Zenekos nuotrauka

„Laisvas žmogus laisvoje tautoje – štai koncepcija, kurią mes visi, ir rašytojai, ir nerašytojai, turime teigti kaip idealą“, –­ 1988-ųjų pavasarį tvirtino Albertas Zalatorius, literatūros istorikas ir kritikas. Tuo laiku lituanistika stengėsi brėžti tautos kelio gaires, atkuriamos valstybės kontūrus. Jais rūpinosi Sigitas Geda ir Justinas Marcinkevičius, Vytautas Kavolis ir Algirdas Julius Greimas, Meilė Lukšienė ir Vanda Zaborskaitė, Marcelijus Martinaitis ir Vytautas Kubilius. Būtent humanitarai akcentavo vertybinių valstybės pamatų būtinybę –­ tiesos, teisingumo, solidarumo, žmogaus teisių ir laisvių svarbą. Pati valstybė auginta iš Lietuvos kultūros ir įsivaizduota kaip patikimas lietuvybės ir lietuvių tautos egzistencijos skydas.

Prabėgo dvidešimt nepriklausomybės metų. Ką jie suteikė lietuvybei ir ją tiriančiai lituanistikai? Ką lituanistika –­ Lietuvos istorijos, kalbos, literatūros, tautosakos, menų mokslai – davė atkurtai krašto politinei bendruomenei? Kokį Lietuvos Respublikos idėjų peizažą šie mokslai nužymėjo? Kaip klostėsi ir kokie susiklostė valstybės ir lituanistikos ryšiai? Ar jais galime šiandien patikimiau remtis, kurdami laisvą kraštą ir laisvą visuomenę?

Atgauta valstybė lituanistiniams tyrimams visų pirma reiškė susigrąžintą ieškojimų ir kūrybos laisvę. Istorikai, literatūrologai, kalbininkai, menotyrininkai ėmėsi temų ir problemų, kurių priklausomybės laikais negalėjo tyrinėti. Pirmąsyk taip nuosekliai atsigręžta į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, jos istoriją ir raštiją. Atvertas Prūsų Lietuvos ir reformacijos palikimas. Atrasta daugiakalbė XIX amžiaus ir XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvos literatūra. Atverta senoji ir XX šimtmečio visuomeninė, filosofinė ir politinė mintis. Lietuvos dailės istorija, etnologija, kultūrinė ir socialinė antropologija išaugintos kaip savarankiškos tyrimų šakos. Subran­dintos naujos humanitarikos kryptys: sociolingvistika, terminologija, kalbų tipologija, kompiuterinė lingvistika, literatūros teorija, semiotika, socialinė ir kultūros istorija, atminties kultūros tyrimai. Užauginti du Lietuvos humanitarikai gyvybiškai svarbūs mokslo židiniai –­ Vytauto Didžiojo ir Klaipėdos universitetai. Pradėta leisti Lietuvos Metrika, atnaujinta ir pabaigta didžiojo Lietuvių kalbos žodyno, Pirmojo Lietuvos Statuto leidyba, tęstas Dainyno rengimas, imtas publikuoti Patarlių ir priežodžių sąvadas, skelbiami tarmių žodynai, išleisti Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai bei kiti fundamentalūs darbai. Parašyta šimtai monografijų ir studijų. Parengta bei publikuota šimtai tomų Lietuvos ir išeivijos rašytojų, filosofų, mokslininkų darbų: nuo Andriaus Volano iki Juozo Girniaus ir Algirdo Juliaus Greimo. Taigi per dvidešimtmetį mėginta susigrąžinti, į bendrą tautos kultūros visumą sudėti tai, kas buvo atskirta, suskaldyta, nuslėpta, užmiršta.

Nepriklausomybė lituanistikai reiškė ir atsivėrimą pasauliui. Atviroje intelektualinėje erdvėje išaugo nauja Lietuvos humanitarų karta. Ji perėmė šiuolaikinius tyrimų metodus. Ji gyvena ir kuria bendrame tarptautiniame mokslo pasaulyje. Lituanistika, jos tekstai ir duomenys, įsiskverbė į pasaulio informacijos tinklus, įsitvirtino skaitmeninėje plotmėje. Pastarasis dvidešimtmetis lietuvybei buvo išskirtinis vertimų gausa: lietuviškai išleistas pasaulio humanitarikos korpusas – nuo Platono, Aristotelio iki Derrida. Beje, lietuvių kultūra nepriklausomybės metais įgijo patikimą atramą: sukūrėme stiprų humanitarinių leidyklų tinklą. Nė per vieną ankstesnį Lietuvos istorijos laikotarpį nebuvo išleista tiek lietuvių autorių ir lietuviškų pasaulio humanitarikos knygų, kiek per du pastaruosius dešimtmečius.

