Kai kas paklausia, kodėl gyvenu Kaune, pradedu muistytis. Nežinau. Tiksliau, manasis priežastingumas, atmetus merkantilinius reikalus, skyla perpus: viena vertus, gyvendamas senuosiuose miesto rajonuose beveik fiziškai jauti dviejų upių tėkmę, ir tai kelia sielą į padebesius, kita vertus, kasdien valkiodamasis tarp prieškario moderniosios nacionalinės architektūros šedevrų negali atsikratyti minties, kad Kaunas ir yra tas tikrasis vienintelis lietuviškas miestas šalyje. Kitaip tariant, kitur gyventi turint tam tikrų patriotinių nukrypimų būtų tiesiog neįmanoma.

Taip susiklostė, kad dėl istorijos peripetijų modernistinės lietuviškosios architektūros perlai radosi vos per dvi dešimtis metų. Carinės Rusijos imperijos tvirtovės suformuotas miesto veidas buvo pakeistas neatpažįstamai. Jau tapo banalybe teigti, kad anuometinio Kauno architektūra niekuo neatsiliko nuo Vakarų Europoje vyravusių tendencijų. Tęsiu banalybių sąrašą: dabartinis Laikinosios sostinės veidas tūlam tautiečiui patrauklus pirmiausia būtent dėl moderniosios lietuviškos architektūros, kuri itin raiškiai rezonuoja globalaus vartotojiškumo taukais neapėjusiose širdyse. Dėl to šią temą reiktų kiek praplėsti...

Pagrindinių pasaulio architektūrinių tendencijų atspindys mieste inkarnuotas įvairios svarbos ir dydžio pastatuose. Atvykėlio (jei jis ne tik žiūri, bet ir mato) bemaž už kiekvieno kampo laukia „architektūrinis nuotykis“.

Didieji viešosios paskirties pastatai koncentruojasi Centre. Lietuvos bankas (arch. Mykolas Songaila, dabartinių K. Donelaičio ir Maironio gatvių kampas) žavi neoklasicistiniu masyvumu ir puikiais interjerais. Net neturint piniginių reikalų labai rekomenduotina ten apsilankyti. Besižavintiems interjerais nevalia išleisti iš akių ir Kauno įgulos karininkų ramovės – Vytauto menė ir Prezidento kambarys it medus įtiks tautinio art deco mėgėjams.

Dar vienas netoliese stovintis pastatas – architekto Edmundo Alfonso Fryko suprojektuotas Lietuvos Respublikos vyriausybės Teisingumo ministerijos pastatas (dabar ten veikia Kauno valstybinė filharmonija) keri vaizdu, atsiveriančiu einant K. Donelaičio gatve nuo Vytauto Didžiojo karo muziejaus (dar viena architektūriškai įstabi vietelė). Juokaujant galima sakyti, kad automobilių eismą vien dėl šitų pastatų reikėtų reorganizuoti keičiant jį priešinga kryptimi, nes vairuojant gražiausi fasadai lieka dešinėje už nugaros.

Laikinosios sostinės „švyturys“ – Kristaus Prisikėlimo bažnyčia (arch. Karolis Reisonas) – dar vienas funcionaliosios architektūros statinys nenumaldomai prie savęs traukiantis ne tik netoliese išsibarsčiusias Žaliakalnio bauhauziškas vilas bet ir visą miesto kraštovaizdį. Ši bažnyčia yra puikus lietuviškojo imperializmo ilgesio signifikantas, pakertantis kojas bet kuriam prie skandinaviško minimalizmo beįprantančiam estui. Jei rimčiau – lankantis Kaune neužsikeberioti ant šios bažnyčios stogo yra nedovanotina klaida.

Tiesą pasakius, pasakoti apie moderniosios Lietuvos nacionalinės architektūros paveldą Kaune yra grynas nesusipratimas. Tai tampa aišku aptarus vos kelis objektus. Kiekvienas čia turi savo mėgstamą pastatą, namiūkštį ar tiesiog viešąją kertę, kurį vis vien „pamirši“ paminėti ir sulauksi priekaištų. Dėl to išvardijau tik kelis bene pagrindinius objektus.

Paprasčiausiai tai reikia pamatyti, paliesti, pajausti, susigyventi ir... pamilti. Šis tekstas tai tik inspiracija pasidžiaugti tuo, ką turime ir – esu tikras – dar tinkamai neįvertinome. Beje, jei norite bent šiek tiek susipažinti su lietuviškąja prieškario moderniąja Kauno architektūra, dienos tikrai nepakaks. Vienokie jausmai apima žiūrint į didžiuosius pastatus, kitokie – matant tarpukariu statytus Putvinskio gatvės daugiabučius ir visai kas kita yra bastytis Žaliakalnio nuosavų namų šaršalyne ir iš naujo prisiminti kauniškio Gintaro Beresnevičiaus apdainuotas medinukų istorijas.

P.S. Parašiau tekstą ir tapo aišku, kad klausimo „Kodėl gyvenu Kaune?“ atsakymai pasipildė trečiąja priežastimi: ne man vienam šio miesto architektūros visetas groja viena nata su smegenų baibokėliais.

Prisikėlimo bažnyčia (1934-2004)
Žemės banko rūmai (1935).
Vienas iš V. Putvinskio gatvės namų.
„Pažangos“ rūmai (1934).