„Bernardinai.lt“ pradeda Savaitės pokalbių ciklą. Pirmasis mūsų pašnekovas – kultūros ministras Arūnas Gelūnas, prieš pusmetį sutikęs eiti šias pareigas. A. Gelūnas ministru tapo itin sudėtingu laikotarpiu, kai valdantieji praktiškai prarado daugumą Seime, buvusio kultūros ministro pasitraukimas kėlė gana daug politinių aistrų ir vyravo nuostata, kad naujasis ministerijos vadovas neišvengiamai paskęs neišspręstų problemų ir politinių interesų pelkėje.

Nepaisydamas visų šių prognozių, A. Gelūnas tvirtina, jog nė akimirkos nesigailėjo sutikęs tapti ministru, džiaugiasi jau nuveiktais darbais ir planuoja reikšmingas permainas 2011-aisiais. Ministrą kalbino Andrius Navickas.

Kas labiausiai nustebino per pirmąjį pusmetį, kai tapote ministru? Ar panašiai įsivaizdavote ministro kasdienę darbotvarkę?

Visada, kai pradedi dirbti naujoje pozicijoje, sunku atsispirti  „švarios lentos“ vaizdiniui. Esą pakanka išsikelti teisingų tikslų, pasirinkti adekvačių priemonių, turėti pakankamai noro, ir viskas eis tarsi sviestu patepta. Tereikia instaliuoti naują „idėjinę įrangą“, ir Kultūros ministerija galės pasiekti esminių pokyčių norimose srityse. Tačiau tiesa ta, kad niekada nepradedi nuo nulio, visada yra institucijos praeities bagažas, įvairių „uodegų“, nebaigtų spręsti klausimų. Jei vadovavimą Kultūros ministerijai palygintume su plaukimu, tai, sakyčiau, jog tenka plaukti ne vandenyje, bet veikiau kisieliuje, kuris labiausiai riboja judesius ir lėtina plaukimą. Tokioje situacijoje būtų absurdiška paprasčiausiai piktintis dėl to, kad naujų įstatymų priėmimas ar naujų objektų statyba gerokai išsitęsia kur kas ilgiau, nei norėtųsi, jog tenka gilintis ir spręsti paveldėtas problemas, ir tai neleidžia visų jėgų skirti prioritetiniams tikslams.

Labai svarbu išmokti tartis, įsiklausyti į kitų poziciją, analizuoti esamą teisinę bazę ir judėti į priekį lėtai, nešvaistant energijos piktinimuisi dėl to, ko negali pakeisti, bet sutelkiant visas jėgas į tai, ką gero galima padaryti.

Tvirtai galiu pasakyti, kad nebuvo nė dienos, kai būčiau gailėjęsis, jog sutikau eiti ministro pareigas. Kai tik viešumoje pasirodė informacija apie tai, kad iš akademinės sferos pasiryžau eiti vadovauti Kultūros ministerijai, būta labai daug komentarų, tvirtinančių, jog darau didelę klaidą. Tačiau jau nuo pat pirmų darbo dienų mane nustebino nelauktai didelis geranoriškumas.

Kalbėjausi, diskutavau su menininkais, su kultūros institucijų darbuotojais, daug važinėjau po regionus, susitikau su kultūrininkais, su merais, taip pat teko daug kalbėtis apie tai, kaip mes atrodome iš šalies, su užsieniečiais, ir visa tai tik sustiprino mano optimizmą bei įsitikinimą, jog esame daug turtingesni, kūrybiškesni, nei įprasta apie tai kalbėti viešojoje erdvėje.

Nenoriu idealizuoti situacijos, aišku, kultūros sferoje pakanka skaudžių ir įsisenėjusių problemų, yra ir odiozinių figūrų, kurios daug kam gerokai apkartina gyvenimą. Tačiau, jei lygintume pozityvaus ir negatyvaus elemento santykį, vienareikšmiškai vyrauja pozityvusis, atspindintis didžiulį šalies kultūrinį potencialą.

