Skaitytojams pateikiame ištrauką iš žinomo amerikiečio psichiatro Hovardo Katlerio ir Tibeto dvasinio bei pasaulietinio lyderio Dalai Lamos pokalbių knygos „Menas būti laimingam“, kurioje susitinka Rytų ir Vakarų pasaulėžiūros ties kiekvieno žmogaus siekiu – būti laimingam.

Nors abu pašnekovai labai skirtingi – mokslininkas ir dvasininkas, tibetietis ir amerikietis, – tačiau knygoje jie stengiasi perkelti savo diskusiją į esminį, žmogiškąjį lygmenį, kuriame nelieka lyties, rasės, religijos, kultūros bei kalbos nulemtų žmonių tarpusavio skirtumų. Dalai Lama teigia: „Šiame fundamentaliame lygmenyje mes visi vienodi, kiekvienas mūsų trokštame laimės, nė vienas nenorime kentėti. Tai mūsų tikrovės esmė. Ir šiame lygmenyje mes, kaip žmonės, susiduriame su tokiomis pačiomis problemomis“.

Knyga „Menas būti laimingam“, kurią neseniai išleido leidykla „Alma littera“ (2001 metais ją buvo išleidusi leidykla „Vaga“), buvo išversta į penkiasdešimt kalbų, o nuo pirmojo jos leidimo 1998 metais Amerikoje ji sulaukė net dešimties leidimų. Pasak psichiatro Hovardo Katlerio, „aiškindamas, kaip pasiekti laimę keičiant savo nuostatas ir požiūrį, Dalai Lama mums rodo, kad raktas į laimę yra mūsų pačių rankose. Kad pasiektume laimę, jau nebereikia kliautis sėkme ar atsitiktinumu, nebereikia laukti tos dienos, kai visos kitos mūsų gyvenimo aplinkybės pagaliau tobulai stos į savo vietas, ir mes galų gale numesime svorio, praturtėsime, susituoksime arba sulauksime taip trokštamo paaukštinimo.“

Teisė į laimę

– Esu įsitikinęs, kad svarbiausia mūsų gyvenime siekti laimės. Tai akivaizdu. Ar išpažįstame kokią religiją, ar ne, ar tikime viena religija, ar kita, mes visi siekiame ko nors geresnio. Tad, manau, mūsų gyvenimas savaime nukreiptas laimės link...

Tokiais žodžiais, skirtais gausiai Arizonos auditorijai, Dalai Lama nusakė pačią savo mokymo esmę. Vis dėlto jo tvirtinimas, kad gyvenimo tikslas yra laimė, privertė mane sudvejoti. Vėliau, visiems išsiskirsčius, pateikiau savo klausimą:

– Ar jūs pats laimingas?

– Taip, – atsakė jis. Patylėjo, tada pridūrė: – Taip... be abejo. Balse išgirdau tylų nuoširdumą, neleidžiantį abejoti; šis nuoširdumas sklido ir iš veido išraiškos bei akių.

– Ar daugeliui mūsų siekti laimės realu? – paklausiau. – Ar iš tiesų įmanoma būti laimingam?

– Taip, aš tikiu, kad galime būti laimingi lavindami protą.

Kaip žmogus apskritai negalėjau neatsiliepti į laimės, kaip pasiekiamo tikslo, idėją. Vis dėlto dirbdamas psichiatru jau vilkau sunkią naštą įsitikinimų, kuriuos taikliai išreiškia, tarkime, toks Froido tvirtinimas: „Galėčiau teigti, kad ketinimas padaryti žmogų laimingą nebuvo įtrauktas į pasaulio sukūrimo planą.“ Tokios mintys ne vieną mano profesijos atstovą pastūmėjo prieiti prie niaurios išvados, kad daugiausia, ko galėtume tikėtis, tai „transformuoti isterišką nelaimingumą į paprastą jausmą, kad esi nelaimingas“. Todėl teiginys, kad esama aiškiai nužymėto kelio į laimę, atrodė gerokai radikalus. Nuo tada, kai įgijau psichiatro išsilavinimą, beveik neprisimenu, kad būčiau girdėjęs minint laimę – bent kaip vieną iš psichoterapijos siekinių. Žinoma, nestigo kalbų, kaip palengvinti paciento depresijos ar nerimo simptomus, išspręsti vidinį konfliktą ar pašalinti bendravimo sutrikimus, tik niekada nebuvo aiškiai apibrėžtas tikslas tapti laimingam.

Vakaruose tikrosios laimės samprata visada atrodė nevykusiai apibrėžta, neapčiuopiama, nesuvokiama. Net žodis „laimingas“ (angl. happy) tėra islandų kalbos žodžio happ, reiškiančio sėkmę ar gerą progą, vedinys. Atrodo, daugelis mūsų pritaria tokiai paslaptingos laimės prigimties sampratai. Tomis džiaugsmingomis akimirkomis, kurias mums teikia gyvenimas, laimė atrodo tarsi kas netikėta. Mano, vakariečio, protas tiesiog nepajėgus suprasti, kad laimę galėtum išsiugdyti ir puoselėti paprasčiausiai lavindamas protą.

