Nepaisant to, ką sako politologai, rinkimai Baltarusijoje mane nustebino. Ne, ne laimėtoju ir ne tuo, jog buvo su laimėjimu nesutikusiųjų, o tuo, kiek tų nepatenkintųjų buvo, ir tuo, kaip greitai ta minia buvo išvaikyta. O visų labiausiai mane nustebino buhalterinis žvilgsnis iš Vilniaus.

Sekmadienio Minskas čia atrodė kaip pirmadienio tabelių eilutė. Ar pripažinti kaimyninės šalies rinkimų rezultatus, mūsų Prezidentė nuspręsianti tuomet, kai šiuo klausimu ką nors aiškaus pasakys EBPO. URM išreiškė susirūpinimą. Seimo pirmininkė – irgi, bet taip negarsiai, tarsi kalbėtų kamerinėje aplinkoje prie kavos puodelio. Ir tiek. Įvyko, nežinom, laukiam.

Žinoma, visi (ir Baltarusijos pozicija, ir opozicija, ir visų šalių užsienio stebėtojai) žino ir žinojo, kad netgi tikrai demokratiškuose rinkimuose Aliaksandras Ryhorovičius laimėtų. Tad pripažinimas ar nepripažinimas, pragmatiškai žiūrint, tėra gana formalus dalykas, nevertas gilesnių apmąstymų. Prieš rinkimus, tiesa, giedojom, kad svarbiausia stabilumas kaimyninėje šalyje. Mums taip geriau. Tai negi dabar, kai stabilumas triumfavo, būsime nepatenkinti?

Paprastai draugiškų santykių su šiandieniu Minsku šalininkai sako, kad Lukašenka yra Lukašenka, kad jis nėra amžinas (o jo įpėdinis dar išties labai mažas), bet nereikėtų pamiršti, jog, be pastarųjų asmenų, toje šalyje gyvena dar dešimt milijonų baltarusių. Štai jais ir derėtų pasirūpinti, jiems derėtų neužtrenkti Europos durų.

Būtent! Dievaži, reikia rūpintis būtent jais. Tik pirma dar pasidomėti, ar galima jais rūpintis taip, tarsi jų valdžia būtų sau, o piliečiai – sau.

Po 2006-ųjų metų prezidento rinkimų vienas pažįstamas minskietis pasakojo tokį pokštą: kitą rytą, po rinkimų, išgirdę jų rezultatus, Minsko gyventojai pasipylė į gatves. Ne, ne protestuoti, o pažiūrėti, kas už jį balsavo. (Priminsiu, tąkart oficialusis Minskas paskelbė, kad už jį balsavo 82,6 procentai rinkėjų.)

Kiek žmonių susirinko praėjusio sekmadienio vakarą Minsko Nepriklausomybės aikštėje? Tiek Rytų, tiek Vakarų naujienų tarnybos ir privatūs asmenys užvertė internetą vaizdais, kuriuose matyti, kad aikštė priešais vyriausybės rūmus buvo pilna. Sunku suvokti, kaip ją galėjo užpildyti, pasak oficialiojo Minsko, protestuoti susirinkę 3000 girtų jaunuolių. Kadangi į Minską papuolę lietuviai šia aikšte ne tik nesigėri (atvirai kalbant, gėrėtis ten beveik nėra kuo), bet net apskritai nė nežvilgteli, mikliai nerdami į tiesiai po ja esantį trijų aukštų požeminį parduotuvių kompleksą „Stolica“ (o ko daugiau, jei ne „pirkinių“, važiuot į Minską?), pasakysiu tik tiek, kad pastaroji aikštė, švelniai tariant, didesnė ir už Klaipėdos teatro aikštę, ir už Rotušės aikštę Kaune, ir už Katedros ar S. Daukanto aikštes Vilniuje. Ir štai pilnoje žmonių tokio dydžio aikštėje guminėmis lazdomis pradeda darbuotis OMON‘as. Po šio „darbo“ – šeši šimtai sulaikytųjų. Trumpai pagalvokite, ką tai reiškia. Kad jie buvo švelniai palydėti į milicijos mašinas, manyti gali tik akyloji rinkimų stebėtoja Kazimira Prunskienė. O kiek dar buvo šiaip sumuštųjų?

Ne tiek jau daug oficialių Lietuvos ir Europos Sąjungos pareigūnų oficialiai pasmerkė susidorojimą su demonstracija (bent jau tokį vaizdą piešia oficialūs pranešimai spaudai trečiadienį, kai rašau šį tekstą). Na, politikai, deja, lieka politikais. Jau tapo įprasta, kad jiems pridera tik kokį susirūpinimą išreikšti, ne daugiau.

Bet mane nustebino neoficialiosios lietuviškos reakcijos. Pasišaipyta iš K. Prunskienės, pasikalbėta su kitais stebėtojais ir informuota, kad Andrius Šedžius ir Valentinas Mazuronis pamatė, ko nematę, papasakota, jog Minske turim išties šaunų ambasadorių. Ir tiek. Net Rusijos žiniasklaida išsamiau informuoja ir aistringiau reaguoja.

Kas čia tokio? Apie ką čia kalbėt, kuo susirūpint? Dar kartą prisiminkite, jog OMON‘as gerai apkūlė mažiausiai šešis šimtus žmonių (prisiminkite visus savo pažįstamus, kiek tik turite; tai štai, tąnakt buvo primušta gerokai daugiau). Ar tokia reakcija ir yra rūpinimasis dešimčia milijonų baltarusių?

Gal ir nestebina tai, jog smurtas, siautėjęs virš Lietuvos turistų pamėgto prekybcentrio, pastarųjų nė kiek netrikdo. Nes joks smurtas tarsi nebetrikdo. Ypač Baltarusijoje. Nu ką jau, ten gi Lukašenka, o tas muša, mušė ir muš. Taip byloja ir politologai, ir eiliniai televizijos žiūrovai. Nieko netikėto, nei ypatingo – pykšt, nuotolinio valdymo pultelis perjungia kitą kanalą, kur rodo kokių įdomesnių, nekasdieniškesnių, patrauklesnių vaizdų.

Kai kurie, girdėdami, kaip artimiausias kaimynas už sienos lupa žmoną, galvoja, ką daryti, gal iškviesti policiją, ar bent pačiam nueit ir kaimynui porą žodžių pasakyt. Kai kurie užsikemša ausis ir sako, kad tai kaimynų vidaus reikalas. O kai kurie kikena – muša, vaidinasi, myli...

Ar norėtumėt, kad jus taip pamylėtų? Gumine lazda? Į dantis?