Pateikiame istoriko, Rusijos humanitarinio universiteto įkūrėjo, profesoriaus Jurijaus Afanasjevo sausio 13 dieną Seime vykusiame iškilmingame minėjime „Mūšis už Tautų laisvę“ pasakytą kalbą, kurioje analizuojami dviejų valstybių – Lietuvos ir Rusijos – istoriniai vektoriai, nubrėžti nuo 1990–1991 metų.

Politologai pertraukos metu (iš kairės): profesoriai Jurijus Afanasjevas ir Andrejus Piontkovskis

„Didžiai gerbiamas Seime!

Gerbiami pakviestieji!

Man teko didelė garbė pasveikinti jus Laisvės gynėjų dienos proga. Aš žinau, kad Rusijoje yra nemažai žmonių, kurie prisidėtų prie šio mano sveikinimo, bet aš tai darau išskirtinai asmeniškai, nes, sveikindamas jus šios iškilmingos, įsimintinos dienos proga, aš, galbūt skirtingai nuo kitų, patiriu sielą draskantį prieštaringą jausmą: beribį džiaugsmą ir pasididžiavimą dėl to, kad Lietuva tada vėl atgavo nepriklausomos plėtros galimybę, ir kartu – deginantį, skausmingą kartėlį, apgailestavimą ir nuoskaudą dėl visko, kas maždaug tuo pačiu metu įvyko ir iki šiol tebevyksta Rusijoje.

Mat teko ne tik kartu su jumis išgyventi tai, kas vyko tomis dienomis Lietuvoje, bet ir šiek tiek būti tų įvykiu dalyviu. Tą naktį, kai tankų remiami sovietų specialiosios paskirties daliniai šturmavo Vilniaus televizijos centrą ir beginklę jo gynėjų minią, man maždaug trečią ar ketvirtą valandą nakties paskambimo Vytautas Landsbergis ir, paaiškinęs situaciją, pasakė, kad jis negali niekam prisiskambinti, tiesiog niekam iš tuometinės mūsų vadovybės. Jis paprašė, kad aš tai padaryčiau. Jis, ko gero, dar tada manė, jog jie – mūsų vadovybė – galėjo nežinoti, kas vyksta, ir galbūt nelabai įsivaizdavo, kad aš, būdamas Maskvoje, pagal savo statusą nuo šios vadovybės buvau kur kas toliau, nei jis pagal savo pareigas, būdamas Vilniuje. Bet nepaisydamas visko, aš, nelaukdamas aušros, pradėjau įnirtingai skambinti Jelcinui, Jazovui, Kriučkovui, dar kažkam. Ir, žinoma, tuščiai.

Bet Landsbergis ir daug jo šalininkų visgi ne visai be reikalo bandė nerimaudami pranešti Maskvai apie savo laisvę. Ir jeigu oficialioji Maskva jų negalėjo išgirsti, nes ji pati ir buvo tos laisvės slopintoja, tai laisvės gynėjų balsas iš Lietuvos vis dėlto pasiekė spontaniškąją Maskvą, gatvių ir aikščių Maskvą.

Vienas iš gausiausių mitingų to meto Maskvoje – į jį susirinko apie 400 tūkstančių žmonių, jie užėmė Maniežo aikštę ir dalį Gorkio bei Ochotnyj riad gatvių. Ir šis daugiatūkstantinis, galbūt masiškiausias mitingas, dabar tai netgi sunku įsivaizduoti, vyko su šūkiais „Laisvę Lietuvai“ ir „Šalin rankas nuo Lietuvos“. Tuo metu aš buvau vienas iš judėjimo „Demokratinė Rusija“ pirmininkų bei Tarpregioninės deputatų grupės vienas iš pirmininkų. Ir vykdydamas šias pareigas buvau vienas iš šio mitingo organizatorių bei jį vedžiau. Aš mačiau ir žinau, tai buvo nuoširdus siekis, didžiadvasiškas į jį susirinkusių žmonių siekis, kuriuos vienijo viltis būti kartu „už mūsų ir jūsų laisvę“.

Neperdėkime išreikštų mitinge nuotaikų reikšmės įvykių Lietuvoje po 1990–1991 metų raidai, bet gali būti, šios Rusijos gyventojų nuotaikos tada darė įtaką tam, kad Lietuvoje nebuvo eskaluojamas karinis įsikišimas.

