Fusine ežerai Friulio kalnuose

Friulis – tai mažas visatos rinkinėlis, Alpės, lygumos ir lagūnos, besidriekiančios šešiasdešimt mylių iš šiaurės į pietus.

                                                        Ipolitas Njevas „Italo išpažintis“

Friulis-Venecija Džulija (it. Friuli-Venezia Giulia) – toks trivardis, vienas iš penkių autonomiją turinčių ir pagal specialų statutą valdomų regionų Italijoje, daugelio pačių italų įsivaizduojamas kaip koks pasakų personažas trečias brolis Džiovanis (itališkas Jonas). Pačioje šiaurėje, tiksliau šiaurės rytuose, įsispraudęs tarp Austrijos ir Slovėnijos, kalnų trobelėje, prie ugnelės, šildosi barzdotas Friulis ir maitinasi visai ne kokiais ančiuviais ar kitu labiau prie Viduržemio jūros raciono derančiu maistu, bet kerta frico (toks sūrio kepsnys) su bulvėmis ir svogūnais, užsikąsdamas San Daniele kumpiu – riebiai lyg koks lietuvis. Kalnuose, net jei jie ir Italijoje, šalta beveik kaip pas mus, tenka maitintis sočiai, rymoti skutant bulves ir laistyti ašaras pjaustant svogūnus. Ne veltui apie Friulį-Veneciją Džuliją užsiminus kam nors iš kitų Italijos regionų, dauguma tik skėsteli rankomis. Šalta ten, – sako, – lyja dažnai...

Kadaise šias žemes valdė romėnai. Akvilėja, vienas svarbiausių Romos imperijos centrų, – dabar mažas netoli Adrijos jūros įsikūręs miestelis, į kurį pasižiūrėti beveik dviejų tūkstančių metų senumo mozaikomis nuklotų bazilikos grindų ir kitų antikinių paminklų užsuka keliautojai. Romėnus pakeitė įvairios „barbarų“ gentys, vėliau – slavai, Šventoji Romos imperija, Akvilėjos patriarchatas, Venecijos Respublika, austrai, kol galiausiai didžioji regiono dalis 1866 metais buvo prijungta prie susivienijusios Italijos.

Friulis

Susipažinę su užsieniečiais, krašto žmonės paprastai nepamiršta pabrėžti: mes, friuliečiai, esame uždaro būdo. – Tai nieko, – sakau, – lietuvių vis tiek nepralenksit. Tiesa, regiono miestai ir miesteliai maža ką bendro turi su stereotipine Viduržemio regiono ir apskritai Pietų kraštų vizija – kasdien plieskia kaitri saulė, gatvėse šokantys ir mandolinom brazdinantys juodbruvi vyrai, priklaupę ant šaligatvio, peršasi šviesiaplaukėms užsienietėms, o jei lyja, tai nebent tik vynu, žodžiu, amžina vasaros šventė. Šiuolaikinė Italijos šiaurė apskritai maža ką bendro turi su panašiais vaizdiniais. Pasipūtęs dendis Milanas, blizgučiais apsikarsčiusi Venecija, nuo užterštumo dūstantis Turinas. Biurokratija, kuriai neprilygsta net lietuviškoji, nedarbas, korupcija, valdžia, turinti ryšių su mafija, nelanksti mokesčių sistema. Statistiniam italui išgyventi nėra taip jau paprasta.   

Udinė pavasarį

Priežasčių, kodėl Friulis italams dažnai atrodo kažkoks įtartinas, ne viena. Ten dar ir kalbama nebūtinai itališkai. Šalia oficialiosios italų įteisintos vokiečių, slovėnų ir friulano (furilų) kalbos, o regiono pakraščiuose galima išgirsti ir veneto dialektą. Friulano – ne šiaip kokia tarmė, ji pripažįstama savarankiška, romanų grupei priklausančia kalba, vartojama apie 600 tūkstančių žmonių, saugoma įstatymų. Jos mokoma mokykloje, universitete, ja leidžiamos knygos, laikraščiai, transliuojamos televizijos ir radijo programos. Žemaičiai turėtų iš ko pasimokyti. Regiono dalyje, Udinės apylinkėse, visi miestų pavadinimai ir nuorodos į juos rašomos ne tik itališkai, bet ir friulaniškai. Tuo tarpu labiau į rytus, arčiau Triesto, šalia itališkų kabinami slovėniški užrašai. Italija, tarp kurios dialektų ir kalbų gausybės ir velnias liežuvį nusilaužtų, rūpinasi kalbos politika. Kaip sakydavo mūsų lingvistikos dėstytoja Udinės universitete, – juk ne kiekvienai tarmei teko laimė tapti oficialia šalies kalba.