Dar vienas itin nustebinęs mano naujojo darbo aspektas – Kultūros ministerijos valdomo lauko platumas ir veiklų įvairovė. Nė nemaniau, jog kultūros ministrui gali tekti atsakyti į klausimus, pavyzdžiui: „Kaip spręsite Vilniaus romų apgyvendinimą?“, „Ar pritariate vietovardžių rašybai nelietuvių kalba?“, „Ar finansuosime lietuviškų delfinų išvežimą į Graikiją?“, „Ar pritariate Archyvų departamento reorganizacijai į Vyriausiojo archyvaro tarnybą?“ ir pan. Tie, kas mano, jog kultūros ministras daugiausia sprendžia meno ir menininkų klausimus, labai klysta – daug laiko tenka skirti su kultūros paveldo apsauga susijusių klausimų nagrinėjimui ir ginčytinų statybų klausimams: ar finansuoti tolesnes Valdovų rūmų statybas? Kur rasti pinigų M. Mažvydo bibliotekos renovacijos projekto užbaigimui? Kaip užtikrinti Gedimino kalno grunto stabilumą? ir t. t. Spręsdamas ir šias svarbias problemas, tikiuosi, kad ateityje galėsiu dar daugiau laiko skirti strateginiams Lietuvos žmonių kūrybinių galių stiprinimo bei kultūros visuotinio prieinamumo klausimams.

Kalbate apie mūsų didelį kūrybinį potencialą, kuris džiugina, tačiau kartu turime pripažinti, kad iki šiol Lietuvoje kultūros politika ir Kultūros ministerija buvo savotiškos podukros, kurios prisimenamos nebent tada, kai aptariami esą „svarbesni“ dalykai. Ar nepajutote, jog ir Ministrų kabinete Jūsų balsas menkiau girdimas nei kitų ministrų?

Tikrai niekaip nesijaučiu ignoruojamas. Priešingai, situacija man atrodo net geresnė nei tikėjausi – užsimezgė tikrai vaisingas bendradarbiavimas su Švietimo ir mokslo, Ūkio, Užsienio reikalų ir kitomis ministerijomis. Su Švietimo ir mokslo ministerija jau sukurta netgi bendra programa. Labai vertinu konstruktyvų darbą su Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetu. Nors norėtųsi, kad kultūra politinėje darbotvarkėje užimtų svarbesnę vietą, tačiau ir šiandien tikrai nėra taip, kad kultūros politikos klausimus politikai ignoruotų. Jaučiu, kad tai, ką sakiau,  buvo išgirsta, įvyko ir ne vienas specialiai kultūros politikos klausimams skirtas posėdis pas premjerą ir Vyriausybės kanclerį. Aišku, tai nereiškia, kad visais atvejais pavyko įtikinti priimti mano pasiūlymus, tačiau jaučiu, jog dalyvauju prasmingame dialoge, o ne paprasčiausiai sakau monologą.

 Tai ko trūko Jūsų pirmtakams, kad Kultūros ministerija veiktų sėkmingiau?

Nenoriu pasakyti, kad kultūros politikoje nedaryta šiurkščių klaidų. Belieka tikėtis, kad man pačiam pavyks jų išvengti.

Kita vertus, norėčiau paklausti: o iš kur mes žinome, kad ministerija veikė nesėkmingai? Juk kai kas atkakliai nenori pastebėti daugybės svarbių kultūrinių procesų, gerų permainų, bet būtinai sutirštinant spalvas aprašomas kiekvienas susikirtimas, ginčytinas sprendimas ar nesėkmė.

Tiesa, vėl galiu sakyti, kad buvau maloniai nustebintas, jog žiniasklaidos priemonių, orientuotų ne tik į skandalų kūrimą, negatyvaus turinio ieškojimą, bet norinčių sąžiningai gilintis į svarbiausius procesus, siekiančių išgirsti ir suprasti, yra kur kas daugiau, nei maniau.

Yra dar vienas svarbus dalykas. Kultūra – tai pats kritiškiausias laukas, kur labai jautriai reaguojama į viską. Dar dirbdamas Aukštojo mokslo sistemoje įsitikinau, jog kritiškiausi yra būsimieji kūrybinių profesijų atstovai – niekas taip kritiškai nevertina savo aukštosios mokyklos kaip studentai menininkai. Tą patį galima pasakyti ir apie kultūrininkus bei jų požiūrį į kultūros institucijas. Kas užtikrina menininko gerą būseną? Ne pinigai, bet kūrybingumas. Gali gauti didžiausią stipendiją, tačiau jei nesiseka kūryba, o dar ir publika tave nekaip priima, jautiesi prastai ir pradedi dėl savo nesėkmių kaltinti visus aplinkinius, taip pat ir esą prastą kultūros politiką bei kultūros biurokratus. Lygiai taip pat, jei menininkui sekasi kurti, jo santykis su aplinka tampa kur kas palankesnis. Todėl nereikėtų sureikšminti ir kai kurių totalios kritikos proveržių viešojoje erdvėje. Dažnai jų priežastys veikiau subjektyvios, nei išorinės.

