Sausio 17-ąją sukanka lygiai 100 metų nuo turbūt paties garsiausio Marijampolės žydo, fotografo Izio Bidermano (1911–1980) gimimo. Ta proga sausio 18-ąją Marijampolės kultūros centre vyks minėjimas, kuriame bus prisiminta ši neeilinė asmenybė.

Prancūzijos sostinėje Paryžiuje, prie centrinės savivaldybės pastato, praėjusių metų vasarą buvo galima pamatyti vinguriuojančią žmonių eilę. Tai labai neįprastas vaizdas, o dar labiau stebino, jog ši eilė rikiavosi į parodą, kurioje – Lietuvoje, Marijampolėje, gimusio fotografo I. Bidermano darbai. Paroda, kurioje eksponuojama net 270 I. Bidermano nuotraukų, Paryžiaus centre buvo rodoma iki gegužės 27 dienos.

Pati Marijampolė tik labai neseniai sužinojo, kad čia gimė vienas iš pačių garsiausių Europos, o gal ir pasaulio fotografų. Izrael Biderman tuometėje carinėje Marijampolėje gimė 1911-aisiais porceliano krautuvininko žydo šeimoje. Šeima gyveno varganai, pradžios mokyklą baigęs būsimasis fotografas įstojo į gimnaziją, bet mokslai nesisekė, o tapti staliumi, kaip svajojo jo tėvas, nenorėjo, nes buvo svajingos, kūrybinės natūros paauglys. Jis pasirinko fotografiją, pradėjo lankyti to meto garsiausio Marijampolėje žydo Movšės Buchalterio fotografijos dirbtuvę.

Lietuvai tapus nepriklausoma, Izrael Biderman pasikeitė savo pavardę į Izraelis Bidermanas, ir vėliau visą gyvenimą jos nesutrumpino, tad jau tapęs labai garsus, įvairiose šalyse aiškindavo, jog tai lietuviška pavardės ir vardo galūnė. Pramokęs fotografijos pradžiamokslio, jis jau 1927 metais su draugais pasileido per Lietuvos miestus ir miestelius, kur fotografavo žmones, įvairias šventes ir vietas.

Gyvenimo lūžis įvyko 1930-aisiais, kai vos devyniolikos metų sulaukęs jaunuolis vienas, be pinigų, be dokumentų, draugų ir šeimos, nemokėdamas nė žodžio prancūziškai išvyko į Paryžių, apie kurį svajojo, prisiskaitęs prancūzų romanų. Jis atsivežė vos 25 frankus, bet muitininkai paliko tik septynis, kurių tuomet pakako vienai nakčiai pigiame viešbutėlyje.

Izraelis niekada daugiau negrįžo į Lietuvą, į Marijampolę, bet emigracija padėjo likti gyvam, kai 1941-aisiais Marijampolėje buvo išžudyti jo tėvai, o po trejų metų Kauno gete – brolio šeima. Jis ne tik liko gyvas, bet tikrąja to žodžio prasme užkariavo Paryžių, padarė stulbinamą karjerą ir realizavo savo svajones. Apie tai liudija ir šiomis dienomis dešimtys tūkstančių paryžiečių, plūste plūstantys į Izio vardu žinomo fotografo parodą Prancūzijos sostinėje.

Bet iki to dar buvo sunkus ir ilgas kelias. Iš pradžių Paryžiuje I. Bidermanas glaudėsi žydų emigrantų ir benamių prieglaudoje, vėliau susirado darbą būsimojo uošvio fotografijos studijoje. Lemiamas kūrybinis lūžis menininko karjeroje įvyko Antrojo pasaulinio karo metais, kai jis slapstėsi nuo nacių, dalyvavo rezistenciniame judėjime ir fotografavo bendražygius. Pirmoji būsimosios garsenybės darbų paroda buvo surengta Paryžiuje 1946 metais, o jau 1950-aisiais pasirodė Izio vardu pasirašyta fotografijų knyga „Svajonių Paryžius“, kuri liudijo apie labai įdomaus, novatoriško talento gimimą. Įžangą jai parašė garsusis poetas, dramaturgas ir aktorius Jean Cocteau.

Izio fotografijose – Paryžiaus gatvelės ir žmonės, pakalnučių pardavėja, švenčių vaizdai, cirko pasirodymai, šlavėjai ir įsimylėjėlių poros. Nespalvotose nuotraukose švyti kažkokia šviesa, kuri tiesiog pakeri žmones, ir po šešiasdešimt metų besigėrinčius savuoju Paryžiumi. Detalės – sudiržusios rankos, pavargęs žvilgsnis ir liūdesys, pusnyse į darbą skubantys praeiviai – labai įdomios ir iškalbingos. Izis tuo metu vis labiau vertino nerežisuotą fotografijų atmosferą ir nusprendė nefotografuoti studijoje.