Lituanistika šiandien yra atkūrusi ir gali visuomenei pasiūlyti gerokai patrauklesnį lietuvybės, lietuviškosios tapatybės vaizdinį už vyraujantį viešumoje. Tai ne baugiai uždara, prie žemės prigludusi ar vien smagiai šėliojanti razbainiko Tado Blindos lietuvybė, bet pasauliui atvira, kūrybinga, polilogiška tautos tapatybė, turinti ne tik etninį, bet ir pilietinį bei politinį matmenį. Tokią lietuvybę turtina ir stiprina tiek senų amžių, tiek šiuolaikiniai Lietuvos lenkų, gudų, žydų, totorių, rusų, karaimų kultūros tekstai. Tai ne provinciali, susigūžusi, rezistuojanti, bet savarankiška, savo vertę suvokianti kultūra. Tai lietuvybė, teigianti šio krašto žmonėms, kad jie, pasak Mykolo Römerio, yra ne kieno nors pakraštys, ne kieno nors rytai ar šiaurės vakarai, bet individuali šalis, politinis vienetas, kuris pats iš savo centro nustato rytus ir vakarus. Būtent šiuolaikinė lituanistika siūlo lietuviams grįsti savo santykius su kaimynais ir kitomis tautomis ne priešprieša, ne silpnojo įtarumu ir baime, bet lygiaverčių partnerių dialogu, kūrybine sąveika.

Ar tokie lituanistikos siūlymai Lietuvos valstybėje gali būti išgirsti? Tai priklauso nuo visuomenės ir valdžios požiūrio į lituanistiką. O tas požiūris nuo sovietmečio nedaug tepasikeitė. Lietuvių kultūra ir ją tirianti, apmąstanti lituanistika neretai atsiduria viešojo gyvenimo paraštėje. Jai vis dar skiriamas tradicinis rūtų darželio vaidmuo: tautos kultūra esanti tai, kas gražu, nekalta ir griežtai atribota nuo politikos, nuo galios lauko. Humanitarai kaip mokinukai savų, tautinių, biurokratų buvo nuolat egzaminuojami: ką jie šiame moderniame pasaulyje veikiantys ir kam jie, tokie bėdžiai, reikalingi?

Ėmė aiškėti, kad valstybė, kadaise įsivaizduota kaip tvirčiausia lietuvybės saugotoja, gali verstis ir be lituanistikos. Vien į ūkinę gerovę orientuoti krašto plėtros planai akivaizdžiai kertasi su įsipareigojimais lietuvių kultūrai. Susiduria krašto ūkinės pažangos ir tautos išlikimo logikos. Lietuvybė nėra naudinga. Ji tampa nereikalinga visuomenės sėkmės formulei. Ne lietuvių kultūra, bet mobili, nebrangiai įperkama angliakalbė darbo jėga lemsianti Lietuvos pažangą. Taip paprasta, nuoseklu ir tarytum logiška. Tačiau kodėl ši sėkmės formulė neveikia? Kodėl valstybė lietuviams tampa vis svetimesnė? Kodėl, pasak Romualdo Granausko, paprastas žmogus nebeturi Lietuvos, kodėl tam paprastam žmogui susidaro įspūdis, kad Lietuvoje viena okupacinė valdžia nuolat keičia kitą, ir taip kas keleri metai, nors į valdžią ateina vis tie patys broliai lietuviai? Akivaizdu: mūsų sėkmės scenarijams trūksta prasmės. Juose nėra pamatinės jungties tarp valstybės ir tautos likimo bei išlikimo. Valstybės, politinės bendruomenės gyvenimas patiria prasmės stygių. Mat vien jėgos technologų lipdoma valstybė atsiskiria nuo žmonių: pakimba virš jų lyg grėsminga plieno konstrukcija. Valstybė netenka ryšio su prasmės lauku, su ta lietuviui sava reikšmių, vertybių, idėjų, ženklų ir vaizdinių erdve, kurią formuoja krašto kultūra ir humanitariniai mokslai. Taip išnyksta viešoji politika, kaip bendrų reikalų tvarkymas, bendrų tikslų siekimas, kaip moralinės ir socialinės tvarkos kūrimas: lieka uždari, retsykiais pramoginiais viešųjų ryšių triukais pagražinami galios žaidimai.