Ar sutiktumėte su teiginiu, kad kultūros vyksmas Lietuvoje kur kas turtingesnis, nei sugebama jį atspindėti, apmąstyti?

Tikrai sutinku. Kita vertus, labai trūksta tikrų diskusijų, kritinio diskurso. Viena iš priežasčių – mažos valstybės sindromas, kai visi visus pažįsta, todėl nenori išsakyti jokių kritinių pastabų, nes kritikuojamasis gali įsižeisti, o tai mažų mažiausiai nemalonu. Kaip sakydavo vienas mano dėstytojas: „Nemalonu, kai sutinki žmogų, kurio kūrybą vakar kritikavai, ir jis su tavimi nesisveikina.“

Kitas dalykas – neretai matome pragmatinį sutarimą nekritikuoti ir nepastebėti klaidų. Šiandien aš – ekspertas, o galbūt rytoj ekspertu būsi tu. Jei aš sukritikuosiu tavo projektą, tai paskui toks pat likimas ištiks manąjį. Tačiau ir visą spaudą aprėpiantis pilietis negalėtų įsivaizduoti, kokie maži kultūros stebuklai vyksta visai čia pat, įvairiuose Lietuvos kampeliuose – emalio simpoziumas Kintų kultūros centre, nuostabūs restauratorių pasiekimai Prano Gudyno restauravimo centre, V.Noreikos dainuojami romansai Rusų dramos teatre, kaligrafijos pratybos Klaipėdos kultūrų komunikacijos centre. Akivaizdu, kad šie reiškiniai nebūtinai pasieks pirmuosius spaudos puslapius.

O kaip tokią nuostatą įmanoma įveikti? Kaip pasiekti, kad kultūros rėmimo mechanizmai veiktų veiksmingiau?

Iš tiesų mažai ir nelabai turtingai valstybei nėra paprasta plėtoti veiksmingą kultūros politiką. Štai panašaus dydžio, bet daug turtingesnės Skandinavijos valstybės gali sau leisti išlaidauti, dosniai paremti daugumą projektų, ir tada jų tarpusavio konkurencija nėra tokia arši, atsiranda daugiau geranoriškumo, atlaidumo.

Lankiausi gana daug JAV kultūros įstaigų, ir čia situacija dar kitokia. Pavyzdžiui, Guggenheimo muziejaus direktoriaus pavaduotojas tvirtina, jog atidžiai stebi, kad ši kultūros įstaiga nesusisietų su valstybės lėšomis, nes tai esą labai didelis vargas ir pavojai. Tačiau nepamirškime, kad Amerikoje labai išvystyta paramos kultūra, aktyvūs rėmėjai, taigi, didžiulius kultūros projektus galima daryti privačiomis lėšomis.

Lietuvoje, tikiu, taip pat stiprėja rėmimas, atsiranda vis daugiau privataus kapitalo kultūros srityje, tačiau tai ilgas procesas, nes vis dar į turtinguosius žiūrima įtariai, ir kai kada meno įstaiga net didžiuojasi savo skurdžiu egzistavimu, kuris kažkodėl pateikiamas kaip lygybės ženklas nekomerciškumui.

Mums reikia realistiško mąstymo, mažiau emocijų ir daugiau dėmesio tobulinant ekspertizę. Ypač, kai skirstomos didelės lėšos, verta pasitelkti užsienio ekspertų. Geriau šiek tiek daugiau investuoti į ekspertizę, tačiau išvengti nereikalingos įtakos ir kartu pratintis į save pažvelgti iš šalies.

