EPA nuotrauka

Beveik Naujųjų išvakarės. Tarp švenčių privertė sniego, tik rašyk jame ir norėk. Pusnys, pusnynai. Taip ir vaikštai – tiesiog, norėdamas paklajoti, pabraidžioti po baltumą.

O kai visos brydės parves atgal į namus, kai su visais artimais ir mylimais bus pabendrauta, – paskutinis šių metų savaitlaiškis – Tavo paslaugoms.

Ačiū, kad šiemet buvai su mumis, mielas skaitytojau. Tikiuosi, būsim ir kitąmet.

Ketvirtadienis (12 23): Valentinas ir radijas

Nuotraukos autorius Tomas Urbelionis/BFL © Baltijos fotografijos linija

Iki pat Naujųjų Bernardinų bažnyčioje veikia gyvoji prakartėlė. Pagrindinė visų reportažus apie ją kūrusiųjų žvaigždė – asiliukas Valentinas iš Pavilnio jaunųjų gamtininkų stoties. Peša sau šieną kartu su avelėm ir avinu... Kai kas pasirauko – bažnyčios prietemoje dvelkteli tvarteliu. Ir kas? Kaip sako brolis Algis, „jei jau užgimęs Dievas pirmiausia įkvėpė šieno ir tvartelio kvapą, tai ir žmonėms, ateinantiems į bažnyčią, jo nei bijoti, nei baidytis nederėtų.“

Poeto Liudviko Jakimavičiaus pastebėjimai šįsyk – be įkvėpimo. Kritikuoti per radiją skambančią lietuvišką popmuziką ar estradą – kai jau tiek kartų kritikuota... Ir kur tam mūsų radijui dingti? Niekur jis nedings. Tik išjunkim, kad nesikankintų. Nei radijas, nei artimieji.

Penktadienis (12 24): atminties skylėtas rėtis...

Visada ką nors gelmiškesnio, kokius nors „dūšią“ pašildančius marškinėlius galima rasti „Liaudies kultūros“ žurnale. Iš šio leidinio „Atminties“ rubrikos ir Bernardinuose publikuojamas pokalbis su fotografu Viliumi Naujiku, iš kurio fotografijų ciklų patirties sėmėsi ne vienas fotografas, nūnai žinomas kaip Nacionalinės premijos laureatas. Pažeriama daug asmeninių detalių apie fotografavimą tarybiniais metais. Vėl ir vėl primenama, kokia nužmoginanti buvo ta epocha. Na, bet šis pastebėjimas irgi pernelyg guminis...

Grįžtant prie V. Naujiko minčių, įdomi ir jo „komunikacinė“ metodika: „(...) važiuoji, pamatai kur laukuose dirbantį, ganantį žmogų, sustoji, pasistatai ir paklausi – koks čia kaimas, kur šitas kelias eina, gal kokių įdomių žmonių žinote – menininkų, dievdirbių, dar paklausi, ar nieko prieš, jei nufotografuosi, pagiri, kad gražus... Žmogus atsipalaiduoja, parimsta ant grėblio, ir šnekam.“ Rodos, panašiai savo laidas „Kaip žmonės gyvena“ Lietuvos radijuje kuria žurnalistas Benas Rupeika.

Zenekos nuotrauka

Kartais pagalvoju, kad visokių rengėjams kasmet vis sunkiau parašyti kūrybingą scenarijų visuotinai minimai datai, parašyti taip, kad kalbėjimas apie tragediją netaptų farsu dėl neslankių retorinių klišių, besikartojančio patoso. Galbūt atmintinų datų gausa per pastaruosius keletą metų (ką tik pasibaigęs Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis, 600 metų Žalgirio mūšiui, Nepriklausomybės atkūrimo 20-metis, 70 metų nuo Lietuvos okupacijos pradžios, 70 metų, kai Lietuvos kariuomenė įžengė į Vilnių, ir t.t.), galbūt kitos inertiškos priežastys verčia mąstyti – kuo virsta mūsų atmintis? Tiksliau, kaip mes ją įamžiname?

Štai skaitau, kas numatyta Sausio 13-osios dvidešimtmečio minėjimui, ir svarstau: ar verta taip tiesiogiai inscenizuoti dar vieną mūšį dėl laisvės (smėlio maišai, rusiškas BTR'as), ar tikrai praėjo tiek daug laiko, kad jaunajai kartai mes turime viską rodyti taip prikišamai? Na, taip, – ne Lašininis su Kanapiniu toje aikštėje turėtų kautis, gal ir ne Dovydas su Galijotu, bet ar reikia ten kautis apskritai?.. Man visad labai baisiai atrodo bandymai „atkurti tuometinę dvasią“, nes jie labai lengvai pavirsta į tos dvasios karikatūrą...

