2014 m. liepos 24 d., ketvirtadienis

Erika Drungytė. Plunksnų kalno vargonai

2010-12-27
Rubrikose: Skaitau » Lentyna  Kultūra » Literatūra 
suveržtos knygos

Evgenios Levin nuotrauka

Rašau paskutinę šiųmetę knygų apžvalgą ir stebiu nuostabią gamtos televiziją pro savo langą. Baltuma, sūkuriuoja snaigės, paukščiai lesa medžiuose likusius obuolius, zylės smaginasi skusdamos lašinių likučius, svirbelių karoliai ant elektros laidų ir džiuginanti tyla. Jokio įgarsinimo. Jokios maišaties. Jokių problemų be sprendimų. Kas pakito šitame baltame pasaulyje, šitame amžiname pasaulyje, vėl atėjus nežinia kuriai žiemai? Niekas nepakito. Medžiai, paukščiai, sniegas ir kažkas, visa tai stebintis. Kažkas, laukiantis Kalėdų – saulės, devyniaragio, ciklo pradžios. Ir kažkas, mėginantis šitą pasaulį sudėti į žodžius, kurie devyniom spynom užrakina paslaptį, pradžių pradžią, gelmių gelmę. Greta pilnatvinės gamtos gražiausia, ką žmogus sukūrė, yra poezija. Ko gali trūkti prieš Kalėdas? Nieko. Gal tik vieno kito posmo, įsiliejančio į ramumos dūzgimą.

Kai Dievas pasišaipo iš mūsų planų ir kikena mums purkštaujant dėl sugriuvusio vieno ar kito įsitikinimo, elgiamės skirtingai. Mano veidą tokiomis akimirkomis iškreipia šypsena, reiškianti sumišusias emocijas – pripažinimą, susitaikymą, pašaipą sau, aplodismentus Jam. Man labai patinka Jo revoliucingumas. Stereotipų sumalimas į miltus. Jo gebėjimas ironiškai nušviesti mūsų asilišką užsispyrimą. Turiu prisipažinti, kad greta nuosavo asiliškumo kartais pasiduodu ir kolektyviniam. Pavyzdžiui, kai kolegos net neskaitę knygos imasi ją vertinti tik pagal autoriaus pavardę, pasiuntu, bet pati retsykiais imu ir numoju ranka dar nė pirmo puslapio neatvertusi. Ir koks nustebimas, koks savęs dėjimas į šuns dienas, kai supranti klydusi...

Steponas Algirdas Dačkevičius „Balanų vargonai“: eilėraščiai. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2010.

Iki šiol nebuvau įsidėmėjusi autoriaus pavardės, todėl knygą ėmiau su skepsiu. O dar tos balanos... Banalu, pamaniau. Bet atsivertusi tik pūčiau akis, kraipiau galvą ir perskaičiau visą rinkinį neatsitraukusi. Geros tos knygos, kurias gali perskaityti vienu ar bent jau antru sykiu. S. A. Dačkevičiaus tekstai yra tokie savotiški senovės kinų trumpųjų eilėraščių lietuviški atitikmenys, bet būtent – saviški. Juos tesudaro keli žodžiai, tačiau talpiai, ramiai, įtikinamai aprėpia mažąjį žmogaus kosmosą:

 

Ganykloje iš gyvulėlių

išmokau atvirumo –

nedelbti žvilgsnio žemėn.

 

Juose ilgam išliks mūsų kalbos ir senojo kaimo įspaudai, kuriuos kasdien negrįžtamai prarandame. Net baugu – galvoju, kad jau yra vaikų, kuriems beveik viską reikėtų paaiškinti. Ne tik vaikų – jau jų tėvams menkai įkandami padargų, situacijų, darbų pavadinimai ar apibūdinimai. Ar tai nėra paskutinė knyga, kurią dar vienas kitas perskaitys be paaiškinimų?

 

Prie molio dubenio,

kur dreba

kaladėlėmis surūgęs pienas,

prie duonos papenčio,

išgulėto ajerų,

vasarvidis surado

maldą.