Suprantu, kad ne visais atvejais užsienio ekspertais galima kliautis. Pavyzdžiui, svarstant lituanistinius projektus arba projektus, susijusius su svarbių istorinių datų įamžinimu, užsienio ekspertai vargu ar padės. Tačiau ir šiais atvejais turime siekti skaidrumo ir sutarimo dėl aiškių vertinimo kriterijų. Čia labai padėtų aiški rotacija ir nuosekli depolitizacija...

Sutinku, kad kultūroje daug vietos tenka subjektyvumui, įvairios meno mokyklos skirtingai vertina, kas svarbu, o kas – ne. Tačiau rotacija ir bendravimas tarpusavyje galėtų padėti.

Pripažinkime, jog neretai buvo ir tokia situacija, kai, išklausęs ekspertų nuomonę, kuris nors politikas pareiškia, jog reikia paremti ne tai, ką rekomenduoja ekspertai, bet tai, kas yra susiję su vienos ar kitos politinės partijos interesais. Tai sugriauna visą sistemą, išsprogdina pasitikėjimą, sunaikina ekspertizės idėją kaip tokią. Kultūros sričiai gyvybiškai būtini skaidrumas ir depolitizacija, tai yra atsiriboti nuo politikų ir kitų interesų grupių kišimosi.

Baigiantis metams buvote surengęs diskusiją su kultūrinės žiniasklaidos bei fondų, kurie ją remia, atstovais...

Turiu pripažinti, kad pirmoji diskusija buvo visiškai nesėkminga. Tačiau tikrai neatsisakome idėjos inicijuoti ir kitas, siekti susikalbėti. Tikrai nepakanka ateiti į diskusiją ir paprasčiausiai piktintis, kad kultūros leidinių paramai skiriama mažiau lėšų nei prieš krizę. Pats nepasitenkinimas gal ir teisėtas, tačiau reikia galvoti, ką daryti dabartinėje situacijoje, ieškoti naujų iniciatyvų. Manau, jog šiandien reikalinga kultūrinio lauko stebėsena, reikia atsakyti į klausimus: kokios kultūrinės žiniasklaidos reikia? Ar geriau remti platų spektrą leidinių, ar orientuotis tik į kelis svarbiausius? Kaip užtikrinti sistemos kaitos galimybę?

Nuo pat pirmų dienų, kai tapote ministru, akcentuojate regionų kultūros reikšmę. Ką pavyko šioje srityje pasiekti?

Nors darbas su regionų problematika teikia man tikrai daug džiaugsmo, pokyčiai šioje srityje nėra greitas procesas. Reikia pamatyti regiono gyvenimo specifiškumą, pasitarti su vietos žmonėmis. Kalbant apie regionų kultūrą, reikia išskirti keletą lygmenų.

Pradėkime nuo paprasčiausio – infrastruktūros stiprinimo ar tobulinimo. Valstybės investicijų programoje įrašyti 65 kultūros objektai. Dalis jų buvo pradėti krizės metu, kai jau buvo aišku, kad pinigų užbaigti beveik nebus, ir statybos tęsis metų metus. Vis dėlto, kai pamatai kultūros namus, kuriems daugybė metų, kurie visai suklypę, ir čia dirbantiems žmonėms tenka žiemą dirbti vilkint paltus, supranti, jog infrastruktūros projektai gali daug ką pakeisti ir, nors ir lėtai, būtina padėtį koreguoti. Šis aspektas labai svarbus, tačiau infrastruktūros tobulinimo nevadinu sunkiausia problema. Įsitikinau, jog sunku, bet įmanoma atrasti lėšų aktualiems infrastruktūros projektams. Tačiau didžiausia problema – kaip padėti kultūros žmonėms, dirbantiems regionuose. Po kultūros srities studijų tik retas jaunas žmogus grįžta gimtinėn, ir kultūrinė atskirtis tik didėja.

Ką mes galime pasiūlyti žmogui, dirbančiam regionuose? Labai norėčiau pasakyti, kad sutarta, jog jų atlyginimai augs, gyvenimo sąlygos gerės. Tačiau tam reikalingos nemenkos papildomos lėšos, ir kol kas tegaliu pasakyti, jog suprantu problemą, turiu valios ją spręsti ir ieškau galimybių keisti situaciją.

Tačiau ar regionų kultūra yra ne vietos valdžios kompetencija, ir Kultūros ministerija labai mažai ką gali čia pakeisti?