„Ar lietuviai gali atrasti Lietuvą, kaip meno kūrinį?“ – yra klausęs Vytautas Kavolis. Būtent humanitarika galėtų sugrąžinti politikai jos turinį – idėjas ir vertybes, rūpestį egzistenciniais tautos reikalais. Būtent lietuvybė ir lituanistika galėtų sujungti žmones su valstybe, įvairiakilmius lietuvius su Lietuva, su laisve ir atsakomybe. Galėtų, jei norėtų. Jei humanitarai nebūtų linkę susitaikyti su jiems primestu pakelės ramybėje paliktųjų arba dvaro tarnybon pašauktųjų vaidmeniu. Jei ne tik tyliai, bet ir balsiai gintų vertybinius visuomenės pamatus, brėžtų solidarumo, ištikimybės, laisvės ir, pasak Tomo Venclovos, vilties formas. Jei sulauktų politinę galią turinčiųjų ir viešąją erdvę formuojančiųjų supratimo ir talkos.

Lietuvos valstybė įgytų stiprų savarankiškumo ir moralinės galios šaltinį, jei atsigręžtų į lituanistiką, kaip į politinės bendruomenės telkimo, jos tapatybės kūrimo ir saugojimo būdą. Demokratinė valstybė turėtų būti gyvybiškai suinteresuota stipria, savarankiška humanitarika. Tokia humanitarika, kuri pajėgtų siekti tiesos ir ją gintų, kuri įstengtų įjungti į šiandienos polilogą protėvių balsus ir susietų jį su rūpesčiu ateisiančiaisiais, kuri kurtų daugiabalsį tautos pasakojimą, kaip nebūties įveiką, kaip nebūties užkalbėjimą. Būtent taip jis buvo suvokiamas senojoje Lietuvoje, būtent taip į jį žvelgia ir šiuolaikinis istorikos mokslas.

Šiandien auga, sunkėja lituanistikos priedermių ir uždavinių našta. Kad būtų patikima atrama XXI amžiaus politinei bendruomenei, ji turėtų būti jautri šiandienos žmogaus ir tautos problemoms, atvira pasaulio idėjoms ir bendriems krašto visuomenės reikalams. Kaip stiprinti lituanistiką, kaip ją plėtoti, kad, būdama kūrybinga ir savarankiška, ji brandintų savarankišką visuomenę, stiprią demokratinę valstybę?

Visų pirma Lietuvai reikalingi patikimi valstybės ir lituanistikos sąveikos mechanizmai, kurie padėtų valstybei girdėti kultūros, lituanistikos siunčiamus signalus ir į juos atsakyti. Reikalingas pastovus forumas, kuriame visuomenės, akademinės bendruomenės ir politikų bendru sutarimu rastųsi ilgalaikė, į kūrybingos ir sąmoningos tautos išlikimo reikmes orientuota lituanistikos ir lietuvybės plėtros strategija. Toks forumas turėtų nuolat stebėti strategijos įgyvendinimą ir ją laiku atnaujinti. Būtent toks forumas galėtų pagaliau imtis derinti Lietuvoje pavojingai atskirtas kultūros, švietimo, mokslo ir informacijos politikas.

Šiandieninė nenuosekli, įnoringa, nenuspėjama humanitarinių mokslų ir kultūros politika lemia nenuoseklią, fragmentuotą lituanistikos raidą, stumia humanitarinius mokslus ne į kūrybinę, bet į gynybinę, rezistencinę poziciją. Švietimo ir mokslo ministras siunčia vyriausybei pasiūlymą uždaryti Lietuvos ir pasaulio humanitarikai gyvybiškai svarbią Mokslų akademijos Vrublevskių biblioteką ir tuo pat metu balsiai stebisi, kodėl lituanistai imasi apkasų taktikos. Nėra ko stebėtis: lituanistai seniai išmėgintais partizaniniais būdais mėgina ginti valstybę nuo valdžios. Tačiau tai nėra kūrybai palankūs būdai. Dabartinis lituanistikos orientavimas į trumpalaikes tyrimų programas ir proginį, su valstybės šventėmis siejamą finansavimą yra pakenčiamas, bet nepakankamas. Jis palaiko humanitarinių mokslų gyvybę, bet neleidžia jiems susitelkti prie tautai svarbių, daug laiko ir išteklių reikalaujančių darbų. Vienai ar kitai lituanistikos mokyklai sukurti, mokslininkų grupei užauginti, net fundamentiniam leidiniui parengti reikia dešimtmečių. Tokios laiko perspektyvos paprastai stinga laikiniems, greitai ateinantiems ir išeinantiems politikams bei mokslo administratoriams.