Friulis, nori nenori, vis kelia asociacijų su Lietuva. Ir ne tik todėl, kad nuėjus į tipinį regiono restoraną tau atneš kažką labai panašaus į plokštainį su bulvių koše. Ir taip pat ne dėl to, kad dangus, ypač šaltesniuoju metų laiku, čia dažnai pilkas, vis lyja, vidutiniškai šimtą dienų per metus. (Ne Udinė, o tikra Liūtinė, – sykį pagalvojau apie vieną didžiausių Friulio miestų. Lyg maža būtų liūčių, nuo sienų ten daug kur riaumoja antrosios jų pusės – reljefiniai liūtai, Venecijos Respublikos dominavimo palikimas.) Nesijaučiu gyvenanti Italijoje, jaučiuosi gyvenanti Friulyje, – sako vietinė Serena.

Bažnytėlė Friulio kalnuose

Šioje šalyje, ilgus šimtmečius gyvavusioje atskirų valstybėlių pavidalu, regioninis išsiskirstymas apskritai labai svarbus. Friulis, kurį ilgą laiką valdė svetimi, lyg koks Italijos šiaurės pusiasalis, besiribojantis su savo šalimi tik iš vienos pusės, atskirtas nuo tėvynainių kalnų grandine, pasipildęs slovėniškąja ir austriškąja kultūromis. Gal todėl regiono gyventojai taip mėgsta pabrėžti savo identitą. Tarp savų čia įprasta pasipiktinti dėl ir vėl netikusių vietinės valdžios sprendimų, padejuoti dėl blogo oro ar kad nieko įdomaus čia, tame Friulyje, nėra (kažkoks periferijos nevisavertiškumo sindromas, ryškus ir Lietuvoje).

Bet jei tik kas svetimas, koks kito regiono atstovas, pamėgins Friulį užsipulti – na, tuomet jau laikykitės. O kaip nudžiugs friulietis, pavyzdžiui, Florencijos fotografijos muziejuje netikėtai užtikęs savo kraštiečio parodą. Universitete kiekvienas dėstytojas, kad ir kokį kursą dėstytų, jaučia pareigą bent per vieną paskaitą pakalbėti apie savo kraštą, susieti dėstomą medžiagą ir geografiją. Štai o pas mus, Friulyje, tai kitaip. Arba visai kaip pas mus Friulyje. Ar o kadaise mūsų regione...

Fusine ežerai

Naujosios kartos italų režisierius Gabriele Salvatore (garsaus Niccolo Ammaniti romano „Aš nebijau“, išversto ir į lietuvių kalbą, ekranizuotojas) dar sykį suvienijo jėgas su N. Ammaniti ir 2008 metais pagal jo romaną pastatė niūrią, tamsią dramą „Kaip Dievas įsakys“ (Come Dio comanda). „Veiksmas vyksta pilkame ir šlapiame Friulyje“,rašoma filmo pristatyme. Vieta akcentuojama kiek stereotipiškai ir atspindi, ko gero, archetipinį daugumos italų susikurtą regiono vaizdinį. Atšiaurus kraštovaizdis – aštrios Alpių viršukalnės, tamsūs, tankūs miškai, pilkas dangus, kiaurai merkiantis lietus – filme atlieka savarankiško veikėjo vaidmenį, nebyliai šnabžda veikėjams iš už nugaros, skatina ar net nulemia jų veiksmus.