Iš tiesų šiandien situacija konkrečioje savivaldybėje labai priklauso nuo vietinės valdžios. Juk nesunku, apeliuojant į krizę, kultūros lėšas sumažinti iki minimumo. Kitas dalykas – investicijos į kultūrą yra ilgalaikis procesas, ir jų vaisiai prinoksta ne po metų ar kelerių, bet gerokai vėliau. Todėl visada yra pagunda, jog geriau investuoti ne į ilgalaikius procesus, bet, pavyzdžiui, surengti kelis popgrupių koncertus ir sakyti, kad kultūrinis gyvenimas gyvas.

Vienas iš svarbiausių šių metų iššūkių Kultūros ministerijai – sukurti vietinės valdžios ir ministerijos bendradarbiavimo schemą regionų kultūros srityje. Joje visų pirma turėtų atsispindėti ministerijos kofinansavimo prioritetai, t.y. kuo vadovaudamasi ministerija ar Kultūros rėmimo fondas skiria didesnius resursus vieniems projektams, o ne kitiems; manyčiau, kad Kultūros ministerija taip pat galėtų reikšmingai prisidėti sprendžiant kultūros darbuotojų kvalifikacijos kėlimo ar darbo užmokesčio klausimus.

Svarbus kultūros židinys regionuose yra bibliotekos. Tačiau jų vadovai skundžiasi vis mažėjančiu finansavimu: kaip bus šiemet?

Jau paskelbta, kad šiemet bibliotekos gaus 800 tūkstančių litų daugiau nei pernai. Galima vertinti, kad tai kosmetinis padidėjimas,  tačiau keletą metų iš eilės šios lėšos tik mažėjo, o dabar yra kitokia tendencija, kuri džiugina. Tiesa, čia nėra vien finansavimo problemos. Svarbi tema – naujų knygų pirkimo ar leidinių prenumeravimo prioritetai. Neretai už ribotas lėšas įsigyjami menkaverčiai leidiniai ar knygos. Dar vienas dalykas, į kurį verta atkreipti dėmesį, – daugelio bibliotekų, kuriose lankiausi, vaikų literatūros skyriuose vaikai ne tiek skaito knygas, bet visą laiką praleidžia prie kompiuterio, žaisdami kompiuterinius žaidimus ir naršydami internete... Manau, kad kompleksiškai spręsdami klausimus (nuo atlyginimų didinimo ir personalo mokymo iki kokybiško komplektavimo ir paslaugų spektro išplėtimo) galėtume pasiekti šioje srityje dar daugiau.

Praėjusių metų pabaigoje didelį atgarsį sukėlė žinia, kad esate pasiryžęs surengti nuoseklų Kultūros ministerijai pavaldžių įstaigų auditą. Ar tai reiškia, jog dalies įstaigų gali nelikti?

Visiems puikiai žinoma, kad nuoseklaus, išsamaus audito kultūros srityje per pastaruosius dvidešimt metų nebuvo. Tėra kalbos apie tai, kad kuriamos naujos įstaigos, kurias paskui „suvalgo“ sistema, kuri vis pampsta, joje daug dubliavimosi ir panašiai. Tačiau niekas nežino, kokia yra reali situacija.

Tikrai po audito nebus „kapojamos galvos“ ar dirbtinai naikinamos įstaigos. Bandysim racionalizuoti sistemą, ir grėsmė gali iškilti nebent tuo atveju, jei paaiškės, kad yra įstaigų, kurių egzistavimas ne padeda, bet trukdo, jog nereikalingai dubliuojamos funkcijos. Tačiau bet kuri gerai dirbanti įstaiga turėtų tik džiaugtis tokiu auditu. Antra vertus, šiandien kultūros sistemoje esama funkcijų, kurių niekas neatlieka, o jų būtinai reikia – kad ir, pavyzdžiui, kultūros procesų stebėsenos ir analizės funkcijos ar kultūros ir kūrybos pramonės procesų koordinavimo.

Kalbamės apie tai, kas pavyko pasiekti per pusmetį. O kas planuojama pasiekti per 2011 metus?

