Laba laba laba, tekstų žvalgytojau,

išgyvenęs jau beveik savaitę iš sutiktų 2011-ųjų. Šįsyk skiautinius susiuvau po tris kiekvienai dienai, dar pridėjau kiek magaryčių – apžvalga yra truputį striukesnė, lengvesnė – užtat gal bus paprasčiau skaityti.

Prašom.

Ketvirtadienis (12 30): rekonstrukcijos

Zenekos nuotrauka

Tarp nepaminėtųjų praėjusių metų ketvirtadienį prasprūdo keletas žinių. Pirmoji – džiaugiamasi kino teatro „Daina“ rekonstrukcija, kuriame kinas jau nebebus rodomas, nes verslininkai jau laimėjo bylą teisme ir gali ramiai steigti lošimo namus. Tiesa, kultūrinė programa ten numatoma: koncertai, varjetė programos, užsimenama, kad savo darbus galės eksponuoti ir jaunieji menininkai. Nuojauta sako, kad ta kultūra bus labai taikomoji ir paviršinė... O ši citata yra tiesiog klasikinė frazė, suteikianti verslininkams motyvuotą pateisinimą „gelbėti“ tokius pastatus: „...pastaruosius beveik aštuonerius metus čia gyveno benamiai.“ Panašiai nustekentas ir „Lietuvos“ kino teatras Vilniuje. Kol gerieji dėdulės verslininkai sutvarkys tą „pasibjaurėtiną vietą“... Jei jau nelieka vietos kinui, tada jau mieliau šioje vietoje atrodytų vargšų nakvynės namai, o ne kazino ar prabangūs apartamentai.

Simpatiškesnis atkūrimo pavyzdys – Užutrakio dvaras, kuriame jau galima aplankyti ir Gobelenų salę. Jau kelintus metus vykstanti restauracija netrukdo rengti klasikinių muzikos koncertų suremontuotose patalpose. Tokie renginiai dvare tinka – juk dauguma tų melodijų turi gilias istorines šaknis. Aristokratiškas.

Penktadienis (12 31): „trižvilgsniai“ reiškiniai

Zenekos nuotrauka

Metus norisi pabaigti ramiai, švęsti Naujųjų atėjimą su taikiais lūkesčiais. Ilgokas, tačiau įdomus vertimas. Taika, žmogaus ir krikščionio idealas su istoriniais ekskursais į Senąjį bei Naująjį Testamentus leidžia apmąstyti taiką iš krikščioniškosios perspektyvos. Ypač šis tekstas galėtų pasirodyti pravartus tiems, kurie linkę tapatinti senesnįjį Šventojo Rašto palikimą su prievartos ir žiaurumo propagavimu.

Gausybės komentarų Kęsto Kirtiklio straipsnis sulaukė ne vien dėl skambaus pavadinimo. Tai tam tikras ženklas, kad iš tiesų per dvidešimt metų nesame apsisprendę – išvykome iš imperijos, ar ne... Todėl pritariu autoriaus perkeltiniam kalbėjimui: „Šiandien apie išėjimą iš Tarybų Sąjungos galbūt reikėtų kalbėti kaip apie didžiulę emigraciją. Su visais namais, mašinom, gatvėm. Su žinojimu, kas paliekamoje tikrovėje, paliekamoje šalyje neįtiko. Ir kaip apie bandymą toje naujoje terpėje gyventi. Šia prasme, pasirodo, jog nelabai žinome, nei iš kur išvykome, nei kur norėjome nukakti, nei ką palikome, nei ką tikėjomės rasti.“

2010-uosius Bernardinai palydėjo, paprašę keleto specialistų komentarų. Politikos apžvalgininkas Gintaras Aleknonis, įžvelgęs pakankamai teigiamų dalykų, leidžiančių šaliai laikytis oriai kitų valstybių akyse, pastebėjo ir prastų tendencijų: „Lietuvos žiniasklaida, užuot tapusi vis labiau nepriklausoma, tampa vis labiau ir labiau priklausoma. (...) Klaidų atitaisymas, man regis, visada yra stiprybės ženklas, tuo tarpu mūsų žiniasklaida vadovaujasi visiškai priešinga nuostata.“

Romas Lazutka siūlo valdžiai tapti ne tokiai uždarai: „Kai Lietuvoje svarstoma, ar leisti žmonėms sausio 16 d. rinktis prie Seimo ir ten piketuoti, aš mąstyčiau dar radikaliau: reikėtų leisti rinktis ne prie Seimo, bet įsileisti juos į patį Seimą. Leisti jiems kalbėti, sakyti, kas kelia nerimą, kokių problemų jie mato.“

