Metams baigiantis, su demokratija Rytų Europoje nelabai gerai. Net 20 metų po Sovietų Sąjungos žlugimo, jos dar nėra nei Baltarusijoje, nei Rusijoje, o Vengrijoje demokratijai visiškai netikėtai iškilo pavojus. Apie tai – keli balsai iš Vakarų spaudos.

Beveik niekas Vakaruose nemano, kad prezidento „rinkimai“ Baltarusijoje buvo verti to vardo. Kaip dienraštyje „Washington Post“ rašė apžvalgininkė Anne Applebaum, „nesurinkęs daugumos balsų, kad išlaikytų valdžią prezidentas Aleksandras Lukašenka kitus kandidatus fiziškai sumušė, žurnalistus areštavo, rinkimų   rezultatus suklastojo. Baltarusijos perėjimas iš komunizmo į demokratiją ne tik nepavyko, jis neįvyko iš viso.

Beveik visiškai nuo Baltarusijos skiriasi Vengrija. Ji – visateisė NATO ir Europos Sąjungos narė. Vengrijoje veikia politinės partijos ir ji turi 20 metų laisvų rinkimų istoriją. Šalies perėjimas iš komunizmo į demokratiją pavyko visu šimtu procentų.

Tačiau pastaraisiais mėnesiais Vengrija dar kartą Europai parodė, kokia trapi valdymosi forma ta demokratija gali būti, net ir šalyje, kurioje ji tikrai funkcionuoja.

Jeigu Baltarusija pasmerkta turėti vadovą, kuris nėra pakankamai populiarus, jog išsilaikytų valdžioje nepanaudojęs prievartos, tai Vengrija dabar kenčia nuo per daug populiaraus ir per didelę daugumą turinčio vadovo, kuris gali keisti savo šalies įstatymus ir konstituciją, kad išsilaikytų valdžioje nepanaudojęs jokios prievartos.

Išties, kai Jungtinių Amerikos Valstijų konstitucijos autoriai būgštavo dėl „daugumos tironijos“, jie galėjo turėti mintyje kaip tik tokį politiką kaip Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas.

V. Orbanui toli nuo buvimo niekšu, tai inteligentiškas ir sumanus politikas, buvęs antikomunistas aktyvistas, jau ir anksčiau buvęs   premjeru, o jo centro dešinės partija „Fidesz“ Vengrijos parlamente dėl labai geros priežasties kontroliuoja daugiau nei du trečdalius balsų.

Mat, praėjusius aštuonerius metus šaliai vadovavo viena nekompetentingiausių vyriausybių Europoje. Vengrijos socialistai prasiskolino, vengė reformų ir slėpė pinigus užsienio bankuose. Vienu metu buvęs socialistas ministras pirmininkas pareiškė žinojęs, kad „meluoja“ rinkėjams ir kad „tiktai Dievo apvaizda, banknotų gausa pasaulio ekonomikoje ir šimtai triukų“ leido šaliai per jo valdymo metus nepaskęsti.  

Kai tų jo žodžių įrašas buvo paviešintas, Budapešte kilo riaušės. Balandį Vengrijos rinkėjai juo atsikratė.  

Tačiau šios pergalės nepakako V. Orbanui, kuris būdamas ne valdžioje planavo, kaip atkeršyti jo nepalaikiusiems žurnalistams, už jį nebalsavusiems visuomenės atstovams ir, visų pirma, savo korumpuotiems ir nekompetentingiems oponentams.

Grįžęs į valdžią jis sudarė komitetą konstitucijai perrašyti, nurėžė pinigus nacionalinei audito tarnybai ir atėmė kai kuriuos šalies Aukščiausiojo teismo įgaliojimus.