Man išreiškus tokį prieštaravimą, Dalai Lama suskubo aiškinti: „Kalbėdamas apie proto lavinimą šiame kontekste, apibūdinu protą ne vien kaip žmogaus kognityvinį gebėjimą ar intelektą. Veikiau vartoju šį terminą kaip tibetietišką žodį sem, turintį daug platesnę prasmę, artimesnę psichikai ar dvasiai. Man ši sąvoka apima intelektą ir jausmą, širdį ir protą. Ugdydamiesi tam tikrą vidinę drausmę, galime patirti ir visų savo vertybinių nuostatų – pasaulėvokos apskritai bei požiūrio į gyvenimą – transformaciją.

Jei kalbėsime apie vidinę drausmę, tai, aišku, gali reikšti daug dalykų, daugelį metodų. Bet kalbėdami apskritai dažniausiai įvardijame tuos veiksnius, kurie veda į laimę, ir tuos, kurie verčia kentėti. Tai atlikę, imamės pamažu šalinti verčiančius kentėti ir puoselėjame vedančius į laimę veiksnius. Kito kelio nėra.“

Dalai Lama tvirtina radęs asmeninės laimės matą. Per tą savaitės viešnagę Arizonoje dažnai matydavau, kaip asmeninė jo laimė virsta paprastu pasiryžimu atsigręžti į kitus, siekti artumo ir geros valios dvasios net trumpiausio susitikimo metu.

Vieną rytą po paskaitos, prieš grįždamas į viešbutį, Dalai Lama vaikštinėjo grįstame kiemelyje apsuptas įprastos palydos. Pastebėjęs, kad viena iš viešbučio tvarkytojų stabtelėjo prie lifto, jis jos paklausė: „Iš kur tu?“ Akimirką moteris tarsi nustebo prakalbinta užsieniečio rusvos spalvos drabužiais, ją sutrikdė ir pagarbus lydėtojų nusiteikimas. Šyptelėjusi ji droviai pasisakė esanti iš Meksikos. Dalai Lama trumpai stabtelėjo su ja pasišnekučiuoti, tada nužingsniavo toliau, o moteris liko nuoširdžiai susijaudinusi ir pamaloninta. Kitą rytą tuo pat metu moteris pasirodė toje pačioje vietoje su kita viešbučio tvarkytoja ir, Dalai Lamai žengiant į liftą, abi širdingai jį pasveikino. Sąveika buvo trumpa, bet abi moterys grįždamos prie darbo atrodė nušvitusios iš laimės. Kasdien toje pačioje vietoje ir tuo pat metu ten ėmė telktis vis daugiau viešbučio darbuotojų, kol pagaliau, baigiantis savaitei, jo laukdavo tuzinai viešbučio kambarinių tvarkingomis pilkšvai baltomis uniformomis, išsirikiavusių į eilutę, besidriekiančią visu taku iki lifto.

Laiko šiame gyvenime mums skirta nedaug. Tarkime, ir šią akimirką daug tūkstančių žmonių ateina į pasaulį, bet kai kuriems jų teskirta gyventi vos kelias dienas ar savaites, o paskui būti pakirstiems ligos ar kitokios nelaimės. Kitiems lemta sulaukti amžiaus ribos, gal net žingtelėti už jos, ir gyvenime patirti viską: pergalės džiaugsmą, neviltį, džiaugsmą, neapykantą, meilę. Kiek mums skirta, nežinome. Vis dėlto, ar gyventume dieną, ar šimtmetį, svarbiausias klausimas vis tas pats: koks mūsų gyvenimo tikslas? kas teikia mūsų gyvenimui prasmę?

Mūsų egzistencijos tikslas – siekti laimės. Tai, atrodytų, savaime suprantama, šiai idėjai pritarė Vakarų mąstytojai nuo Aristotelio iki Viljamo Džeimso. Tik ar gyvenimas, paremtas asmeninės laimės siekiu, pačia savo prigimtimi nėra egoistiškas, gal tai pataikavimas sau? Nebūtinai. Ne viena apklausa rodo, kad nelaimingi žmonės linkę labiau susitelkti į save, jie dažniau atsiriboja nuo visuomenės, yra nugrimzdę į apmąstymus, net kupini priešiškumo. Laimingi žmonės, priešingai, paprastai pasirodo esantys visuomeniški, paslankūs, kūrybingi, jiems daug lengviau pakelti kasdienio gyvenimo nesėkmes negu nelaimingiesiems. Ir svarbiausia, mylėti ar atleisti jie pajėgia daug labiau negu nelaimingieji.