 

Sunku aptarti tokias knygas. Jautiesi daugžodžiaujantis, nieko svarbesnio, kas jose yra, negali pasakyti. Iš tiesų gana kvailas reikalas pristatyti eilėraščių knygą. Tegali šį bei tą išlementi apie jos sukurtą įspūdį. „Balanų vargonuose“ – apie 70 eilėraščių, bet visi trumpi, kelių eilučių, mažakalbiai. Gal žemaitiškas charakteris taip atsiveria. Iš mažai žodžių sukurti gelmingą ištartį – stipru. Daugelis mėgina. Bet lieka tik žodžių grupės, labiau fonetika nei semantika. S. A. Dačkevičius puikiai jaučia, ką ir kada reikia pasakyti, kad jau atsirastų eilėraštis:

 

Žąsys braido

po atolą,

ištiesusios kaklus

pašnekina praeivį.

Gerai – toli Kalėdos,

kai žaluma kentės

sustirus stirtoj,

o snaigės plauks

pro langą,

ir gilią naktį

sugagens pusnynai.

 

Tiesiu ranką kitos knygos. Formatas tas pats, autorius – vyras. Bet eigastis jau kitokia.

Jonas Kalinauskas „Plunksnų plėšytojos“: eilėraščiai. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2010.

Aštrus, skaudus, siurrealistinis, pasakojantis, intymus, ironiškas, drastiškas, kontekstinis, nirtulingas, aktyvus... Toks yra J. Kalinausko eilėraštis, anaiptol nenuteikiantis ramybei. Kažin kas vis dar sproginėja autoriaus sieloje, kažkas dar vis nepasakyta iki galo. Vyriškai šiurkšti ir smogianti leksika slepia skaudulius, kuriuos geriau išversti, nei išverkti, nuryti ar paleisti pavėjui.

 

taigi

mes nepasidarome geresni

per naktį per dieną

per šimtą metų orgazmo

 

mes visad dulkinsimės

lietuje

tai ir darom

bejėgiškai bandydami sulaikyti

sapną

arba bent jį paversti

kompasu rodančiu atvirkščiai

rytus ir vakarus

 

tai ir nepyk

nerėk

nemokyk –

jokios naudos

bet tu to ir nedarai

mes esame užkeikti

neturėti laiko

 

Skaitydama šį kūrinį („Einant pro geležines Šventosios skulptūras“), prisiminiau labai panašų Algio Skačkausko eilėraštį, bet nepajėgsiu jo tiksliai pacituoti. Tačiau aiškiai susidėlioja panašių intencijų erdvė, kurioje ekspresionizmas užima lyderio poziciją. Šalia viso to gaivalo, tirštų potėpių, ryškių spalvų, įtampos ir keistai įaudrinto santykio su mirtimi vis viena atsitinka tyla ir susitaikymas:

 

– – – esam amžinojoj naktyje

anapus švytėjimo

einam į priešingas puses

o mūsų regėjimas eina per širdį

per mūsų varganą kūną

nakties ir dienos pakraščiu

ašmenys žiba žemyn

paliki mus

dar vienai valandai

žodyno puslapiuos – – –

 

Dvylikta J. Kalinausko eilėraščių knyga tiek panaši į ankstesnes, kiek nepanaši. Pasitraukia į nuošalę kaimas, labiau išryškėja mitas, pasakotojo pozicija, drąsus dialogas su gyvenimu. Keistai atvirkščiai – ramūs rinkiniai „Atminties namai“, „Ir nėra svarbu“, jei klaustų, galvočiau, kad išleisti vėliau už „Plunksnų plėšytojas“. Bet būna, kad viskas skaudyn...

Na ir trečias vyras, kurį labinu, su manimi praleido daugiausia laiko. Nuo 1974 iki 2010 m. Tiek sudėjo į savąjį eilėraščių rinkinį. Manyčiau, kad per daug. Kad per tolimi yra ir laiko, ir vietų (Nida – Mardasavas – Vilnius) atstumai, kuriuos man, skaitytojai, reikia priimti savin, atskirti, pajusti, įsibūti.

Leonardas Gutauskas „Urbo kalnas“: eilėraščiai. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2010.