Norėčiau priminti, kad 2010 m. buvo ypatingi tuo, kad Prezidentės suburtos darbo grupės sukurtos ir Seimo 2010-ųjų birželį patvirtintos „Kultūros politikos kaitos gairės“. Turime parengtą ir jų įgyvendinimo priemonių planą, kurį mielai kviečiu kritikuoti. Šiame plane – daugiau nei septynios dešimtys priemonių, tačiau, žinoma, tarp jų išskirtina ir esminių prioritetų.

Esminis ir tikrai svarbiausias dalykas – kultūros kaip strateginio Lietuvos politikos prioriteto įtvirtinimas. Tai reikštų kultūros atsiradimą strateginiuose mūsų valstybės dokumentuose ir labai konkretų, apibrėžtą kultūros vaidmenį 2014–2020 struktūrinių fondų programoje.

Toliau – Kultūros tarybos sukūrimas. Tai esminis žingsnis, siekiant kultūros lauko depolitizacijos. (Iškalbinga paralelė – sėkminga Lietuvos mokslo tarybos veikla.) Ne kartą teko girdėti, kad esu keistas ministras, kuris siekia ne didinti savo galias, skirstant lėšas, bet, priešingai, depolitizuoti kultūrą ir svorį perkelti nuo politikų prie ekspertų. Aišku, prieš sukuriant tokią tarybą, reikia baigti kultūros įstaigų auditą, kad turėtume realų pačios ministerijos ir jai pavaldžių įstaigų funkcijų adekvatumo esamai situacijai vaizdą.

Antrasis prioritetas – regionų kultūra. Jau minėjau, kad sieksime tiek aiškesnio bendradarbiavimo su vietos valdžia, sieksime mažinti regionų kultūrinę izoliaciją. Bendradarbiaujant su „OSFL projektai“ jau yra suformuotas vieno milijono litų fondas kultūrinę ir socialinę atskirtį mažinantiems projektams regionuose paremti. Šiuo metu ministerijoje darbo grupė kuria naująją „Regionų kultūrinės plėtros programą“.

Dar vienas prioritetas – kultūros paveldo sistemos korekcija. Galima teigti, kad iki šiol tai pati konfliktiškiausia kultūros teritorija, kurioje labai daug teismų procesų, itin painių procedūrų ar tiesiog pykčio, kur architektai ir paveldosaugininkai sunkiai randa bendrą kalbą. Mano įsitikinimu, labai svarbu racionaliai diskutuoti ir ieškoti sutarimo dėl kiek įmanoma valstybei naudingesnių sprendimų. Tam bus skiriamas tikrai didelis ministerijos dėmesys.

Ketvirtasis prioritetas – kinas. Tai sritis, kurioje daug pribrendusių problemų ir kur, norint pasiekti aukšto meninio lygio rezultato, reikalingos didelės investicijos. Teko kalbėtis tiek su ūkio, tiek su finansų ministrais ir džiaugiuosi, kad buvo suprastas mano siekis grąžinti mokestines lengvatas kino industrijai. Tokių lengvatų panaikinimas praktiškai išbraukė Lietuvą iš užsienio kino studijų filmų kūrimo žemėlapio, mūsų kino kūrėjai bei kino pramonės specialistai prarado svarbią galimybę užsidirbti pinigų. Kiti du svarbūs žingsniai – Kino institucijos kūrimas ir Lietuvos kino studijos archyvo turtinių teisių susigrąžinimas. Reikia pasidžiaugti, kad kino srities problemų sprendimai jau smarkiai pajudėję.

Mūsų sąraše esama ir kitų labai svarbių uždavinių, tokių kaip parama kūrybos pramonės sektoriui ir jo pristatymas užsienyje, ilgalaikio nevyriausybinių kultūros organizacijų finansavimo modelio sukūrimas, visų kultūros įstaigų vadovų rotacijos įtvirtinimas, kultūros institucijų metinių veiklos ataskaitų vertinimo rezultatų susiejimas su jų finansavimu ir daugybė kitų.

Dalis darbų, nelaukiant formalaus plano patvirtinimo, jau pradėta daryti, nes esu realistas, suvokiantis, jog siekiant sėkmingo finišo plaukti teks kisieliuje, o ne tyrame vandenyje. Tikrame gyvenime uždavinių įgyvendinimas trunka gerokai ilgiau nei popieriuje, o juk teturime mažiau nei dvejus metus.