Žinoma, tai bendresnė problema – mūsų atminties kultūra apskritai yra praradusi identitetą, iš čia ir kūrybiškumo stoka. Šią temą – inertišką atminties formų įprasminimą – puikiai atskleidžia ne tik bejėgystė sukurpti pakenčiamą minėjimo siužetą, bet ir paminkliniai reikalai: užtenka pasidairyti į Tado Gutausko skulptūrinius projektus, apžvelgti diskusijas dėl Lukiškių aikštės konkurso ar mesti akį į Vilniaus patiltes...

Viskas daroma lyg save baudžiant, atžagariai ir atžariai – padarysim pagal protokolą, patupdysim varnelę. Iš pradžių – demonstracija, paskui – kalbos, paskui – dainos, plojimai. Ir – greitai greitai namo...  Nieko neprimena?

Vien varnelės ir varnos juodai krankia baltuos protokolų lapuos.

Šeštadienis (12 25): proginis

Zenekos nuotrauka

Kalėdinė istorija lietuviškai papasakota net Egipte – Kaire esančioje šeštadieninėje lituanistinėje mokykloje. Simbolinis šią šalį ir Lietuvą siejantis ryšys: „Egipto krikščionys koptai nuo šventosios šeimynos apsilankymo Egipte laikų šį kraštą pagrįstai vadina Marijos žeme.“ Žinia, ir mes esame perėmę šį pavadinimą iš Livonijos kalavijuočių.

Šiemet vyko ir Bernardinai.lt organizuotas kūrybos darbų konkursas „Užuot keikę tamsą, uždekime žvakę...“. Galų gale išrinkti ir trys nugalėtojai. Visiems dalyviams numatyta ir žurnalo „Kelionė su Bernardinai.lt“ prenumerata. Manau, puiki dovana.

Šventinės nuotaikos pakilimai neišvengiamai slūgsta, tada atsiranda ir tekstų valtys, kuriomis bandoma perplaukti beprasmybės vandenyną. O kaip kitaip, toks gyvenimo ritmas...

Sekmadienis (12 26): dzūkavimas ir dvigubi standartai

Zenekos nuotrauka

Tekstas apie internetą Molėtų bibliotekoje ir jo teikiamas galimybes žmonėms priminė ir kitą dalyką – jei reikėtų įvardinti profesiją, kuri šiandien labiausiai asocijuojasi su žmogiškumu, nedvejodamas sakyčiau – „bibliotekininkė“. Net priminčiau, kad reikėtų ir paminklo tam pasišventimui įamžinti. Bėda, kad, ko gero, koks apsukruolis be konkurso imtų ir „patobulintų“ Pirčiupių motiną, įbrukdamas jai knygą į rankas ir pateikdamas visuomenei už gryną pinigą ar atvežtų kokį tarybinį personažą, nespėjusį laiku pasislėpti Grūto parke.

Grįžtant prie minėto straipsnio, žavi pašnekovų užsispyrimas būti raštingiems: „Sunkiau yra lietuviškomis raidėmis laiškus rašyti, bet aš stengiuosi. Nors ir ilgiau užtrunku, prasikrapštau prie kompiuterio, bet specialiai lietuviškas raides rašau, didžiąsias raides, kablelius ir kitus skyrybos ženklus visada teisingai stengiuosi sudėti.“ Yra iš ko pasimokyti amžinai „dzūkuojantiems“, lietuvinimo programas pritingintiems įsidiegti elektroninių laiškų rašytojams, kurių dar pilna ir privačiose, ir valstybinėse įstaigose.

Kita žinia primena, kad „be mūsų šalies, tiek už nacių, tiek už komunistinių režimų nusikaltimų neigimą baudžiamoji atsakomybė numatyta Čekijoje, Lenkijoje ir Vengrijoje.“ Ir viskas... Visur kitur – tik diskutuojama, diskutuojama... Ir kai Europos Komisijoje nusėdę biurokratai nesutinka komunizmo nusikaltimų prilyginti nacizmo vykdytoms baisybėms, akivaizdu, kad naujoms nužmoginančioms sistemoms kurti išlieka visos sąlygos – tiek Rytuose, tiek Vakaruose.

Pirmadienis (12 27): kronikos – smagios ir liūdnos

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL © Baltijos fotografijos linija

Metams baigiantis „IQ“ žurnalas sumuoja teatrinius metus, tiksliau, bando apibrėžti, kodėl užkulisiuose ir viešumoje šiemet kilo tiek aistrų dėl vadovų kaitos ir panašių dalykų. Vieną pagrindinių priežasčių teksto autorius įžvelgia įstatyminėse spragose, kurios kelia grėsmę aktorių ateičiai: „visus juos jungia viena: visiška nežinomybė dėl jų ateities, ir realios (nekabant jau apie orią ir garbingą) padėties mūsų visuomenės socialinėje struktūroje nebuvimas. Trumpiau tariant – nė garbės, nė orios senatvės.“ Ko gero, ši problema pasklidusi plačiau, tik kitos meno sritys kol kas mažiau audringos.