Šį kartą norėčiau pradėti nuo estetikos. Neįprasto formato, labai gražiai apipavidalinta knyga be galo maloni akiai. Manyčiau, poezijos rinkiniai šitaip ir turėtų atrodyti. Ir jokiu būdu ne taip, kaip atsitiko Kornelijaus Platelio ir Rimvydo Stankevičiaus knygoms – formatas tas pats, spalvos tos pačios, centrinė kompozicija tokia pati. Knygos privalo turėti savo veidą. L. Gutausko „Urbo kalnas“ – puikus pavyzdys. Kitas reikalas – turinys. Kai eilėraščių labai daug, aiškiai matyti juos skiriantys tarpekliai, nelygumai, atstumai. L. Gutausko tapyba viena ranka atsirėmusi į lietuvių liaudies meną, primityvizmą, bažnytinės tapybos tradiciją. Šios įtakos, be abejonės, ataidi ir poezijoje. Tačiau vienur tai – puikus balansas, kai motyvas ar melodija dar yra ribiniame būvyje ir tada išryškėja gebėjimas naudotis pirmine medžiaga, o kitais atvejais žaidybiškumas, proporcijos, atstumas prarandamas, pasiduodama tėkmei ir, deja, ne eilėraščio naudai. Kaip sakoma, valso ritmu:

 

Ir vėl žiema, ir vėl Vivaldis –

Varpelis skamba per pusnis –

Tas raudonplaukis kunigas suvaldęs

Senųjų smuikų žyrančias ugnis.

 

Varpelis skamba pirštuos vėjo

Su priartėjančio pavasario žinia

Sniegų kalnais miškais nuskrieja

Tokia vienuoliškai itališka žiema.

 

Ir šerkšnas puošia kalnus kriptos

O kunigo vienutėj – tiek garsų

Kurių skaistumo Dievas neišgirdo

Nes jis kažkur aukštai virš debesų...

 

Dera pastebėti, kad L. Gutausko gebėjimas matyti kitą yra unikalus. Kadais, brandžioje vaikystėje, man nebuvo gražesnių knygų už jo „Kur nakvoja vėjai“ ir „Sidabro žuvys žaidžia“. Keistas kalbėjimas apie žuvis ir paukščius, o dar stebuklinės iliustracijos – tai mane veikė kaip vynas. Ir šiame rinkinyje autorius gražiausiai atsiskleidžia kalbėdamas apie kitus – dedikuoti eilėraščiai jautriai susitelkia ties vardu, asmenybe, kuriai yra skiriami. Išskirtini eilėraščiai Nijolei Miliauskaitei, Ignui Šeiniui, Juozui A., Jonui Juškaičiui, Onei Baliukonytei, Pranui R., R. Samuoliui, Daliai G. Vienas tokių, ypatingų, būtų „Gotlandas“:

 

Kai prakirtęs Gotlando ledą

Runų raštą ilgai tyrinėjau

Pamačiau veisiejiškį Gedą

Jis per jūrą į Lietuvą ėjo.

 

Ėjo vienas kaip buvo įpratęs

Ir murmėjo slaptažodį gotų

O danguj sukos skydo kvadratas

Ir erelis tupėjo už grotų.

 

Ką galėjau ištart pasakyti

Ko galėjau paklaust kai nutolo

Į ūkus žilo trolio akytė

Tad stovėjau sustingęs ant molo.

 

Dar ir šiandien nedrįsčiau

patvirtint

Kad poetą mačiau – ne šešėlį

Nes pasaulis kaip laivas apvirto

Ir prasmego į Baltijos smėlį.

 

Ką gi, pamatyti kitą – pats gražiausias judesys. Ir to grožio „Urbo kalne“ tikrai pakanka. Prieš Kalėdas gal net kitaip sušvintančio, mus visus sutelkiančio. Ramių, šviesių, taikių, gelminių šv. Kalėdų jums visiems – skaitantiems, rašantiems, tylintiems, ieškantiems, atradusiems, liūdintiems, nurimusiems, einantiems...

 

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

REKOMENDUOJAME

Francois Mauriac

Žinomo prancūzų rašytojo François Mauriaco (1885-1970) kalba, atsiimant Nobelio literatūros premiją 1952 metais už „puikų dvasinio pasaulio pažinimą ir meninį vaizdingumą, romanuose atskleidžiant žmogaus gyvenimo dramą“.

R. Stankevičius

Man visada atrodo, kad aš esu stebintis ir kad visada aprašau tai, kas iš tikrųjų įvyko. Bet paprastai ir visi mano draugai, ir visi, kas mane skaito, mano atvirkščiai – kad tikrovė nelabai panaši į mano aprašymus. Bet specialiai aš nieko nedarau. 

Gintaras Bleizgys

Siūlome pokalbį su šiuo poetu ne tik apie naująją knygą „Kai sėlinsi manęs“, poeziją, bet ir apie tikėjimą, kuris, pasak pašnekovo, yra visų svarbiausias.