Tyrėjai sukūrė gana įdomių eksperimentavimo būdų, ir šie rodo, jog laimingi asmenys pasižymi ypatingu atvirumu, pasirengimu pastebėti kitus žmones ir jiems padėti. Pavyzdžiui, eksperimentuotojai paskatina tiriamąjį objektą pasijusti laimingą parengdami eksperimento situaciją taip, kad tiriamasis, tarkime, telefono būdelėje netikėtai rastų pinigų. Vienas eksperimento dalyvių, apsimesdamas nepažįstamuoju, praeina pro šalį ir „netikėtai“ išbarsto ant žemės krūvą popierių. Tyrėjus domina, ar tiriamasis sustos padėti nepažįstamajam. Pagal kitą scenarijų eksperimento objekto nuotaika pagerinama komedijos garso įrašu, o paskui prie jo prisiartina asmuo (kitas eksperimento dalyvis) ir prašo paskolinti pinigų. Tyrėjai nustatė, kad besijaučiantys laimingi objektai labiau linkę padėti ar paskolinti pinigų negu „kontrolinė grupė“– tie, kuriems suteikiama tokia pat galimybė padėti, bet jų nuotaika iš anksto niekaip nepagerinama.

Nors šie eksperimentai iš esmės paneigia nuostatą, kad asmeninės laimės siekimas kažin kokiu būdu skatina egoizmą bei susitelkimą į save, savo kasdienio gyvenimo laboratorijoje tokį eksperimentą galime atlikti ir patys. Tarkime, įstringame transporto kamštyje. Po dvidešimties minučių mašinų srautas pagaliau pajuda gedulo eisenai deramu greičiu. Kitame automobilyje matote, kaip dama jums rodo norinti įvažiuoti į eismo juostą pirma jūsų. Jei jūsų nuotaika gera, veikiausiai sulėtinsite greitį ir mostelėsite jai važiuoti pirmai. Jei jūsų ūpas sumautas, ko gero, tiesiog spustelėsite greičio pedalą ir nepaliksite nė plyšelio. „Juk aš visą šį laiką laukiau čia įstrigęs, kodėl kiti negali palaukti?“

Taigi pradėti reikėtų nuo esminės prielaidos, kad siekti laimės yra mūsų gyvenimo tikslas. Imdamiesi apibrėžti veiksnius, vedančius į laimingesnį gyvenimą, pamatysime, kad laimės siekimas pagerina ne tik paties siekiančiojo, bet ir jo šeimos, net visuomenės plačiąja prasme gyvenimą.

Laimės šaltiniai

Prieš kelerius metus mano bičiulė netikėtai praturtėjo. Prieš pusantrų metų ji metė medicinos sesers darbą ir nuėjo dirbti pas du savo bičiulius, pradėjusius nedidelį sveikatos priežiūros verslą. Šis susilaukė žaibiškos sėkmės ir per kitus pusantrų metų buvo perpirktas stambios bendrovių grupės už didžiulę sumą. Mano bičiulė buvo įsikūrusi apatiniame senosios bendrovės pastato aukšte ir, parduodant verslą, turėjo tokių gerų sandorių, kad būdama trisdešimt dvejų galėjo išeiti į pensiją. Neseniai buvau ją sutikęs ir paklausiau, kaip patinka pensininkės gyvenimas.

– Na, – atsakė ji, – tikrai nuostabu galėti keliauti, daryti tai, ką visada norėjai daryti. Bet, – pridūrė, – keista, kai atsitokėjau nuo susijaudinimo, kad uždirbau visus tuos pinigus, visa tarsi grįžo į vėžes. Be abejo, daug kas pasikeitė, nusipirkau naują namą, daiktų, bet apskritai nemanau esanti laimingesnė, negu buvau lig šiol.

Maždaug tuo pat metu, kai bičiulė skaičiavo pelną, kitam panašaus amžiaus mano draugui buvo diagnozuotas ŽI virusas. Jis man papasakojo, kaip gyvena dabar, žinodamas esąs juo užsikrėtęs.

– Suprantama, iš pradžių puoliau į neviltį, – kalbėjo jis, – man prireikė kone metų vien susitaikyti su mintimi, kad esu užsikrėtęs. Tačiau pernai mano gyvenimas pasikeitė. Rodos, iš kiekvienos dienos gaunu daugiau negu kada nors anksčiau, patiriu tokių akimirkų, kad jaučiuosi daug laimingesnis. Ko gero, išmokau labiau vertinti kasdienius dalykus ir esu dėkingas, kad iki šiol nepasireiškė jokių rimtų AIDS simptomų, kad galiu tikrai mėgautis tuo, ką gyvenime turiu. Nors daug mieliau gyvenčiau be šio viruso, tenka pripažinti, tam tikra prasme jis pakeitė mano gyvenimą... į gera...

– Kokiu būdu pakeitė? – paklausiau.

