūdikių žudynes (Mt 2, 13–18) – neleidžia būti užliūliuotiems betliejų saldumo. Taip, žvaigždė pasirodė, ir jos spindulys nusidriekia, rodydamas kelią į pačią Šviesą. Taip, Jėzaus gimimas atneša pasauliui ir džiaugsmą, ir ramybę. Bet ne pigiai be kovos gaunamą ramybę, ne vienadieniais blizgučiais apkaišytą džiaugsmą, bet ramybę ir džiaugsmą kaip asmeninio atsivertimo vaisių, sodintą Dievo, brandinamą bėgime į savuosius egiptus, nokinamą savo gyvenimo nazaretų kantrybės. Šventoji šeima – tokios ramybės ir džiaugsmo židinys. Ji mus moko išnešioti tapimo žmogumi įtampą, per anksti ja neatsikratant, bet leidžiant Dievui įsikišti ir laiku ją perkeisti. Taip kaip tai darė Marija, svarsčiusi visus įvykius savo širdyje ne tik Nazarete, bet ir po kryžiumi. Taip kaip Juozapas, ne kartą pasitikėjęs ir patikėjęs žinia, kuri pasauliui galėjo atrodyti tik sapnas... Jų pavyzdys liudija, jog Šventoji Dvasia ateina ir apsigyvena ten, kur yra įsileidžiama. Ten yra jos namai, ten ji neša savo saldžius vaisius. Ten Dievas perkeičia abejonę į tikėjimą, pyktį į meilę, liūdesį į džiaugsmą, kartėlį į viltį...

Žvaigždės, kartkartėmis pasirodančios išblyškusiame prieškalėdiniame danguje, mums primena, kad Mesijas jau atėjo. Kaip ir Jonui Krikštytojui, kuris klausė: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ (Lk 7, 19; Mt 11, 3), mums vis dar sunku patikėti jų duodamais ženklais. Vis dėlto Kalėdų įvykis abejonės debesis perskrodžia šviesa, kurios tamsa neužgožia. Tiesa, Įsikūnijimas nepanaikina abejonės galimybės ir ne visada patenkina mūsų lūkesčius čia ir dabar išgirsti aiškius atsakymus. Taip, kaip ir Jonas, mes vis dar linkę Dievui užduoti uždarų klausimų, tikėdamiesi išgirsti „taip“ arba „ne.“ O Jis, atrodo, vis dar linkęs kviesti stebėti ženklus ir tapti ženklais kitiems, t. y. keliauti ir gyvenimu apsakyti, ką esame matę ir regėję: „aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama Geroji Naujiena“ (Lk 7, 22; Mt 11, 5).

Įsikūnijimas pasiekia pilnatvę tada, kai abejonė nugalima ne žinojimo tikrumu, bet sekimu To, kuriame Tėvas atskleidė savo veidą. Tik persiimdami Jėzaus nuostatomis, motyvais, veikimo būdu iš tiesų pažįstame, kas Jis yra, ir leidžiame Jam tapti žmogumi mumyse. Ir tada atsitinka Kalėdos...