Ar žinote, kokie dabar metai? 2011? Negaliu paneigti, bet ir ne vien tik. Dabar Czesławo Miłoszo metai. Kad jie bus tokie Lietuvos Respublikos Seimas nusprendė dar praėjusį pavasarį.

Maža to, JTO ir joms pavaldžių specializuotų organizacijų iniciatyva šie metai dar yra Miškų metai, Chemijos metai, Iš Afrikos kilusių žmonių metai, be to, nuo pernykščio rugpjūčio tebesitęsia Tarptautiniai jaunimo metai.

Vardinių arba teminių metų skelbimas apskritai virto jau įprasta, bet gerai pagalvojus tai labai keista tradicija. Na taip, juos skelbia ne dėl pavadinimo grožio, arba ne dėl to, kad kažkam pasirodė, jog visai neblogai būtų dabar štai kokius nors metus paskelbus. Jungtinės Tautos tai daro siekdamos atkreipti dėmesį į vieną ar kitą opėlesnę problemą, vieną ar kitą primirštamą socialinės-kultūrinės tikrovės sferą. Gerai pagalvojus, iniciatyva išties nebloga.

O tai, jog mažne kiekvieni metai yra ko nors metai, kelia kur kas įdomesnių minčių. Kaip žinoma, kone visoje planetoje metus dažniausiai skaičiuojame nuo Kristaus gimimo. Vis mažėjančiame ir sekuliarėjančiame pasaulyje taip sakyti kažkaip nepatogu. Tuomet sakoma: nuo mūsų eros pradžios. Bet pamąsčius, nuo ko skaičiuojama ta mūsų era, krikščionybė, išgrūsta pro duris, liuokteli atgal pro langą. Ir štai ji ir vėl čia. Žodžiu, nesmagumas prieš musulmonus. Ir induistus, ir animistus, ir daugybę kitų. Galima būtų į valias ironizuoti, jei nežinotum, jog niekas kitas neįtvirtina kalendorių taip gerai, kaip geležis ir kraujas.

O gal šia proga tiesiog nebenaudokime tų skaičių? Gal sakykime, kad Barakas Obama Nobelio Taikos premija buvo apdovanotas Tarptautiniais kultūrų suartėjimo metais (arba metai prieš Iš Afrikos kilusių žmonių metus). Ir tiek. Visai gražiai skamba. Turint omenyje, jog senieji istoriniai metraščiai dažnai mini ne tik metus nuo Kristaus gimimo, Romos įkūrimo ar Pasaulio sutvėrimo, bet ir artimesnius eiliniam suvokėjui, pavyzdžiui, nuo to ar kito karaliaus valdymo pradžios, toks kalendorinio žodyno pokytis nebūtų jokia naujiena, o tiesiog grįžimas prie to, kas sena ir gerai pamiršta. Juk ir pats Jėzus gimęs „karaliaus Erodo dienomis“ (Mt 2, 1), ar ne?

Gal tokia kalendoriaus reforma ir yra tolimas slaptasis JTO tikslas? Kas dabar galėtų paneigti?

Įsilinksminau su sąmokslo teorijomis. Aš gi čia apie mus ištikusius Miłoszo metus. Ką jie duos? Kaip juos minėsime? Juolab kad Seimo sprendimas šiuo klausimu, kaip ir priklauso, telegrafiškas: paskelbti, pasiūlyti sudaryti programą, numatyti lėšų biudžete. O toliau jau ne Seimo reikalas. O kieno?

Ir be laidos „Klausimėlis“, ir be visuomenės nuomonės tyrimų bendrovių triūso galėčiau lažintis, jog didžiajai daugumai Lietuvos gyventojų tiek pasauliniai tarptautiniai metai, tiek vietiniai Miłoszo metai, švelniai tariant, vienodai šviečia. Pasaulinių metų atžvilgiu taip yra ne dėl kokio mūsų bukumo ar abejingumo Afrikos gyventojų patirtoms skriaudoms ar žaliajam planetos rūbui, ar dėl tokio keisto laiko skaičiavimo pralaimėjimo prieš Grigaliaus kalendoriaus praktiškumą, bet todėl, kad esame labai keistos pereinamosios būsenos, kai jau nebesame šalis – paramos gavėja, bet šalimi donore, materialiai prisidedančia prie minėtųjų problemų sprendimo, dar netapome. Bent jau savo sąmonėse.

Su lokaline realybe yra kiek kebliau. Ji numanomai turėtų sukelti kiek didesnį rezonansą, nepriklausomą nuo materialinių išteklių. Juk tai mūsų metai, aktualūs šių 65 tūkstančių kvadratinių kilometrų gyventojams. Bet nepanašu, kad keltų. Ar pamenate, jog 2008-ieji Lietuvoje buvo Skaitymo metai ir Blaivybės metai? O 2007-ieji – Vaikų kultūros metai? 2009-ųjų sukaktis ir minėjimus, tikiuosi, pamenate. O kam skirti buvo neseniai pasibaigę 2010-ieji metai? O juk visi tuos metus pergyvenome...

Kaip visuomet, taip ir šiemet, vyks atmintiniesiems metams skirti renginiai, konferencijos, parodos, koncertai. Berods, bus perleidžiamos anksčiau išleistos Czesławo Miłoszo knygos. Skamba tiek pat neblogai, kiek, deja, ir įprastai. Ir kaip visada, panašu, jog visi renginiai ir pramogos skirti tiems, kurie ir taip pastarąjį poetą žino ne vien iš nuogirdų. O kur, taip sakant, „Miłoszas – liaudžiai“?! Juk Miłoszo metai – visiems mokesčių mokėtojams, o ne tik kultūrininkams, ar ne?

Todėl tikrai nekantraudamas laukiu paties įdomiausio akcento, galinčio šių metų minėjimus padaryti išties neįprastus ir, norisi tikėti, paveikesnius. Jį pažadėjo švietimo ministras, užsimindamas, jog sieks, kad Miłoszo kūryba būtų integruota į švietimo programas. Pats sau galvoju, kad be konteksto pristatymo tokia integracija atrodytų keistokai. Vadinasi, teks integruoti ir dar keletą pavardžių ir kultūrinių bei istorinių realijų. O tai, sutikite, jau ir visai neblogai. Ir, tiesą sakant, nesvarbu, kokiais rašmenimis bus parašyta pavardė, gerokai svarbiau, kad ji apskritai pasieks mokyklos kursą. O iš ten, tikėkimės, ir vieno ar kito būsimojo mokesčio mokėtojo sąmonę.

Tuomet gal ir Miłoszo metai, ir prisiminimas apie juos nebus tik dar vienas nesuprantamas, nežinia kam dedikuotas kalendoriaus virsmas, bet taps šiuo tuo artimesniu kultūrinei kasdienybei, o gal net kasdienybės kultūrai.

Beje, 2012-uosius Seimas paskelbė Maironio metais. Neslėpsiu, bus įdomu, į ką tai pavirs...