Taigi lituanistikos plėtrai šiandien būtinas strateginis žvilgsnis ir tokiu žvilgsniu pagrįstas tyrimų bei jų sklaidos koordinavimas. Tik taip mąstant ir veikiant, galėtų būti sukurtas skaitmeninis nacionalinis lituanistikos korpusas, susiejantis į visumą iki šiol suformuotas ir dabar rengiamas atskiras lietuvių kalbos, tautosakos, literatūros, istorijos duomenų bazes bei įvairius lietuviškus tekstynus. Ar neturėtų tokio skaitmeninio nacionalinio korpuso, nukreipto visų pirma į Lietuvos visuomenės ir jos ugdymosi poreikius, sukūrimas tapti svarbiu valstybės siekiu?

Tik ilgalaikę plėtros strategiją įgiję, galėtume susitelkti prie kadaise A. J. Greimo keltų uždavinių – drąsiau ir plačiau imtis kalbos semantikos tyrimų, susikurti šiuolaikinius lietuvių kalbos etimologijos, mitologijos žodynus, pasirengti kalbos istorinį žodyną. Ar neturėtų valstybei rūpėti kognityvinės kalbotyros, nagrinėjančios kalbos santykį su žmogumi, tauta, visuomene, plėtra? Ar nebūtų aktualios modernios retorikos studijos, atveriančios kalbos galias formuoti laisvą politinę bendruomenę, kurti ir saugoti socialinę tvarką? Ar nėra šiandienos visuomenei būtini taikomieji kalbininkų darbai: naujas bendrinės kalbos žodynas, terminų žodynai, nauja lietuvių kalbos gramatika? Ar Lietuva dar turės ambicijų išsaugoti baltistikos, sykiu ir prūsistikos, pasaulinio tyrimų centro pozicijas? Ar plėtosime Lietuvos kultūros istoriją, idėjų istoriją kaip visuomenės sąmoningumo laboratoriją, ką darė ir ragino kitus daryti Vytautas Kavolis? Ar skirsime rimtesnį dėmesį atminties kultūros ir kitiems tarpdalykiniams humanitariniams tyrimams?

Ar rasis šiandien ilgalaikės lietuvybės šaltinių rengimo ir publikavimo programos? Juk iki šiol iš daugybės Vytauto laiškų vos kelis teturime lietuviškai išsivertę. Savo Konstitucijoje su pasididžiavimu minime Lietuvos Statutus, tačiau neturime moksliškai parengtų ir lietuviškai išleistų nei Antrojo, nei Trečiojo Lietuvos Statutų. O būtent jais kelis šimtmečius rėmėsi politinė Lietuvos bendruomenė, jos tapatybė. Būtent šie tekstai galėtų mūsų sutrikusiai visuomenei priminti respublikonišką laisvės sampratą, pačią laisvos tautos idėją. Kada dabarties visuomenei taps prieinama pirmoji, Motiejaus Strijkovskio XVI amžiuje lenkiškai išleista Lietuvos istorija, padėjusi pamatus brandesnei tautos savimonei? Ar, užsidarius Atviros Lietuvos fondui, mūsų valstybė perims ir tęs pasaulio humanitarikos vertimų ir leidybos programą? Juk lietuviškai neturime net pagrindinių Cicerono darbų, iš kurių gyvenimo išminties krašto mokyklose daug amžių mokėsi lietuvių kartos. Tokie darbai negali būti nuveikti be kryptingų valstybės užsakymų, be ilgalaikių nacionalinių programų. Vargiai juos padarysime, jei dabartiniai mokslo politikai žvelgs į lituanistiką vien Briuselio žvilgsniu ir vertins ją kaip marginaliją.