– Na, pavyzdžiui, žinai, kad aš visą gyvenimą buvau užkietėjęs materialistas. Bet per paskutinius metus susitaikiau su savo mirtingumu ir man atsivėrė visiškai naujas pasaulis. Pirmą kartą gyvenime pradėjau gilintis į dvasingumo sritį, perskaičiau daug knygų šia tema, kalbėjausi su žmonėmis... atradau tiek daug dalykų, apie kuriuos anksčiau nė negalvodavau. Džiugiai jaudinuosi vien keldamasis ryte, vien laukdamas, ką nauja atneš diena.

Abiejų žmonių atvejai patvirtina svarbiausią dalyką: laimę nulemia ne tiek išoriniai veiksniai, kiek psichinė žmogaus nuostata. Sėkmė gali suteikti laikiną pakilumo jausmą, tragedija gali ilgam sukelti depresiją, bet anksčiau ar vėliau mūsų laimės jausmas pasiektų ankstesnį mastą. Psichologai tokį procesą vadina adaptacija, o mes matome, kaip šis principas veikia kasdieniame gyvenime. Atlyginimo padidinimas, naujas automobilis, bendraamžių pripažinimas gali trumpam pagerinti nuotaiką, bet netrukus grįžtame į sau įprastą laimingumo lygį. Juk ir susiginčijus su draugu, prireikus gabenti automobilį remontuoti ar nesunkiai susižeidus, mūsų nuotaika subjūra, bet vos po kelių dienų vėl pasitaiso.

Ši tendencija neapsiriboja trivialiais kasdieniais įvykiais, ji išlieka ir kraštutinėmis triumfo ar nelaimės sąlygomis. Pavyzdžiui, tyrėjai apklausė Ilinojaus valstijos loterijos laimėtojus bei britų biliardo žaidėjus ir nustatė, kad pradinis pakilumas ilgainiui išsisklaido, o laimėjusio asmens būsena grįžta į įprastą konkrečioms situacijoms būdingą laimės lygmenį. Kiti tyrimai rodo, kad net tie, kuriuos ištinka didžiulės nelaimės, tarkime, jie suserga vėžiu, apanka, juos suparalyžiuoja, paprastai po tam tikro prisitaikymo laikotarpio grįžta į normalų arba nedaug nuo normalaus tesiskiriantį kasdienės laimės lygmenį.

Jei mes, nepaisydami išorinių sąlygų, esame linkę grįžti į sau būdingą pradinį laimingumo lygmenį, tai kas jį nulemia? Dar svarbiau – ar šį laimės lygmenį įmanoma keisti, padaryti aukštesnį? Kai kurie tyrėjai tvirtina, kad individui būdingas laimės ar gerovės lygmuo yra genetiškai nulemtas, bent jau tam tikru laipsniu. Panašiais tyrimais nustatyta, kad identiškiems dvyniams, pasižymintiems tokiu pačiu genetiniu sudėjimu, neretai būdingas toks pats gerovės lygmuo – nesvarbu, ar jie užauginti sykiu, ar atskirai, – ir tai tyrėjams leidžia daryti prielaidą, kad esama biologiškai apibrėžto laimės lygmens, įrašomo į smegenis dar gimstant.

Vis dėlto, net jei genetinė sandara ir daro tam tikrą įtaką laimės jausmo raidai (dar nenustatyta, kiek ji reikšminga), psichologai vieningai mano, kad mes, iš prigimties apdovanoti nevienodu laimingumo lygiu, esame pajėgūs konkrečiomis priemonėmis patobulinti „sąmonės veiksnį“ ir sustiprinti laimės jausmą. Taip yra dėl to, kad kiekvienos gyvenimo akimirkos laimė gerokai priklauso nuo mūsų požiūrio. Tiesą sakant, ar tam tikru metu mes jaučiamės laimingi, ar ne, mažai tepriklauso nuo objektyvių sąlygų, šį jausmą labiau veikia tai, kaip suvokiame savo situaciją, kiek mus tenkina tai, ką turime.

Linkstantis lyginti protas

Kas lemia mūsų suvokimą ir pasitenkinimo lygmenį? Pasitenkinimo jausmui didžiulę įtaką daro polinkis lyginti. Lygindami esamą padėtį su praeitimi ir suvokdami, kad dabar mums sekasi geriau, jaučiamės laimingi. Tarkime, tai nutinka, kai mūsų pajamos nuo 20 000 JAV dolerių netikėtai šokteli iki 30 000 dolerių per metus, ir vis dėlto laimingus mus padaro ne absoliuti pajamų suma, kaip netrunkame suprasti, priprasdami prie naujų pajamų ir suvokdami, kad nebūsime laimingi, jei neuždirbsime 40 000 dolerių per metus. Mes dairomės aplink ir lyginame save su kitais. Kad ir kiek uždirbtume, veikiausiai jausimės nepatenkinti savo pajamomis, jeigu kaimynas uždirbs daugiau. Profesionalūs sportininkai karčiai skundžiasi vieno, dviejų, trijų milijonų metiniu uždarbiu ir nurodo savo nelaimės priežastį – komandos draugas uždirba daugiau. Ši tendencija tarsi patvirtina H. L. Menkeno turtingo žmogaus apibrėžimą: tai toks asmuo, kurio pajamos yra šimtu dolerių didesnės už jo svainio.