Teatrologas Vaidas Jauniškis teigė: „Itin svarbu pastebėti ir kultūros žmonių bendruomeniškumo budimą, mažėjantį susikaldymą ir vis dažniau pasigirstantį kalbėjimą ne tik apie tas kultūros ir meno sritis, kurioms atstovauja kalbantys menininkai, bet apie bendrus kultūros politikos principus svarbius visai kultūros žmonių bendruomenei.“ Taip. Kuo mažiau susiskaldymo, tuo mažiau šipulių...

Šeštadienis (01 01): pošventis

Zenekos nuotrauka

„Lituanistikos plėtra – tai veiksmingas valstybės savikūros, jos vertybinių pamatų stiprinimo būdas, kurio Lietuva dar neatrado.“ – taip baigiamas Dariaus Kuolio straipsnis, parengtas pagal pranešimą, skaitytą lituanistikai skirtoje konferencijoje. Tekstas buvo tarp aktyviausiai komentuojamų. Tačiau didžioji dalis komentatorių ir šiemet rinkosi kalbėjimo būdą, švelniai tariant, – „kiek atitolus nuo temos“. Per kokį šimtkilometrį kitą. Komentarų kultūra – dar viena neatrasta žemė. Ką ten žemė... Kai dar net luotas neišskobtas plaukti jos link.

Prigąsdinti niekur neiti iš namų, pirmąją metų dieną šalies gyventojai galėjo ramia sąžine miegoti namuose.

Reginiai ir šventės – gana senas tradicijas turinti sąsaja. Tad tie, kuriems miegoti pabodo, galėjo sužinoti šiųmetinius pretendentus į „Oskarų“ apdovanojimus. O tada jau pasitikrinti, ar visus matė... Jei nematė, dar spės pažiūrėti ligi paskelbimo.

Sekmadienis (01 02): paraštės

Zenekos nuotrauka

Bažnyčioje – Kristaus Apreiškimo (Trijų karalių) šventė. Bernardinų klebonas per rytinių Mišių homiliją minėjo, kad kreida užrašytas raidžių derinys K, M, B vaikystėje jam, tada dar nežinančiam tikrosios užrašo prasmės, visad asocijavosi su meile – kai įsimylėjėliai rašo inicialus. Tik kodėl jie trys? – klausdavo savęs vaikas būdamas. Ilgą laiką tos (mano aplinkoj retos) triraidės kombinacijos ir aš nesuprasdavau – maniau, kad taip žymimas koks nors KGB talkininkų savanorių padalinys... Tad džiugu, kad šiais laikais miglas gali prasklaidyti tuose pačiuose Bernardinuose publikuojamas tekstas.

Kiek reikės atimti iš Marijono žymiųjų „Trijų milijonų“, tiksliai sužinosime dar šiais metais, nes būtent 2011-ųjų kovo–gegužės mėnesiais numatytas visuotinis gyventojų ir būstų surašymas.

Tabako eros epogėjus Europoje seniai praėjo, panašu, kad artinasi „finišo tiesioji“. Ispanijoje uždrausta rūkyti: „Tai sukėlė šoką daugeliui ispanų, kuriems kavinių kultūra – cigaretė su keliais draugais mėgaujantis gėrimu ir užkandžiais – buvo labai svarbi kasdienio gyvenimo dalis.“ Pamenu, koks murmesys buvo prieš keletą metų Lietuvoje dėl tos pačios priežasties. Ilgainiui tie ribojimai išėjo į naudą. Bent šioje šalyje.

Pirmadienis (01 03): paralelės

Zenekos nuotrauka

Savaitės pradžioje Bernardinuose pasirodęs Rusijos politikos apžvalgininko tekstas mini daug pavojingesnį reiškinį už totalitarizmą. Tai – neototalitarizmas, įsivyravęs Rusijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje – būtent Europos nuolaidžiavimas  kuria prielaidas šiam reiškiniui stiprėti: „neototalitarizmas daug pavojingesnis už savo pirmtaką: jis siekia ne izoliacijos, o integracijos, kad savo reikmėms pritaikytų tuos civilizacijos pasiekimus.“ Įdomu, ar ir Europoje tai gali į pirmąsias gretas grąžinti politizuotą meną, kritikuojantį tą ar kitą santvarką, plg. žinias apie meno grupę „Voina“ Rusijoje ar Baltarusijos menininkų parodą „Durys atsidaro“ Šiuolaikinio meno centre – beveik visi tenykščiai meno projektai ir akcijos siekia dialogo ar tiesiog konfliktuoja su valdžia.

