Kai draugė, tarybinę tikrovę atkurianti ne tiek iš savo, kiek iš svetimų prisiminimų, filmų ir knygų, vieną dieną tarstelėjo, kad jaučiasi tarsi gyventų Tarybų Sąjungoje, – nustebau. Taip esą dėl daugelio dalykų: dėl nuolatinės nepaaiškinamos baimės prieš valdžią ir žmonių tarpusavio nepasitikėjimo, keistų kaltumo be kaltės nuojautų ir daugybės kitų dalykų, pagal oficialius pasakojimus, itin būdingų gyvenimui tarybinėje tikrovėje. Ir negali nesutikti...

Ir nepasakytum, kad tai džiugus ir viltingas suvokimas. Beje, po metų, 2011-ųjų pabaigoje, per pačias Kalėdas, minėsime dvidešimtmečio sukaktį nuo dienos, kai TSRS neliko. Šalies neliko, tikrovės – berods irgi, o gyvenimo būdas apiręs ir apibyrėjęs, bet, ko blogo, kaip ta Maironio pilis – tebestovi dar vis.
Kažkada, prieš dešimtmetį, Baltarusijoje, Belovežo girios pakraštyje (kaip simboliška!), vienintelį kartą gyvenime mačiau žmogų, verkusį dėl Tarybų Sąjungos žlugimo. Verkė sena moteriškė, Kameneco Akmeninio bokšto prižiūrėtoja. „Jie, Jelcinas ir mano aukštosios mokyklos rektorius (deja, nei mokyklos, nei rektoriaus pavardės dabar jau nepamenu), sugriovė m a n o šalį“, – kalbėjo senutė ir kumščiu šluostėsi anaiptol ne šykščias ašaras. „O ką, argi mes ten blogai gyvenome? Ar jūs blogai gyvenote?“ – klausė ji. Jokių didžiausių ar mažiausių, geo ar politinių katastrofų ji nematė.

Ko gero, įdomesnės ir svarbesnės nei pastarosios jai buvo Volynės kunigaikščių kovos su jotvingiais. Bet čia visai kas kita. Tiesiog sugriuvo jos šalis. Praktinė gyvenimo pusė dėl to veikiausiai visai nepasikeitė. Na, galbūt galvos televizoriuje. Galimas dalykas, jog savo istorinį-architektūrinį paminklą ji prižiūrėjo dar tuomet, kai iš televizijos ekrano į ją žvelgė Brežnevo antakiai, o jokiais žlugimais niekam net nekvepėjo. Bet ir po žlugimo daržuose ir toliau augo burokai ir morkos, o vienintelės miestelio parduotuvės asortimentas tikrai nepakito, nors ir kitokiais pinigais už jį atsiskaitoma.

Ar Lietuvoje kas nors gailisi TSRS, ar jaučia jai nostalgiją? Įprasta manyti, jog taip, tokių žmonių esama. Jie liūdnai konstatuoja, kad „prie ruso“ buvo geriau, kad jie buvo saugesni, turėjo užtikrintus darbus ir atlyginimus, patvariai konservatyvų pasaulio vaizdinį ir tikrumą, jog pasaulis (santvarka) tikrai nepasikeis. Kitiems aktualiau prarasta pagarba ir privilegijos, turėtas dėmesys, nuomonės paisymas ir didžiuliai knygų tiražai. Bet kam išties rūpėjo pati šalis, ar būta jos patriotų, ar verkia kas dabar ne dėl sugriautų kolūkių, o dėl „Didžiosios Tėvynės“, kurią, atrodo, skelbiamės sugriovę.

Tuomet, viltingaisiais devyniasdešimtaisiais, išėjimą iš TSRS buvo populiaru lyginti su bibline istorija apie išėjimą iš Egipto. Optimistai akcentavo faraono galybės žlugimą, pesimistai – būsimas keturias dešimtis klajonių metų. Tiesa, kas turėjo pasikeisti per tuos keturiasdešimt metų, niekas dorai nežinojo.

Tiesą sakant, niekam dorai ir nerūpėjo. Turi pasikeist – vadinasi, pasikeis. Daugelyje posocialistinių šalių praeito amžiaus pabaigoje buvo vykdomi tyrimai ir rašomos knygos, siekiančios atsakyti, kas tas homo sovieticus ir kas su juo nutiko. Aprašyti ne tik politinę, bet ir socialinę, kultūrinę kaitą, atpažinti, kaip ji vyksta, ar priešingai, nevyksta. Iki labai nesenų laikų Lietuva čia įspūdingai atsiliko, visiems kas tik išgali siekiant pasirodyti buvus kuo didžiausiais disidentais, o ne kokiais tarybinės kasdienybės kūrėjais. Ir apsimetant, kad tarybiniai žmonės tai buvo jie, tie kiti, o mes – ne, mes visada dirbom Lietuvai...

Kalbama čia ne apie liustraciją, desovietizaciją ir panašius fragmentiškai vykusius ar visai nevykusius procesus. Ne apie politinį „apsivalymą“, bet apie elementarų kultūrinį susivokimą, kas buvo tarybinė tikrovė, koks buvo joje gyvenęs žmogus ir kaip šiedu dalykai atrodo šiandien ir atrodys rytoj. Jei norite didingai ir patosiškai – apie lūžį sąmonėje, prilygstantį persikėlimui gyventi į kitą, nepažįstamą, šalį ar miestą.
Šiandien apie išėjimą iš Tarybų Sąjungos galbūt reikėtų kalbėti kaip apie didžiulę emigraciją. Su visais namais, mašinom, gatvėm. Su žinojimu, kas paliekamoje tikrovėje, paliekamoje šalyje neįtiko. Ir kaip apie bandymą toje naujoje terpėje gyventi. Šia prasme, pasirodo, jog nelabai žinome, nei iš kur išvykome, nei kur norėjome nukakti, nei ką palikome, nei ką tikėjomės rasti.

Darsyk primenu, kalbama ne apie didžiąją politiką ar ekonomiką, o apie buitį, apie kasdienybės kultūrą. Ar tuomet ir dabar ji skiriasi, ar tiek kiek norėtųsi, ar taip, kaip norėtųsi?
Žinoma, galima išvykti į Londoną ar Korką vien dėl to, kad visi aplinkui sako, jog Lietuvoje neįmanoma gyventi, bet nenuvokiant, kas konkrečiai nuo tokio perėjimo turėtų pasikeisti, ir kartu išsivežant ir savo Būdvietį ar Pabaiską.
Bet gal visgi verta pabandyt savęs paklausti, kuo neįtiko gyvenimas Kapsuke, ir kokioje norėtųsi gyventi Marijampolėje. Gal taip geriau, nei likti kaip ta bokšto sergėtoja, toje pat tikrovėje, kur niekas nepasikeitė, tik kažkodėl norisi verkti.