Šį sekmadienį minime Trijų Karalių šventę, arba Kristaus Apsireiškimo iškilmę („Epifanija“, gr. epiphaneia – apsireiškimas). Kristaus dieviškumas apreiškiamas keliais aspektais – pagonių pasauliui, kai išminčiai pagarbino Kūdikėlį Jėzų, judėjams – per Kikštą Jordane, apaštalams – per Kanų vestuvių stebuklą.

Apie išminčių, arba Trijų karalių, kurie kitose šalyse dažniausiai vadinamų magais, kelionę pasakoja evangelistas šv. Matas: „Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“ (Mt 2, 1–2).

Pasakojimas tęsiamas epizodu, kuriame jie pagarbina kūdikį: „Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros. Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, kitu keliu pasuko į savo kraštą“ (Mt 2, 11–12).

Bažnyčios Tėvai ypač domėjosi šiais paslaptingais personažais ir svarstė, kiek jų buvo, iš kur atvyko, ką reiškė jų misija, kokia žvaigždė juos vedė. Atsakymai į šiuos ir kitus klausimus vėliau atsispindėjo Bažnyčios liturgijoje ir ikonografijoje.

Nuo pat pradžių manoma, kad išminčių būta trijų. Šis skaičius priimtas remiantis dovanų skaičiumi, kurias išminčiai atnešė. Pasak Mato, jei atvyksta „iš Rytų“. Neretas autorius laiko juos persais, ugnies ir žvaigždžių garbintojais.

Vardai Kasparas, Mechioras, Baltazaras – jiems priskirti vėlesniais amžiais – ateina iš Vakarų tradicijos, susijusios su išminčių relikvijų kultu; pasak jos, relikvijos buvusios atgabentos iš Persijos į Konstantinopolį, vėliau į Milaną ir Kiolną. Pagal vieną seną tradiciją, išminčiai buvo palikuonys iš Nojaus laikų: Semas, Chamas ir Japetas. Nuo XIV a. jie tarsi atstovauja tris pasaulio kontinentus: Melchioras – Europą (Jafeto palikuonys), Baltazaras – Aziją (Semo palikuonis), Kasparas – Afriką (Chamo palikuonis). Būtent šio laikotarpio vaizduojamame mene vienas magų imamas vaizduoti kaip juodaodis.

Liturgija šiuose personažuose mato pranašo Balaamo sekėjus, kuris skelbė: „Žvaigždė patekės iš Jokūbo, skeptras pakils iš Izraelio“ (Sk 24, 17). Vedami tiesos šviesos, išminčiai „buvo žvaigždės pamokyti garbinti Tave [Kristau], teisingumo Saule, ir pripažinti Tave, dangaus Valdove“. Grįždami į savo šalį, išminčiai tapo pirmaisiais Kristaus skelbėjais tarp pagonių.

Pasak Bažnyčios Tėvų, išminčiai simbolizuoja pirmuosius pagonių tautų atstovus, atvykstančius tapti Dievo tautos dalimi. Jų atvykimas tai tarsi visų tautų atsivėrimas tikėjimui. Taip pat jie – ir pirmieji misionieriai, kurie skelbia Kristų pagoniškame pasaulyje.

Jų dovanotas auksas simbolizuoja pagarbą karaliui, smilkalai - pagarbą Dievui, mira – kaip dovana mirtingajam.

Evangelijos nieko apie neužsimena apie išminčių gyvenimus jiems grįžus namo. Pasak asirų ir chaldėjų Bažnyčios tradicijos, Persijoje jie skelbė tikėjimą į Kristų. Krikščioniškos legendos pasakoja, kad jie pastatė bažnyčią, skirtą Marijos garbei. Su šia bažnyčia tapatinama šventovė, esanti Tur Abdino regione, vadinama „El-Adra“, arba Mergelės, vis dar tebeveikianti. Šioji šventovė yra ypatingos architektūros, tačiau eskpertai teigia, kad pastatyta VI a.

Išminčių kelionė ir pagarbinimas turi labai seną ikonografinę tradiciją. Išminčių vaizdavimas  aptinkamas jau Romos katakombose esančiose freskose, taip pat ant ankstyvųjų krikščionių sarkofagų. Kai kur išminčiai vaizduojami garbinantys Kūdikį, kitur jie sudaro Kalėdų ikonografinės grupės dalį. Tuomet jie vaizduojami keliaujantys - raiti išminčiai joja kalno papėdėje, ranka rodydami į jiems kelią rodančią žvaigždę.

Parengė D. Žemaitytė

Bernardinai.lt