Dar 1949 metais Izis buvo pakviestas fotografuoti pirmajam žinomo žurnalo „Paris-Match“ numeriui. Šiame žurnale marijampolietis fotografas dirbo dvidešimt metų ir parengė daug reportažų apie visame pasaulyje garsius menininkus – Marcą Chagallą, Collette, Albert'ą Camus, Paulą Eluard'ą, Louisą Aragoną, Edith Piaf ir kitus.

Svarbi I.Bidermanui buvo pažintis su garsiuoju prancūzų poetu ir scenaristu Jacques'u Prevert'u. Jų draugystės ir bendradarbiavimo rezultatas – fotografijų albumai „Didžioji pavasario puota“, „Londono žavesys“. 1952-aisiais Izis užkariauja ir Jungtines Amerikos Valstijas – Niujorko modernaus meno muziejuje (MoMa) jo darbai eksponuojami parodoje „Penki prancūzų fotografai“ ir susilaukia didžiulio susidomėjimo. Izis gretinamas su Henri Cartier-Bressonu, Brassai ir kitais garsiais fotografais.

Fotografas nemažai keliauja – aplanko Londoną, taip pat Izraelį ir išleidžia fotografijų albumą apie šią šalį, įžangą albumui parašo garsus rašytojas Andre Malraux, o viršelį sukuria garsusis M. Chagallas. Būtent pastarasis 1964-aisiais pasikvietė fotografuoti vienintelį Izį, kai tapė Paryžiaus operos teatro lubas. Dvidešimties fotografijų reportažą apie tai išspausdino „Paris-Match“.

Po dvidešimties metų darbo šiame žurnale Izis apsisprendė jį palikti ir 1969-aisiais atsidėjo tik kūrybiniam darbui. Jis išleido albumą „Chagallo pasaulis“, o 1977 metais pasirodė paskutinė I. Bidermano knyga „Poetų Paryžius“. Izis mirė 1980-aisiais, palaidotas Paryžiaus priemiesčio kapinėse.

Kritikai teigia, kad visa Izio kūryba persmelkta liūdesio, o iš savo šalies pabėgusiam jaunuoliui Paryžius buvo ne lopšys, bet prieglobstis. Parodos Paryžiuje rengėjai pabrėžia, kad kūrėjo sielvartas susijęs tiek su sunkiu pasirinkimu emigruoti, tiek su kaltės jausmu, kad jam pavyko išvengti antisemitinių žudynių, kuriose žuvo visa jo šeima.

Lietuvoje Izis ilgai buvo beveik nežinomas, apie jį girdėjo tik nedaugelis. Kai prieš penkerius metus glaudžiau pradėjo bendradarbiauti Lietuvos dailės muziejus ir Prancūzų kultūros centras, kilo idėja surengti Izio darbų parodą jo gimtojoje šalyje. Fotografo sūnus ir jo palikimo saugotojas, taip pat fotografas Manuelis Bidermanas, tėvą vadinęs nepaguodžiamu, bet linksmu žmogumi, sutiko parengti jo darbų parodą Lietuvoje, nors sakė, kad tėvas tam nebūtų pritaręs – skriauda dėl išžudytų artimųjų buvo per daug didelė.

Marijampolėje yra išlikusi Dailidės gatvė, kur stovėjo Bidermanų namas, bet paties namo ten jau nebėra. Miesto vadovai svarsto galimybę vieną iš Sūduvos sostinės gatvių pavadinti garsiojo kraštiečio vardu, tačiau Manuelis Bidermanas norėtų, kad gatvė vadintųsi visos Bidermanų šeimos vardu.

2006-aisiais Izis pagaliau sugrįžo į gimtąją Marijampolę – Marijampolės kultūros centre, M. B. Stankūnienės menų galerijoje surengta jo fotografijų paroda, pristatytas katalogas. Pirmoji Lietuvoje Izio darbų ekspozicija pakilo virš praeities nuoskaudų ir pratęsė ryšius su Europos širdyje esančia ir meninėmis tradicijomis garsia šalimi. Po parodos Prancūzų kultūros centro darbuotojai įvykdė M. Bidermano valią ir du Izio darbus padovanojo jo gimtajam miestui. Dabar šios fotografijos saugomos Marijampolės kultūros centre.

Izraelio Bidermano fotografijos