Bendrojoje trečiadienio audiencijoje popiežius Benediktas XVI pristatė dar vieną didžią krikščionę moterį, kurios mokymas ir gyvenimo pavyzdys šviečia ir šiandien.

Šventoji Kotryna Bolonietė gimė 1413 metų rugsėjo 8 dieną Bolonijos mieste, turtingoje ir išsilavinusioje šeimoje. Apie jos vaikystę išlikę mažai patikimų žinių. Augo su seneliais Bolonijoje, sulaukusi maždaug dešimties metų persikėlė į Ferarą, į markizo Mikalojaus III d’Este dvarą, tapdama markizo dukters Margaritos garbės dama. Tuo metu markizas Ferarą pavertė spindinčiu miestu, sukvietė įvairių šalių menininkus ir literatus. Skatino kultūrą ir, nors pats gyveno nepavyzdinį gyvenimą, gerai rūpinosi pavaldinių dvasiniu gėriu, moraliniu elgesiu ir ugdymu.

Feraroje Kotryna nepatyrė negatyvių aspektų, kuriais dažnai pasižymi dvaro gyvenimas. Tapo Margaritos drauge ir patikėtine. Plėtė savo išsilavinimą: studijuoja muziką, dailę ir šokį; išmoksta rašyti eiles ir literatūrinius kūrinius; groja smuiku ir įgyja puikius įgūdžius miniatiūros mene; gilina lotynų kalbos žinias. Mokosi lengvai, aistringai ir ištvermingai, bet taip pat su kuklumu ir santūrumu. Tačiau iš kitų išsiskyrė tuo, kad visada žvelgė į dangiškus dalykus.

14 metų apsisprendžia palikti dvarą ir įsilieja į jaunų, kartu gyvenančių ir Dievui pasišventusių moterų bendruomenę. Motina, nors ir turėjo kitų lūkesčių, sutinka.

Nežinome Kotrynos dvasinio kelio prieš šį pasirinkimą. Tačiau savo raštuose ji užsimena, kad jį padarė dieviškos malonės apšviesta, trokšdama įgyti tas dorybes, kurias matė kituose.

Didelė dvasinė pažanga šiame naujame jos gyvenimo etape, bet taip pat dideli ir baisūs išbandymai, vidinės kančios, demono gundymai; gili dvasinė krizė iki pat nevilties. Išgyvena dvasinę tamsą, krečiama netikėjimo pagundos Eucharistijos atžvilgiu. Tačiau po daugelio kančių Viešpats ją paguodžia: vienoje vizijoje suteikia aiškų savo realaus buvimo Eucharistijoje supratimą, tokį stiprų, kad net žodžiais neapsakomą.

Tuo pat metu jos bendruomenėje vyksta įtemptos diskusijos tarp tų, kurie nori sekti augustinišku dvasingumu ir tų, kurie labiau linkę prie pranciškoniško dvasingumo. 1429-30 metais bendruomenė pasidalija į dvi dalis, Kotryna prisišlieja prie pranciškoniškosios krypties bendruomenės. 1429 metais patiria dar vieną stiprų išgyvenimą apie Dievo gailestingumą: vizijoje Dievas jai apreiškia atleidęs visas nuodėmes, kaip ji buvo prašiusi. 1431 metais išgyvena viziją apie pragarą. Nuo to laiko itin meldžiasi ir pasninkauja už nusidėjėlius.

Savo raštuose Kotryna mums palieka kai kurias užuominas apie paslaptingą kovą, kurią su Dievo malone laimi, vis labiau pasitikėdama Viešpačiu ir Mergele Marija.

Savo autobiografiniame rašte „Septyni dvasiniai ginklai“ Kotryna pateikia pamokymų, skirtų savo seserims, kaip apsisaugoti nuo demono gundymų, kaip atsispirti dvejonėms, juslingumui, netikrumams. Trečiu asmeniu rašo apie gautas malones, pirmu apie savo nuodėmes. Šiame rašte matomas jos nuolankumas, tikėjimo tyrumas, širdies paprastumas ir aistra dėl sielų išgelbėjimo.

Aprašo septynis dvasinius ginklus prieš blogį ir prieš velnią. Pirma, visada rūpintis daryti gerą. Antra, žinoti, kad vieni niekada nepadarysime kažko iš tikro gero. Trečia, pasitikėti Dievu ir jo meile, nebijoti kovos su blogiu tiek pasaulyje, tiek mumyse pačiuose. Ketvirta, dažnai medituoti apie Jėzaus žodžius ir gyvenimą, ypač apie kančią ir mirtį. Penkta, prisiminti, kad ir patys mirsime. Šešta, visada turėti galvoje rojaus gėrį. Septinta, gerai pažinoti Šventąjį Raštą, nešiotis jį širdyje, kad tinkamai kreiptų mūsų mintis ir veiksmus. „Graži dvasinio gyvenimo programa, taip pat ir šiandien, kiekvienam iš mūsų“, - sakė Šventasis Tėvas.

Vienuolyne Kotryna, nors ir iš Feraros dvaro, skalbia, siuva, kepa, prižiūri gyvulius, nuolankiai atlieka visus darbus. Nors ir nenori, paskiriama naujokių mokytoja. Po abatės mirties žvilgsniai krypsta į ją, tačiau Kotryna įtikina kreiptis pas kitą. Vis dėlto 1456 metais jos bendruomenė paprašoma įsteigti naują vienuolyną Bolonijoje. Šį kartą Kotryna, nors ir nori likti Feraroje, paskiriama naujojo vienuolyno, į kurį išvyksta su 18 seserų, abate. Ruošiasi šioms pareigoms su pasninku ir atgaila, jas vykdo su nuolankumu ir pavyzdžiu. Po trejų metų džiaugiasi išrinkus kitą abatę, tačiau dar po metų šiai pasiligojus vėl turi užimti šias pareigas.

Tačiau ir jos sveikata prastėja. 1463 metų pradžioje, ligai paūmėjus, sukviečia seseris paskutinį kartą į kapitulą, perspėdama apie savo artėjančią mirtį. Tų pačių metų kovo 9 miršta. Jos veidas ramus ir šviečiantis. 1712 metais popiežius Klemensas XI ją kanonizuoja. Jos kūnas, nesugedęs, iki šiol saugojamas viename Bolonijos vienuolyne.

Brangūs bičiuliai, - kalbėjo audiencijos dalyviams popiežius Benediktas XVI, - šventoji Kotryna Bolonietė su savo žodžiais ir savo gyvenimu yra stiprus kvietimas visada leistis vadovaujamiems Dievo, kasdien vykdyti jo valią, nors dažnai nesutampančią su mūsų projektais, pasitikėti niekada mūsų neapleidžiančia Apvaizda. Po tiek amžių Kotryna yra moderni ir kalba mums. Kaip ir mes, kenčia nuo pagundų, nuo netikėjimo, nuo juslingumo, nuo sunkios dvasinės kovos. Jaučiasi Dievo apleista, paskendusi tamsoje. Tačiau visose šiose situacijose visada laikosi Viešpaties rankos, jos nepaleidžia, nepalieka. Ir eidama kartu su Viešpačiu randa teisingą kelią, šviesos kelią. Ir mums sako: drąsos, net ir tikėjimo naktyje, daugybėje abejonių nepaleisti Viešpaties rankos. Taip pasiekiamas teisingas kelias.