Neseniai jo parlamentas priėmė žiniasklaidą varžančių įstatymų paketą. Sunku pasakyti, kaip jie veiks, tačiau čia ir glūdi jų esmė – nauja valstybinė žiniasklaidos taryba, sudaryta vien iš partijos „Fidesz“ paskirtų atstovų, turės teisę skirti baudas iki milijono dolerių už žurnalistinę kūrybą, kuri jai atrodys „nesubalansuota“.

Taryba taip pat įpareigota saugoti „žmogiškąjį orumą“. Tačiau ką reiškia „subalansuotumas“ ir „žmogiškas orumas“, įstatyme nepaaiškinta. Kiekvienu atveju atrodo, kad įstatymu siekiama sukontroliuoti ne tik Vengrijos žiniasklaidą, bet ir tą, kuri vengrams prieinama per internetą. O tai, pasak vieno eksperto, neįmanoma užduotis, kuri pareikalaus sukurti milžinišką sekimo ir kontrolės sistemą.  

Valdžia net reikalauja riboti „su nusikaltimais susijusias žinias“, kurios negali užimti daugiau negu 20 proc. eterio laiko, tik įstatymas neapibrėžia nusikaltimų sąvokos ir neaišku, ar ji apima ir valstybinę korupciją.

V. Orbanas tarsi kurčias šio stulbinančiai blogo įstatymo kritikai, kuri girdėti iš užsienio, gal dėl to, kad jis pats praeityje buvo per daug kritikuojamas.

Šį mėnesį buvau Budapešte, – rašo A. Applebaum, – nes laimėjau Vengrijoje esančio Totalitarinės istorijos muziejaus prizą, ir ta proga girdėjau daug skundų apie prastą Vengrijos vaizdavimą tarptautinėje žiniasklaidoje.

Ko partijos „Fidesz“ šalininkai tikrai nekenčia, tai pranešimų, kuriuose pernelyg dažnai linksniuojamas žodis „fašistai“, arba kuriuose rodomos ūsuotų vyrų, vilkinčių ištaigingas uniformas ir mosikuojančių tautine vėliava, fotografijos – tarsi visi vengrai taip atrodytų. Ypač vokiečių spauda tokias nuotraukas mėgsta“.   

„Aš suprantu jų pasipiktinimą“, – teigia A. Applebaum ir priduria: „Tikroji problema su šia vyriausybe yra ne jos „fašizmas“, bet jos panieka „liberaliajam elitui“ ir „didžiajai spaudai“.

Amerikietė žurnalistė savo straipsnį baigia tokiais žodžiais: „Vienas draugas, dabar atleistas iš darbo Vengrijos nacionaliniame radijuje dėl to, kad priešinosi žiniasklaidos įstatymui, sakė, jog žvarbi nuotaika viename neseniai įvykusiame redakcijos posėdyje jam priminė Stalino laikus 6 dešimtmečio pradžioje – išskyrus, žinoma, tai, kad susirinkimas buvo juokingas, o ne bauginantis, ir kad po jo niekas nebuvo nusivedamas kankinimams.  

V. Orbanas užaugo vienos partijos valstybėje. Istorijos pojūtis jam turėtų neleisti, kad jo partija sukurtų dar vieną tokią“.  

Kitame straipsnyje, išspausdintame Niujorko dienraštyje „Wall Street Journal“, politologas Ilanas Bermanas apgailestauja, kad Jungtinių Amerikos Valstijų senatas vis dėlto aprobavo Baracko Obamos ir Dmitrijaus Medvedevo pasirašytąją naująją ginklų apribojimo sutartį START.

Ji esanti gerokai naudingesnė Maskvai negu Vašingtonui, o blogiausia esą tai, kad ji gali paskatinti Vladimiro Putino imperines ambicijas ir šalies viduje naudojamas represyvias priemones.

Tad apskritai Vakarų spaudoje reiškiasi nuomonė, kad Europos Sąjungos rytuose, taip pat ir į rytus nuo jos, siaučia ne tik ekonominė krizė, bet kai kur, deja, ir demokratijos iškrypimai.