Taigi matome, kaip pasitenkinimo gyvenimu jausmas dažnai priklauso nuo to, su kuo lyginamės. Suprantama, lyginame ne tik pajamas, bet ir kitus dalykus. Nuolatinis lyginimasis su tais, kurie yra protingesni, kuriems sekasi geriau negu mums, gimdo pavydą, nusivylimą, nelaimingumo jausmą. O juk tą patį principą galėtume pritaikyti ir teigiama prasme: galėtume sustiprinti pasitenkinimo gyvenimu jausmą lygindamiesi su tais, kuriems sekasi ne taip puikiai kaip mums, pasverdami visa, ką patys turime.

Daugelio eksperimentų rezultatai rodo, kad asmens pasitenkinimo lygį galima padidinti, atkreipiant jo dėmesį į kitus dalykus, skatinant jį pamąstyti, kad viskas galėtų būti blogiau. Vieno eksperimento metu Viskonsino Milvokio universitete moterims buvo rodomi nepaprastai sunkaus gyvenimo amžiaus pradžios Milvokyje vaizdai, jos buvo prašomos įsivaizduoti ir aprašyti, ką reikštų patirti tokią asmeninę tragediją, kaip būti apdegintai ar sužalotai. Atlikusios šią užduotį moterys buvo prašomos įvertinti savo gyvenimo kokybę. Užduotis parodė, kad visų jų pasitenkinimo savo gyvenimu jausmas padidėjo. Per kitą eksperimentą, atliekamą Niujorko valstijos Bafalo universitete, tiriamieji buvo paprašyti užbaigti sakinį: „Džiaugiuosi, kad aš ne...“ Penkis kartus pakartoję šį pratimą jie pasijusdavo daug labiau patenkinti gyvenimu. Kitos tiriamųjų grupės eksperimento vedėjai paprašė užbaigti sakinį: „Norėčiau būti...“ Šįkart tiriamieji savo gyvenimu buvo patenkinti mažiau.

Tokie eksperimentai, per kuriuos pasitenkinimo gyvenimu jausmas sustiprinamas arba susilpninamas keičiant požiūrį, įrodo, kad, norint gyventi laimingą gyvenimą, svarbiausia psichologinė nuostata.

Dalai Lama aiškina taip: „Nors laimę įmanoma pasiekti, ji nėra paprastas dalykas. Ją sudaro daug lygmenų. Tarkime, budizme kalbama apie keturis išsipildymo, arba laimės, lygmenis: turtą, pasaulietišką pasitenkinimą, dvasingumą ir nušvitimą. Visa kartu sudaro individualaus laimės siekio visumą.

Dabar trumpai palikime nuošalyje religines ar dvasines aspiracijas, tokias kaip tobulumas ir nušvitimas, ir pakalbėkime apie džiaugsmą bei laimę, kaip juos suprantame kasdienio gyvenimo ar šio pasaulio prasme. Tradiciškai pripažįstama, kad laimę ir džiaugsmą šiame kontekste nulemia keli svarbiausi elementai. Pavyzdžiui, gera sveikata laikoma vienu esminių laimingo gyvenimo veiksnių. Kitas veiksnys, mūsų laikomas laimės šaltiniu, yra materialioji gerovė, arba sukauptas turtas. Papildomas veiksnys yra turėti draugą ar gyvenimo partnerį. Visi pripažįstame ir tai, kad visaverčiam gyvenimui mums reikia grupės draugų, su kuriais galėtume susisieti emociškai, kuriais pasitikėtume.

Visi tie veiksniai, tiesą sakant, yra laimės ištakos. Tačiau tam, kad individas galėtų jais tinkamai pasinaudoti siekdamas laimingo gyvenimo ir lūkesčių išsipildymo, svarbiausia jo psichologinė būsena. Ji nulemia viską.