Kartais apninka vizija, kad tokiame kraštovaizdyje mažiau nuodėminga ir nusikalsti. O ir filmo personažai – lyg archetipinio Friulio personifikacijos – svetimi, atskirti (ar atsiskyrę) nuo visuomenės. O kur dar barbarokito ir kitokio baimė – filme ją įkūnija rasizmo apraiškos. Pats režisierius apie Friulį kalba: „Tai iš gamtos žmogaus išplėšta zona, tačiau gamta pasiruošusi atsiimti šią iracionalią erdvę. Pasirinkti šias vietas filmavimui buvo būtina, nes norėjau atskleisti personažų gyvenimo sudėtingumą. Gamta, kaip ir meilė, turi savo tamsiąją pusę, kurią man įdomu tyrinėti.“

Dar viena Lietuvos ir Friulio paralelė – skaudi istorinė atmintis. O kas labiau nulemia tautos ar bendruomenės charakterį, jei nei praeitis. Vis dėlto išgyvenęs skaudžias istorines dramas (karai, okupacijos, svetimšalių „valymas“ Mussolinio laikais, partizaninės kovos, pokario krizė, 1963 metų Vajont užtvankos tragedija ir 1976 metų žemės drebėjimas), užsigydęs žaizdas Friulis-Venecija Džulija tvarkosi geriau nei nemaža dalis kitų, tradiciškai labiau vertinamų Italijos regionų. Gal dėl to, kad čia mažiau „iš viršaus nuleistos“ valdžios, nes specialusis statutas suteikia regionui daugiau savarankiškumo.

Vakarinis Triestas

Friulis mėgsta kultūrą ir mėgsta švęsti. Kiekvieną savaitgalį čia šurmuliuoja kokia nors fiesta. Pradedant įvairiausiomis sagromis (tai tradicinės Italijos miestelių šventės, pavyzdžiui, šparagų derliaus nuėmimo fiesta Tavanjake ar baltojo vyno ragavimo naktis Udinėje), baigiant rimtais kultūriniais festivaliais ir tokių legendinių atlikėjų grupių kaip „AC/DC“ ar „Red Hot Chili Peppers“ koncertais.

Kalbėdami apie kraštovaizdį, kartais friuliečiai pasigiria – mes turime visko: ir jūros, ir kalnų, ir lygumų. Regiono pietuose nusidriekę Adrijos jūros paplūdimiai: arčiau Triesto – aukštais, uolėtais krantais. Lyg kumštis į Andrijos jūrą atsikišusi masyvi uola, ant kurios stovi Duino pilis, kur Rilkė rašė savo elegijas. Nuo Triesto miesto autobusu pasiekiama ir kita, Miramare pilis žavi turtingais sodais, panoramomis į atvirą jūrą ar į kalvą atsirėmusį miestą. Toliau į Vakarus, Venecijos link – jau ilgi smėlio rėžiai. Lignano Sabiadoro – pažodžiui, auksinio smėlio paplūdimys – tokia beveik itališka Palanga, su sava J. Basanavičiaus gatve, pilna restoranų ir prašmatnių parduotuvių. Itališka Nida, tik tūkstančiu kitu metų senesne, galima būtų pavadinti Grado kurortą – prabangesnį, bet jaukų lagūnoje įsikūrusį žvejų miestelį.

Tolumoje – Duino pilis

Keliaujant šiauriau – monotoniškos lygumos atsiremia į baltuojančias Alpes. Kalnai vis artėja, priima į savo glėbį ir užsikelia ant kupros, kur lyg veidrodžiai spindi jų akys – daugybė ežerėlių ir ežerų. Kalnuose gūžtas susisukę miesteliai, ant uolų stūksančios bažnytėlės, tarpekliai, kriokliai – vaizdai nesunkiai pavergia lygumose užaugusio lietuvio sielą.

Tad kad ir kaip išgirdę regiono pavadinimą iš įtarumo besiraukytų nefriuliečiai italai ar iš nežinojimo užsieniečiai, nebūtų labai keista, jei trečias brolis Friulis – kaip kiekvienas tradicinis pasakos kvailelis – galiausiai nušluostytų nosį vyresnėliams.

Adrijos jūra netoli Triesto
Akvilėjos bazilikos mozaikos
Akvilėjos bazilikos mozaikos
Grado
Krioklys Friulio kalnuose
Udinė
Udinė
Udinė
Udinė
Udinė naktį
Vaizdas į Triestą nuo Miramare pilies

Nuotraukos – Ramunė Brundzaitė