Kinas – kaip įvairiausių emocijų ir jausmų kamuolys – įvairiomis formomis žiniasklaidoje aptartas ne kartą. Šįsyk apie kino kūrėjo, vokiečių režisieriaus Wernerio Herzogo aistrą ir beprotybę neriant į filmavimo gelmes kalba Gediminas Jankauskas. Gal straipsnis parengtas kiek ir per daug žmogaus valią ir protinius užribius romantizuojančiu tonu, bet skaityti įdomu. Ypač šio kūrėjo bandymus kurti kino ir literatūros paraleles.

Nors tema apie sostinėje esančio paveldo naikinimą irgi labai dažna, į ją verta atkreipti dėmesį, net jei medinio Vilniaus paveldo nyksmą aprašantis Mantas Adomėnas straipsnio pabaigoje tarp abstraktokų pasiūlymų, kaip taisyti esamą situaciją, įterpia ir konkrečiai kandžią, todėl stilistiškai „išsišokančią“ pastabėlę apie buvusio mero motociklą.

Antradienis (01 04): vaizdai – išliekantys, tirpstantys

Zenekos nuotrauka

„Man asmeniškai įdomiausia ta religinio kino sritis, kai „religija“ ir „kinas“ susikerta asmeninėje plotmėje, kuri susijusi su pamatinių klausimų kėlimu, su egzistenciniais išgyvenimais ar dilemomis. Beje, tokio tipo religinio kino kūrėjai nebūtinai patys yra tikintys žmonės ar net neretai sąmoningai skelbiasi esą ateistai, tačiau jų filmuose atveriama svarbi erdvė religiniams klausimas kelti“, – teigia religiniu kinu besidomintis Nerijus Milerius interviu iš „Kelionė su Bernardinai.lt“ žurnalo. Pokalbyje minimi ne tik  A. Tarkovskis, I. Bergmanas, P. Passolini's, kiti garsūs režisieriai, bet ir kalbama apie religinio kino sampratą apskritai.

Išleistas poeto Juliaus Kelero parengtas nuotraukų albumas. Įdomus rakursas – žvelgti po kojom, į šaligatvius. Pateikiamos ir įvairių tais šaligatviais vaikščiojančių menininkų mintys. Anotacija net teigia, kad, šią knygą „perskaitę, niekada nebegalėsite vaikščioti Vilniaus šaligatviais taip pat, kaip vakar, kaip anksčiau.“ Įdomu, negi teks bėgioti ar šokuoti viena koja?

Dar viena skaudi žinia: mirė kino režisierius Almantas Grikevičius. Jo filmą „Jausmai“ kino kritika lig šiol laiko lietuviškuoju poetinio kino etalonu.

Trečiadienis (01 05): kultūra ir politika lygu?..

K. Urbaitytės nuotrauka

Trečiadienį iš viršutinių Bernardinų svetainės langų į skaitytojus žvelgė kultūros ministras Arūnas Gelūnas, su kuriuo Andriaus Navicko parengtas pašnekesys pradėjo kassavaitinį pokalbių ciklą „Savaitės pokalbis“. Ministras interviu gana išsamiai atskleidžia savo požiūrį į kultūros politiką ir jos problematiką. Netikėtas, bet, ko gero, teisingas palyginimas apie meno žmonių kritiškumą institucijų atžvilgiu:  „kultūra – tai pats kritiškiausias laukas, kur labai jautriai reaguojama į viską. [Pavyzdžiui,] (...) niekas taip kritiškai nevertina savo aukštosios mokyklos kaip studentai menininkai. Tą patį galima pasakyti ir apie kultūrininkus bei jų požiūrį į kultūros institucijas.“

Žurnalas „IQ“ apžvelgė keturis filmus, „turinčius politinį atspalvį.“ Tie „dokumentiniai filmai aštriai ir kartais su gera ironijos doze priminė, kad kiekviena skelbiama tiesa verta bent sykį suabejoti. Beje, kaip ir dirbtinai konstruojamomis vertybėmis.“ Filmų geografija – gana plati (Italija, JAV, Afganistanas, Brazilija). Tačiau apibendrinant –  visur ta pati kova dėl galios, tik skirtingi pasakojimo apie ją būdai.