Jei pasinaudojame tokiomis palankiomis aplinkybėmis, kaip gera sveikata ar materialinė gerovė, kad padėtume kitiems, jos gali tapti veiksniais, prisidedančiais prie laimingesnio mūsų pačių gyvenimo. Suprantama, materialine gerove, sėkme, kitais dalykais džiaugiamės savaime. Tik be tinkamo psichologinio nusiteikimo, be dėmesio dvasiniam veiksniui visa tai vargu ar užtikrina bent kiek ilgiau trunkantį laimės jausmą. Pavyzdžiui, jei slapta ko nors nekenčiate, jei smarkiai ant ko nors pykstate, tokios emocijos ardo jūsų sveikatą, kitaip tariant, naikina vieną iš laimės veiksnių. Lygiai taip pat jums esant psichologiškai nelaimingiems ar nusivylusiems, fizinė paguoda menkai tepadės. Kita vertus, jei įstengiate išlikti ramūs, taikingai nusiteikę, tai net būdami silpnesnės sveikatos galite jaustis visai laimingi. Arba, net jei turite nuostabių daiktų, apimti intensyvaus pykčio ar neapykantos, esate pasiruošę juos išmėtyti, sudaužyti. Tokią akimirką tai, ką turite, praranda vertę. Mūsų laikais esama ypač materialiai klestinčios visuomenės, bet joje gyvena daugybė ne itin laimingų žmonių. Po blizgančiu prabangos paviršiumi slypi psichologinis nerimas, vedantis į nusivylimą, nereikalingus ginčus, priklausomybę nuo narkotikų ar alkoholio, blogiausiu atveju net į savižudybę. Taigi nėra jokių garantijų, kad vien turtas gali suteikti tą jūsų siekiamą džiaugsmą ar lūkesčių išsipildymą. Tą patį galima pasakyti ir apie draugus. Jei esate smarkiai įpykę, jei ko nekenčiate, tai net artimiausias draugas pasirodys esąs atšiaurus, šaltas, tolimas, gal net įkyrus.

Visa tai rodo, kokią didžiulę įtaką kasdienio gyvenimo patirčiai daro psichikos būsena, sąmonės veiksnys. Savaime suprantama, šį veiksnį būtina vertinti labai rimtai.

Net jei nekalbėtume apie dvasinės praktikos perspektyvą, o tik apie pasaulietinę patirtį, tokią kaip mėgavimasis laiminga kasdienybės egzistencija, reikėtų pabrėžti: kuo didesnę proto ramybę mes pasiekiame, tuo labiau įstengiame mėgautis laimingu ir džiugiu gyvenimu.“

Dalai Lama trumpam nutyla, tarsi leisdamas suvokti savo mintį, paskui priduria:

„Reikėtų paminėti, kad kalbame apie nusiraminimą, kaip psichikos būseną, arba apie proto ramybę, ir neturėtume jos painioti su visišku nejautrumu, su apatiška psichikos būsena. Jei pasiekiame ramią ar taikingą psichikos būseną, tai nereiškia, kad mūsų psichika „išretėja“ ar visiškai ištuštėja. Ramus protas arba taikinga psichikos būsena savo šaknimis siekia prielankumą ir atjautą. Ta prasme šią būseną nusako didelis jautrumas bei jausmingumas.“

Apibendrindamas Dalai Lama pasakė:

„Kol mums trūksta vidinės drausmės, užtikrinančios proto ramybę, kad ir kokią išorinę gerovę ar sąlygas susikurtume, jos niekada nesuteiks siekiamojo džiaugsmo ir laimės jausmo. Kita vertus, jei pasižymite tokia vidine kokybe, tokia proto ramybe, jei viduje esate pastovūs, tai net stokodami įvairių išorinės gerovės aplinkybių, kurias paprastai laikytumėte būtinas laimei, įstengsite gyventi laimingą ir džiaugsmingą gyvenimą.“

Vidinis pasitenkinimas

Vieną popietę eidamas per viešbučio automobilių stovėjimo aikštelę susitikti su Dalai Lama, stabtelėjau pasigėrėti naujutėlaičiu Toyota Land Cruiser automobiliu, mat jau senokai tokio troškau. Pokalbio pradžioje vis dar galvojau apie tą automobilį, tad tariau:

– Kartais atrodo, kad visa Vakarų kultūra grindžiama materialiųjų gėrybių įgijimu: mums brukte brukama reklama, siūlanti pirkti naujausias prekes, sakykime, naujausią automobilį ir kitokius daiktus. Sunku atsispirti šito poveikiui. Juk tų trokšte trokštamų gėrybių tiek daug! Rodos, niekada nesiliausime jų norėję. Gal galėtumėte pašnekėti apie tokius troškimus?

– Mano manymu, esama dviejų rūšių troškimų, – atsakė Dalai Lama. – Daugelis jų teigiami. Troškimas laimės – juk jis absoliučiai teisingas. Troškimas taikos. Troškimas darnesnio, draugiškesnio pasaulio. Yra labai naudingų troškimų.

Tačiau galime trokšti ir neprotingų dalykų. Paprastai iš to kyla nelaimės. Tarkime, aš vaikštinėju po prekybos centrus. Man patinka pasižvalgyti po prekybos centrą, nes ten tiek daug gražių daiktų. Žiūrėdamas į visus tuos gražius daiktus pasijuntu imantis jų trokšti, visų pirma mane veikia impulsas – ak, aš noriu šito, aš noriu ano. Paskui pagalvoju, ar man tikrai viso to reikia. Dažniausias atsakymas – ne. Jeigu pasiduosite tam pirmajam impulsui, kaipmat ištuštinsite kišenes. Daug išmintingesnis tas kitas troškimų lygmuo, atitinkantis pamatinius žmogaus poreikius, tokius kaip maistas, drabužiai ir pastogė.