Egzotiškų akcentų puslapiui suteikia Martyno Šiaučiaus išsamūs ir pakankamai populiariai išdėstyti pastebėjimai apie korėjiečių kalbą.

Operos solistė Violeta Urmanavičiūtė-Urmana prisipažįsta labai mėgstanti dainuoti Gustavą Mahlerį. Pats interviu mirga marga nuo operos pasaulyje garsių pavardžių – šio žanro mėgėjai tikrai aptiks įdomių dainininkės pastebėjimų.

Laikinoji sostinė lenkia galvą prieš klasikinę muziką ir tapybą – šiemet įsimintiniausiais Kauno menininkais paskelbti pianistas Rokas Zubovas ir dailininkė Elena Kniūkštaitė. Du menininkai – du pašnekesiai viename „Nemuno“ straipsnyje.

Iš to paties savaitraščio ir Erikos Drungytės knygų apžvalga, visa skirta poezijai. Nenuostabu, juk Erika ir pati – poetė, o taip pat ir 2011 metų „Poezijos pavasario“ almanacho rengėja.

Vienas iš „pamatinių“ savaitės tekstų galėtų būti kultūros istorikės Ingės Lukšaitės mintys Lietuvos Respublikos Vyriausybės organizuotoje diskusijoje apie lituanistikos ateitį. Pateikti labai konstruktyvūs orientyrai, į kuriuos turėtų krypti lituanistų akys. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad nepakankamai ir netinkamai atsiskleidžia intelektinės akademinio sluoksnio galios: „dabarties mokslininkų energijos, laiko ir erudicijos, kai jie turi įrodinėti darbo vertę arba dirbti visai ne savo kvalifikacijos darbus, švaistymas reiškia, kad mūsų kultūroje plečiasi nepadarytų darbų laukas. Mes neturime istorinio laiko destrukcijai.“

Juolab kad destrukcijos pakanka ir aplink Lietuvą. Pavyzdžiui, Baltarusijos įvykiai – ačiūdie, kad kultūros žmonės neabejingi. Jie stengiasi atkreipti politikų dėmesį į tas vertybes, dėl kurių žmonės išlieka žmonėmis. Juk  kadaise užsienyje kažkas dėjo pastangas atkreipti dėmesį ir į tai, kas dedasi su laisvėmis Lietuvoje.

Vakare Bernardinai.lt redakciją pasiekė liūdna žinia: mirė bendradarbė, literatūrologijos profesorė Vanda Zaborskaitė.

Antradienis (12 28): susirašinėjimas ir razina

EPA nuotrauka

Jau buvau užsiminęs apie šventinių nuotaikų atoslūgius. Štai dar vienas gabaus literato tekstas – emigracinės šventinės patirtys subtiliai įvyniotos į estetinės žaismės popierių – puiki dovana persiskaičiusiam tiesmukos publicistikos interneto vartotojui. Tiesą sakant,  pastebiu tam tikrą dėsningumą: jauni autoriai – Ernestas Noreika, Saulius Vasiliauskas ir jau minėtas rašinio  autorius Nerijus (nežinau, sąmoningai ar pasąmoningai) susirašinėja autoriniais tekstais „Aštuntosios dienos“ skilties lauke. Šių dienų tema – šventės. Kol kas panašu, kad skaitytojui šis žaidimas – tik į naudą.

Kokia nauda žiūrėti E. Vėlyvio filmą „Zero 2“, turbūt turėtų atsakyti tie „daugiau  nei 71 tūkst. žiūrovų“, kurie jį žiūrėjo kino teatruose. Būtent jų įmokos už bilietus leidžia šį filmą vadinti metų pelningiausiu. Pamenu šio režisieriaus interviu, rodos, TV laidoje, kurioje jis sakė, kad svarbiausia kine – pinigai. Ką gi, tikslas, bent lietuviškais mastais, pasiektas... Bus pinigų „Zero 3“ gamybai.

„Šiandien ne iš vieno žmogaus, liejusio pyktį, kodėl suteikiu poniai Vandai tribūną Bernardinai.lt, girdžiu žodžius: "vis gi tai buvo neeilinė asmenybė".“ – sako Andrius Navickas tinklaraštyje. Išties, profesorės Vandos Zaborskaitės netektis pasijus dar ne sykį, – humanistines pozicijas viešai ginančių net ir nūdien mažiau nei jas kolektyviai naikinančių savo nutylėjimais. 

Paskutinis paminėjimas, tarsi razina iš paskutinio rudens sesijos posėdžio pyrago Seime. Kartais politikos veidas nelabai panašus į sužalotą intelekto, tiesa?

