Kai kalbama apie Bažnyčios intervenciją į politinę sferą, kas nors pirmiausia gali pagalvoti apie popiežiaus pasisakymus tarptautinėje tribūnoje, jo kalbas visuotiniame Jungtinių Tautų susirinkime bei dažnus susitikimus su vyriausybių vadovais. Popiežius, kaip vyriausioji Vatikano galva, mielai laikomas globaliu politinės arenos žaidėju.

Nors Bažnyčia šiuo atveju pasireiškia kaip politinis veikėjas, katalikiškiems demokratinių valstybių atstovams ji mieliau akcentuoja savo bažnytinę mokymo funkciją.

To pavyzdys yra Popiežiškosios šeimos tarybos paaiškinimas, kuris aiškiai teigia, kad deputatai katalikai negali balsuoti už įstatymus, kurie tos pačios lyties partnerystę prilygintų šeimai. Jei tokia Bažnyčios pretenzija atmetama, tada galime kalbėti apie „laicizmą“.

Viena vertus, tiek Vatikano II Susirinkimas, tiek socialinės enciklikos akcentavo kiekvieno piliečio sąžinės laisvę. Jis turi klausyti tiek Bažnyčios mokymo, tiek ir savo paties profesinės kompetencijos bei išugdytos sąžinės. Kita vertus, atrodo, jog mokančioji Bažnyčia veikia priešinga kryptimi. Taigi praktikoje Bažnyčios socialinio mokymo ir politikos santykis išlieka neaiškus.

Šitokie neaiškumai temdo politiškai angažuotų krikščionių balsą, ir politiniame diskurse jie susiduria su pavojumi būti neišgirsti. Tai yra dar tragiškiau tuomet, kai, regis, jog laiko ženklai rodo visai kitą kryptį negu laicizmo ekscesas: viešojoje erdvėje gausėja balsų, kurie religinėms bendruomenėms teikia lemiamą reikšmę. Filosofas Jürgenas Habermas šiek tiek būgštauja, kad liberali valstybė jau nebegali apie save taip kalbėti kaip anksčiau: Nes, nors valstybė įsipareigoja pasaulėžiūrų nepartiškumui, vis dėlto jos moraliniai pagrindai visų pirma yra religinės kilmės. Taip visuomenę sujungiančios gero sugyvenimo sampratos laikui bėgant įsigeria, o naujos sampratos pakankamai nesiplėtoja. Habermas klausia, iš kurgi dar mes, kaip visuomenė, galime semtis gerų vizijų, kurios padėtų ir naujų iššūkių akivaizdoje tobulinti demokratinę valstybę?

Todėl jo dėmesys krypsta į religines bendruomenes ir jų indėlį, į visuomeninį ir politinį diskursą. Religines bendruomenes jis kviečia kalbėti apie tai, kaip jos supranta, kas yra gera visuomenės santvarka. Kartu jis primygtinai ragina ateistus ir kitus „religiškai nemuzikaliuosius“ rimtai žiūrėti į tokias religines sampratas ir padėti jas „išversti“ į bendrąją viešojo diskurso kalbą.

Žinoma, šis pasitikėjimo kreditas džiugina teologus. Visgi jis skamba ir šiek tiek skeptiškai: ar viešasis diskursas apskritai pajėgia atskirti, kas yra fundamentalizmas ir kas yra tikras religingumas? Kad geriau pajustume šių klausimų svarbą, nereikia rodyti į kitus, pavyzdžiui, į George'o Busho eros politinę retoriką arba į neišaiškintas musulmoniškų bendruomenių problemas dėl liberalizmo, arba į vakarietišką visuomenės modelį, kaip tai sako šeimai skirto Popiežiškosios tarybos dokumento pradžia. Tad koks gi tas svarbus Bažnyčios socialinio mokymo indėlis į politinį diskursą?

Užduotis, kurią sau kelia socialinis Bažnyčios mokymas, yra: religines sampratas, semiamas iš Šv. Rašto, tradicijos ir religinės praktikos, pateikti politiniam diskursui tinkančiais pasiūlymais. Vatikano II Susirinkimo žodžiais tariant, tai reiškia: į žmonių džiaugsmui ir vilčiai, rūpesčiui ir nerimui suteikti Evangelijos šviesą ir taip prisidėti kuriant geresnę, teisingesnę ir žmoniškesnę visuomeninę santvarką. Būtent dabar, pasireiškiant finansinei krizei, paaiškėja tokios vizijos svarba organizuojant visuomenę. Antraip politinį diskursą užvaldys „situacinės būtinybės“ logika, kuri visgi yra niekas daugiau kaip užslėpti įtakingų suinteresuotų grupuočių interesai.