Kartais visuomenės, kurioje gyvenate, aplinkybės nulemia tai, ar konkretūs jūsų troškimai bus laikomi nesaikingais, nederamais. Pavyzdžiui, jei gyvenate klestinčioje visuomenėje, ir automobilis yra būtina jos kasdienio gyvenimo detalė, trokšti jo nėra taip jau bloga. Bet jei gyvenate skurdžioje visuomenėje, Indijoje, ir galite puikiausiai išsiversti be automobilio, bet vis tiek jo trokštate, tai net turėdami jam pinigų ilgainiui neišvengsite bėdų. Greičiausiai pelnysite nepalankius kaimynų jausmus, kils kitokių nemalonumų. O jei gyvenate turtingesnėje bendruomenėje ir turite automobilį, bet norite vis prabangesnio, irgi galite prisišaukti bėdą.

– Vis dėlto, – bandžiau ginčytis, – nesuprantu, kaip noras turėti brangesnį automobilį ar jo įgijimas galėtų pridaryti rūpesčių labiau pasiturinčiam žmogui. Aišku, turėdami prabangesnį už kaimynų automobilį galite sukelti jų pavydą, bet jums patiems naujasis pirkinys turėtų suteikti tik pasitenkinimo ir džiugesio jausmą.

Dalai Lama papurtė galvą ir tvirtai atsakė:

– Ne, vien pasitenkinimas negali nulemti, ar troškimas arba veiksmas yra teigiamas, ar neigiamas. Žudydamas žudikas irgi gali jausti pasitenkinimą, bet tai nepateisina jo poelgio. Visas kitas nedorybes juk taip pat įvykdo žmonės, tuo metu veikiausiai jaučiantys pasitenkinimą. Teigiamą troškimą ar veiksmą nuo neigiamo skiria ne tai, ar jis kaipmat suteiks pasitenkinimo jausmą, bet tai, kokius sukels padarinius – teigiamus ar neigiamus. Jei, pavyzdžiui, kalbame apie tai, kad žmogus trokšta vis daugiau brangių daiktų, jei tas troškimas remiasi psichologine nuostata, skatinančia norėti vis daugiau, jis galiausiai pasiekia savo galimybių ribą, o tada tenka susidurti su realybe. Pasiekęs tą ribą žmogus praranda bet kokią viltį ir patiria depresiją. Tai tik vienas pavojų, susijusių su tokio pobūdžio troškimais.

Manau, kad tokie neriboti troškimai skatina godulį ir nuolatinį nepasitenkinimą dėl per didelių lūkesčių. Mąstydami apie tokį kraštutinumą kaip godumas, išvysite, kad jis stumia žmogų į nusivylimą, didžiulę sumaištį, sukelia daug problemų. Susidūrę su godumu, pastebime tokią šio reiškinio savybę: jis atsiranda kaip troškimas ką įgyti, bet, įgijus tai, ko trokštama, godumas tampa nepasotinamas, beribis, bekraštis, stumiantis žmogų į vis didesnę bėdą. Dar viena įdomi aplinkybė, susijusi su goduliu: nors atrodytų, jog jo varomoji jėga yra pasitenkinimo siekis, ironiška, kad net pasiekęs trokštamą tikslą žmogus lieka nepatenkintas. Tikrasis godumo priešnuodis yra pasitenkinimas. Jei jums būdingas pastovus pasitenkinimo jausmas, nesvarbu, ar tą tikslą pasieksite, ar ne – tai šio jausmo nesudrums.“

Tad kaip galėtume pasiekti tokį vidinį pasitenkinimą? Yra du būdai. Vienas jų – įgyti visa, ko užsinorime, ko trokštame, – gausybę pinigų, namų, automobilių, tobulą gyvenimo draugą, tobulą kūną. Dalai Lama nurodo tokios nuostatos ydingumą. Jei mūsų norai ir troškimai yra nesutramdomi, anksčiau ar vėliau susiduriame su tuo, ko įgyti neįstengsime, ko nuolatos trokšime. Kitas, patikimesnis būdas – ne įgyti visa, ko trokštame, o norėti to, ką turime, vertinti tai, ką turime.