Trečiadienis (12 29): tremtys ir tremtiniai

Zenekos nuotrauka

Gamtą stebintis Henrikas Gudavičius dažnai nustebina netikėtais sugretinimais. Šį sykį savo rašinyje. Šį sykį galima būtų pacituoti maloniai stebinančias gamtos ir literatūros aliuzijas – minimas ir Gastonas Bašliaras, ir Juozo Požėros romanas „Žuvys nepažįsta savo vaikų“, tačiau mieliausi pasirodė šie žodžiai apie zuikius: „pavasario sulaukdavo gudriausieji. Dabar šitokia selekcija neįmanoma – kai varovai pradeda isteriškai šaukti ir daužyti lazdomis medžių kamienus, tai žvėreliams atrodo, kad jau pasaulio pabaiga. Po tokios medžioklės išlieka tas zuikis, kuris panikos apimtas prarado orientaciją, įkrito į duobę ir apmirė.” Argi ne puiki parafrazė sunkiems laikams apibūdinti? Pralinksmino.

Rašytoja Vanda Juknaitė parašė jautrų in memoriam profesorei Vandai Zaborskaitei: „Pusę amžiaus ji buvo viena iš tautos moralinių autoritetų. Šalia jos jauteisi laisvesnis, greta būdavo lengviau kvėpuoti. Jos gyvenimą ženklina išskirtinis  gebėjimas priimti kito žmogaus kitoniškumą.“

Aktorius Vytautas Kontrimas dalijasi vadinamojo „socialinio klouno“ patirtimi, įgyta Santariškių ligoninėje, vaidinant sergantiems vaikams. Stebėtina, kokį gydomąjį poveikį gali turėti paprasčiausi muilo burbulai.

Zenekos nuotrauka

Vietos, į kurias tremdavo žmones, dažnai įkvėpdavo parašyti atsiminimus. O jei tai – salos, į kurias tremdavo... dažnai jos tapdavo vertos romano. Bernardinai.lt pateikiamame sąraše tokių salų yra.

Yra ir kitokių būdų išsitremti – pavyzdžiui, Redas Diržys iš Alytaus jau seniai apsisprendė išsitremti iš meno srities. Įvairios jo surengtos akcijos dažniausiai provokuoja apmąstyti savo santykį su tuo pačiu menu, jei ne su visu pasauliu. Ne mažiau provokuojantis ir pokalbis su juo.

Režisieriai Julija ir Rimantas Gruodžiai pašnekesyje su Jūrate Visockaite iš „Šiaurės Atėnų“ prisipažįsta mėgstą įvairius pakraščius. Net jų įkurta studija vadinasi „Periferija“.

Gražus ir laiku surašytas Jurgos Baltaragytės tekstas. Šią esė prisipažino atsiuntusi iš savo tinklaraščio, kurį vadina ne mažiau gražiai – „brūkštas“. Linkiu ir toliau jai laikas nuo laiko brūkštelėti ką nors ir atsiųsti į „Aštuntąją dieną“. Tokius mėgstame skaityti ir be paraginimų.

Ketvirtadienis (12 30): su palinkėjimais

EPA nuotrauka

Šiame straipsnyje jau lingavau galva, kad žmonėms kyla įtarimų dėl Lukiškių aikštės projektų konkurso. Dabar, perskaičius Zigmo Vitkaus straipsnį, tenka palinguoti dar sykį – abejotinas yra valdininkų geranoriškumas ir siekis konkursą vadinti „viešu“, jei „besidomintieji projektu darbams apžiūrėti teturėjo savaitę. Įskaitant Kūčias ir Kalėdas.“

Tačiau metų nesinori baigti surukus – todėl žvelgdamas į Andriaus Navicko tekstą, lenkiu pirštus – kas gi gero įvyko šiais metais? Vienas, du, trys... Užlenkiau penktą... Pakaks. Daug. Visi metų įvykiai tam tikra prasme kultūriniai. Rankos nykštį keliu į viršų – turbūt nutuokiate, ką reiškia šis, ko gero, dažniausias gestas „Facebooke“.

Pasiilgusiems gražių vaizdų, siūlau peržvelgti Edžio Jurčio fotografijų albumo pristatymą.

Taip pat gruodžio 30-ąją minime 150-ąsias Jono Jablonskio gimimo metines. Kas pamiršo, gali perskaityti šį puikiai suręstą straipsnį.

Jei suskubsite, šiais metais dar spėsite į Aistės Paulinos Virbickaitės „šventiškai“ aplankytą ir aprašytą parodą „Vartų“ galerijoje (aprašymas pasirodo penktadienį).

Štai ir visi savaitės skiautiniai, kuriais apgobiu išeinančiuosius ir pasitinku Naujuosius.

Laimingų!