O Bažnyčios socialinio mokymo centre yra žmogus kaip asmuo. Šis mokymas perteikia solidaraus žmogaus paveikslą, kuris, viena vertus, kiekvienam pripažįsta jo neprilygstamą vertę, o kita vertus, jį visada mato įpintą į socialinį tinklą. Tuo turima omeny, kad žmogus kitų žmonių atžvilgiu turi tiek teisėtus poreikius – kiekvienam reikia kokios nors kito pagalbos – tačiau jis turi ir atitinkamų pareigų kitiems – nes kiekvienas taip pat privalo kuo nors prisidėti prie bendro gėrio. Taigi šio socialinio mokymo tikslas ir uždavinys yra sukurti teisingą visuomenę, kuri kiekvienam piliečiui suteiktų galimybę joje aktyviai dalyvauti.

Šiuo krizės laikotarpiu ypač keliami mūsų visuotinio sambūvio būdo ir formos bei dabartiniai turto pasiskirstymo pateisinimo klausimai. Šioje diskusijoje apie finansų sistemos ateitį Bažnyčia savo mokymu apie nuosavybę gali pateikti gaires nurodančių impulsų, remdamasi savo žinomu pamatiniu įstatymu: „Nuosavybė įpareigoja. Jos naudojimas kartu turi pasitarnauti ir visų gerovei“. Kai akcijas, dividendus ir kita suprantame kaip teisę į nuosavybę, tada finansų sistemai tai reiškia, jog visa tai yra teisėta tik iki tam tikro lygio – kol ji atlieka savo užduotį – pinigais aprūpinti realaus ūkio darbą, kad jis galėtų sudaryti ilgalaikius planus sukuriant darbo vietas, į gamybos procesą įtraukti daugiau žmonių, išmokėti teisingesnius atlyginimus ir t. t.

Vykstant šiai naujai ūkinei orientacijai atsiranda didelė galimybė būti išgirstam. Todėl gaila, kai neišnaudojami reikšmingi Bažnyčios socialinio mokymo balsai. Arkivyskupas Marksas savo naujoje ir plačiai pripažintoje knygoje „Das Kapital“ saviironiškai sušunka: „Aš nesu joks marksistas – todėl ginu nuosavybę ir savininkų teises, net ir kapitalo savininkų teises.“ Tik vėliau en passant  jis aptaria nuosavybės socialinio įpareigojimo klausimą.

Remiantis tradiciniu Bažnyčios mokymu apie nuosavybę, kaip jį formulavo popiežius Paulius VI, suartėtų abi pusės – privačios nuosavybės teisė ir socialinės pareigos: „Privati nuosavybė niekam nėra besąlyginė ir neribota teisė.“ Nes ir privati ūkinė organizacija tik tuomet yra leistina, kai pastarajai geriau nei kitoms formoms pavyksta įveikti jai keliamus uždavinius: pakelti visuomenės ir visų joje gyvenančiųjų visuotinį materialinį gėrį.

Žvelgiant iš bažnytinės perspektyvos „už varginguosius“, tai reiškia, jog ūkinė sistema tik tuomet yra leistina, kai ji labiausiai pasitarnauja patiems neturtingiausiems visuomenėje, kad jie turėtų pajamų ir galėtų dalyvauti ūkinėje veikloje. Socialinis Bažnyčios mokymas tai aiškiai pateikia žinoma taisykle, jog darbas turi pirmumą prieš kapitalą.

Ši visai konkreti teisingos visuomeninės santvarkos samprata nesiekia būti išgirsta autoritetingo kalbėtojo dėka, bet įtikinimo galia. Todėl ji skirta ne tik deputatams katalikams, bet ir visiems geros valios žmonėms, kurie gali įsivaizduoti tokią visuomenę. Ji skirta visiems, kurie nori prisidėti, kad teisinga visuomenė taptų tikrove.

Die Stimme der Kirche im politischen Diskurs

Jesuitenintern, 2009, kovo 1 d.

Iš vokiečių kalbos išvertė Vidmantas Šimkūnas, SJ