Vieną vakarą žiūrėjau televizijos interviu su Kristoferiu Rivu, aktoriumi, 1994 m. nukritusiu nuo arklio ir dėl stuburo smegenų pažeidimo paralyžiuotu nuo kaklo žemyn. Nuo pat savo susižalojimo jis kvėpavo padedamas mechaninės ventiliacijos. Žurnalistui paklausus, kaip Rivas kovojąs su depresija, galinčia apimti po tokio susiluošinimo, jis prisipažino pergyvenęs trumpą visiškos depresijos laikotarpį dar gulėdamas ligoninės intensyviosios priežiūros skyriuje. Tačiau, pasak jo, tie nevilties priepuoliai praėjo palyginti greitai, ir dabar jis nuoširdžiai manąs, kad jam nuskilo. Jis ne tik minėjo, kokia palaima turėti mylinčią žmoną ir vaikus, bet su dėkingumu kalbėjo ir apie sparčią šiuolaikinės medicinos raidą, apie tai, kad, jo įsitikinimu, per artimiausią dešimtmetį stuburo smegenų pažeidimai bus išgydomi. Tvirtino, jei būtų susižeidęs prieš kelerius metus, nuo tokių sužalojimų greičiausiai būtų numiręs. Pasakodamas, kaip prisitaikė gyventi paralyžiuotojo gyvenimą, Rivas tikino, kad neviltis gana greitai išsisklaidė, nors protarpiais vis dar nusmelkdavo pavydas girdint, kaip kas nors sakydavosi užbėgsiantis laiptais ko nors pasiimti. Mokydamasis įveikti pavydo jausmą jis supratęs, kad vienintelis būdas gyventi – vertinti tai, ką dar turi, matyti tai, ką dar įstengi padaryti. Mano atvejis, sakė jis, laimingas, nes galvos smegenys liko nepažeistos, tad nepraradau proto. Taigi sutelkęs dėmesį į dar likusius išteklius, Rivas nusprendė pasitelkti proto išgales visuomenės sąmoningumui ugdyti, teikti žinias apie stuburo smegenų pažeidimus, padėti kitiems, jis toliau ketina viešai kalbėti, kurti filmų scenarijus ir vadovauti filmų kūrimui.

Vidinė vertė

Akivaizdu, kad psichologinės nuostatos keitimas yra efektyvesnis būdas laimingumui užtikrinti nei bandymas rasti laimę per išorinius šaltinius, tokius kaip turtas, kaupiami daiktai, net fizinė sveikata. Kitas vidinis laimės šaltinis, glaudžiai susijęs su vidinio pasitenkinimo jausmu, yra savosios vertės jausmas. Apibūdindamas patikimiausią savosios vertės jausmo ugdymo pagrindą, Dalai Lama aiškina:

– Tarkime, jei aš nepatirčiau jokių stipresnių jausmų, nesugebėčiau lengvai įgyti gerų draugų, tai netekęs savo šalies, praradęs politinį autoritetą Tibete, tapęs pabėgėliu ir neturėdamas bičiulių, būčiau neišsivertęs. Man gyvenant Tibete, pati politinės sistemos struktūra lėmė, kad Dalai Lamos institucijai buvo reiškiama tam tikra pagarba. Tad žmonės ir elgėsi su manimi taip, kaip reikalavo politinė struktūra, nors nebūtinai nuoširdžiai mane gerbė. Vis dėlto, jei mano ryšys su žmonėmis būtų grindžiamas vien tuo, man, netekusiam tėvynės, būtų buvę be galo sunku. Laimė, yra ir kitas vertės bei orumo šaltinis, ir kaip tik dėl jo galėjau užmegzti ryšius su kitais žmonėmis. Užmegzti ryšį su kitais žmonėmis įmanoma dėl to, kad ir tu esi žmogus, gyvenantis žmonių bendruomenėje. Toks ryšys suvienija visus. To pakanka vertės ir kilnumo jausmui pagimdyti. Šis ryšys gali tapti paguodos versme tada, kai prarandame visa kita.

Dalai Lama trumpam nutyla, gurkšteli arbatos ir papurtęs galvą priduria:

– Deja, istorijoje gausu imperatorių bei karalių, dėl kokių nors politinių perversmų praradusių sostą ir priverstų palikti šalį, ir tolesnis jų likimas ne toks linksmas. Man atrodo, kad be prielankumo kitiems žmonėms, be susisiejimo su jais gyvenimas gali būti labai sunkus.

Apskritai žmones būtų galima skirstyti į laimės kūdikius ir nelaiminguosius. Vieni turtingi, lydimi sėkmės, apsupti artimųjų. Bet, jei tokio asmens orumo ir savosios vertės jausmo šaltinis tėra materialinė gerovė, jis išliks tik tol, kol to žmogaus žemiškiems turtams niekas negrės. Vos tik jie dings, tokiam žmogui bus lemta kentėti, nes jokios kitos priebėgos jis neturės. Antra vertus, štai, sakykim, kitas žmogus, kurio ekonominė gerovė ir finansinė sėkmė ne menkesnė už ano, tik jis yra šiltas, mylintis ir mokantis užjausti. Jis turi ir kitą savosios vertės ištaką, teikiančią kilnumo jausmą, tarsi dar vieną inkarą, todėl galime tikėtis, kad net praradęs materialiuosius turtus iškart nepuls į neviltį. Toks samprotavimas leidžia daryti išvadą, kad, žmogui ugdantis savosios vertės jausmą, dvasios šiluma bei meilumas turi ir praktinę reikšmę.