„(...) XX a. svarbiausia tampa tendencija, kuria sekdamas menininkas individualistas, užuot siekęs sukurti meninį kūrinį, jį tiesiog išnaudoja, kad akcentuotų savąjį „aš“. Meno kūrinys tampa kūrėjo „aš“ išraiška ir, galima sakyti, pavirsta jo menkų pretenzijų ruporu. Jums tai žinoma geriau nei man“, – taip yra sakęs režisierius Andrejus Tarkovskis, kurio mintis Bernardinai.lt perspausdino iš straipsnio žurnale. XXI amžius šios tendencijos, rodos, ne tik neskuba atsikratyti, bet ir toliau puoselėja veidrodžių karalystės plėtrą. Ir dar nesupranta, jog veidrodžiai kreivyn...

Ketvirtadienis (01 06): apie „visokius ten žvėriukus“

Pasidairęs po „Aštuntosios dienos“ skiltį, išvystu tekstą iš „Nemuno“ – liūdnas, bet skaidrus pasakojimas apie žmogaus vienatvę, apie istorinių negandų išprovokuotus gyvenimo posūkius. Tačiau tokius tekstus geriau pačius skaityti, o ne apie juos.

„Dailės“ nišoje kartais labai gražiai išsidėsto tekstai, atsiunčiami iš Klaipėdos. Pavyzdžiui, Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriaus vedėja Birutė Skaisgirienė visados atsiunčia labai netradicinius (gerąja prasme) ten vykstančių parodų aprašymus. Štai ir dabar – apie dailininkės Ritos Danelienės parodą. Žinoma, pozityvumo gausa kartais priartina prie pernelyg skambių žodžių, tačiau galima suprasti – vis dėlto apie parodą rašo patys rengėjai.

Kadras iš animacinio filmo „Ežiukas rūke“

Kita žinia, pasiekusi Bernardinus per Klaipėdą – rašytojos, knygų apžvalgininkės Gintarės Adomaitytės straipsnis apie Sergejų Kozlovą ir jo „Ežiuką rūke“. Šios literatūros bičiulės tekstai visad – tarsi medaus šaukštas, kai nuo beskonių žodžių peršti gerklė. Apie kitą kūrėją su meile gali rašyti ne kiekvienas kūrėjas. Gintarė – iš tų, kuri gali. Gražiai ir stilingai aprašiusi savo literatūrinę pažintį su rusų rašytoju, pateikė ir įvairių laiko ženklų, tarkim, sovietinės kultūros grimasų: „Sergejus Kozlovas pasakas pradėjo rašyti dvidešimties – jau tada buvo sumanęs savo trijulę: ežiuką, meškiuką ir kiškį. Tačiau būtent tais metais Spaudos komitetas nutarė, kad vaikų rašytojai privalo rašyti apie vaikus, o ne apie visokius ten žvėriukus.“ Taip ir liko „visokie ten žvėriukai“ už valties, plaukiančios į šviesią ateitį borto...

Bonus plius: dar vienas trejetukas

Noriu atkreipti dėmesį ir tris tekstus, nepakliuvusius į septyndienį dėl pasirinktos aprašymo formos, bet turinčius neabejotiną išliekamąją vertę. Poetė Ramunė Brundzaitė surašė sklandų publicistinį tekstą apie Italijos šiaurėje plytintį Friulio regioną. Skaitai tokį rašinį, ir norisi aplankyti tas vietas.

Jūratės Micevičiūtės straipsnis šiais, dažnai dėl televizoriaus niekinimo snobizmu dvelktelinčiais laikais suteiks galimybę lengviau atsikvėpti tiems, kurie prisipažįsta, jog per šventes su šeima kolektyviai žiūrėjo tą šventinę programą, nors ten – kaip ir kasmet – „nieko gero nerodė“. Tam, pasirodo, yra pakankamai gilių psichologinių priežasčių.

„Amerikoje 82 procentai gyventojų norėtų parašyti knygą ir mažiau nei pusė perskaitė bent vieną knygą pastaraisiais metais.“ Šie iškalbingi faktai skelbiami literatūrologo Rimanto Kmitos straipsnyje „Skaitymo sutrikimai“. Bet tai – ne siekis pasišaipyti iš didžiųjų šalių. Ne mažiau skaitymų sutrikimų turi ir Lietuva... Kokių? Metas paskaityti ir įsitikinti.

Kokius tris kartus iš eilės.