Lituanistikos plėtros politika turėtų iš esmės sustiprinti humanitarinių mokslų ryšius su mokykla, su viešąja erdve. Valstybę atkuriant, Meilės Lukšienės paraginti mokslininkai ėjo į talką švietimui: rašė programas ir vadovėlius. Vėliau mokykla daugeliu atžvilgių buvo palikta tik mokytojams ir švietimo administratoriams. Tokio žingsnio padariniai: mokyklos grįžimas prie tautinį menkavertiškumą diegiančio, XVIII amžiuje Peterburge sudėto, sovietmečiu propaguoto istorinio naratyvo, prie nacionalinės kultūros fragmentų ir šukių. Tuo metu šiandien Lietuvos mokyklai, ir ne tik bendrojo lavinimo, bet ir aukštajai, gyvybiškai reikalingas savarankiškas, rišlus nacionalinis pasakojimas, kuris perduotų jauniems žmonėms krašto vertybių ir idėjų audinį, atvertų bendro gyvenimo prasmę, sujungtų juos su tauta ir valstybe. Sujungtų su valstybe ne tik Lietuvos, bet ir išeivijos vaikus ir jaunimą. Suteikti nacionalinį pasakojimą jaunajai kartai būtų vienas svarbiausių humanitarikos uždavinių. Nėra normalu, kai Vilniaus universitetas rengia politologus be Lietuvos politinės minties, be krašto idėjų istorijos išmanymo, kai mūsų universiteto absolventai pirmąsyk apie XVIII amžiaus lietuvių politinius galvotojus išgirsta iš britų profesorių Anglijos universitetuose.

Valstybei būtini stiprūs lituanistikos, lietuvybės sklaidos tinklai – politinę bendruomenę jungiantys komunikaciniai kanalai. Tokiais galėtų tapti periodiniai kultūriniai visuomeniniai leidiniai. Didesnė valstybės parama leistų juos išplėtoti iki svarbių forumų, kuriuose susijungtų kultūra ir viešoji politika. Iki kūrybinių laboratorijų, kuriose būtų generuojamos ir išmėginamos visuomenei svarbios idėjos. Būtent į tokį intelektualų tautos forumą „Kultūros barus“ kreipė šviesios atminties Bronys Savukynas. Kultūrinė ir visuomeninė periodika, jos internetinės svetainės, taip pat ir šiuolaikinės lituanistikos knygos turėtų pasiekti visas bendrojo lavinimo mokyklas, mokytojus, atokiausias viešąsias bibliotekas. Pirmaisiais nepriklausomybės metais Kultūros ir švietimo ministerija buvo užsakiusi visoms vidurinėms mokykloms pagrindinius kultūros žurnalus ir laikraščius. Kodėl jų valstybinės prenumeratos atsisakyta? Ar mūsų valstybei tai nepakeliama našta? Ar negalėtų būti lietuvybei dar jautresnis visuomeninis radijas ir televizija? Kodėl neįmanoma valstybei kryptingiau remti lietuvybės plėtros komerciniuose radijo ir televizijos kanaluose?

Gal Lietuvos Respublikos valdžia, jai pavaldžios slaptosios tarnybos šiandien galėtų nebetrukdyti lituanistikai siekti tiesos? Štai istorikė Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, neįsileista į Rusijos archyvus, galėjo nuvykti į Vienos archyvus, ten gauti ir išleisti mūsų savivokai esmingai svarbius Abiejų Tautų Respublikos padalinimų dokumentus. O ką daryti Romui Kauniečiui, nuo 1970 metų renkančiam partizanų atsiminimus, išleidusiam devynis šių atsiminimų tomus, tačiau negalinčiam išleisti dešimtojo? Mat Valstybės saugumo departamento vaikinai jam neleidžia atsiversti Lietuvos archyvuose saugomų pokario smogikų bylų. Kodėl mūsų atkurtoje respublikoje kaip rytų despotijose slaptosios tarnybos kontroliuoja ir cenzūruoja visuomenės atmintį? Kodėl tokią padėtį saugo mūsų tautos atstovybė ir prezidentė?

Taigi lituanistika – tai šneka ne tik apie rūteles ir dobilėlius. Tai kalba apie idėjas ir idealus, apie jungtis tarp krašto žmonių, tarp esančių, buvusių ir ateisiančių, apie tautos likimą ir išlikimą, apie visuomenės ir valstybės gyvenimo prasmę. Lituanistikos plėtra – tai veiksmingas valstybės savikūros, jos vertybinių pamatų stiprinimo būdas, kurio Lietuva dar neatrado.



Straipsnis parengtas pranešimo, skaityto šių metų gruodžio 14 dieną vykusioje konferencijoje „Lituanistika atkurtoje valstybėje: tapatybę keičiantys atradimai“, pagrindu.