Tačiau labai greitai po šių įvykių – tiesiog per kelias dienas – ta spontaniška, laisvę mylinti gatvių ir aikščių Maskva staiga daugeliui galbūt ir iki šiol netikėtai subliūško.

O nuo to laiko Rusijoje ir Lietuvoje istorijos dinamikos vektoriai į laisvę, demokratiją ir bendrai – į europiškumą – iš pradžių išryškėjo, o po to tapo lygūs nuliui ir galų gale susiformavo ne šiaip kaip skirtingos krypties, bet ir kaip diametraliai priešingi.

Atsakymas į klausimą, KODĖL būtent taip tai įvyko ir ką tai reiškia – netgi labai nepaprastas. Nors būtent jame, mano požiūriu, slypi atsakymas į klausimą apie dviejų istorijos dinamikos vektorių priešingas kryptis. Šis klausimas iki šiol mitologizuotai ne tik didžiosios daugumos Rusijos gyventojų, bet ir jų valdančiosios ir netgi jų mąstančios klasės sąmonei lieka kol kas už suvokimo ribų. Tokioje sąmonėje niekaip negali koncentruotis tai, kad Lietuva ir Rusija – tai dvi skirtingos šalys, ir skiriasi jos ne kokiais nors štrichais ar detalėmis, o giliu socialiniu ir kultūriniu pagrindu.

Kiekviena iš jų turi ne tik vienodai ilgaamžes, daug kur besikertančias, kažkuo panašias, o kartais kažkuo ir bendras, bet kartu ir iš principo skirtingas istorijas. Jų skirtumai jau labai seniai, bent jau nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Moskovijos susikūrimo laikų, sąlygojami sudėtingos, kiekvienai savotiškos konfigūracijos ir jos evoliucijos, susidedančios vienu metu iš keleto skirtingų Lietuvos ir Rusijos istorijos pjūvių: gamtos, mentaliteto, socialinio, istorinio ir geopolitinio. Šių pjūvių įvairių konfigūracijų sintezė, kurią savo ruožtu suformuoja kiekvienu atveju specifinis mentalitetas, masių sąmonės nuostatos, socialinio elgesio tipai, vertybiniai orientyrai, visos įmanomos mitologemos susidaro dviejose šalyse vėlgi labai skirtingai. Įvairios šios sintezės kombinacijos jau gana seniai pačios pradėjo nulemti ne tik du skirtingus valstybingumo tipus, bet ir du skirtingus istorijos subjektų tipus, kurių kiekvienas turi savo specifinę kultūros sąmonę. Lietuvai reikėjo grįžti į Europą, o Rusijai, kadangi ji ten niekuomet nebuvo, reikėjo ten nueiti iš naujo.

Šiais kultūros ir civilizacijos veiksniais, kurie buvo kuriami su ilgalaike perspektyva – la longue durée skirtingai Rusijoje ir Lietuvoje, mano nuomone, paaiškinama ir ta trumpalaikė konjunktūros situacija šiose šalyse per tą mažą laikotarpį: 1990–1991 metais. Lietuvoje tuo metu susidarė kritiškai būtinos visuomenės dalies ir politikos elito sąjunga su jų sugebėjimu komunikuoti tarpusavyje ir pasiekti sutarimą dėl tradicinių Lietuvai pamatinių Europos demokratijos, teisės, moralės vertybių. Iš čia ir tas nepajudinamas laisvės gynėjų tvirtumas, ir Lietuvos kurso į šias Europos vertybes nekintamumas bei tvirtumas.

Rusijoje ir ilgaamžės struktūros, ir trumpalaikė konjunktūra formavosi iš principo kitaip. 1991 metais Rusijoje nebuvo jokios demokratinės revoliucijos. Nebuvo ir jokio perėjimo prie atviros visuomenės su jos europinėmis vertybėmis. Ir Jelcinas su Gaidaru bei Čiubaisu nebuvo nei liberalai, nei demokratai.

O kas gi buvo?

Subyrėjo Sovietų Sąjunga. Pats šis jos žlugimas buvo viso labo ta konkreti konjunktūros forma, trumpalaikis įvykis, galų gale – ženklas, kuris atskleidžia savo reikšmę – per amžius kurti ir netinkami ateičiai Rusijos gyvenimo sanklodos, pasaulio matymo ir viešpatavimo turinys ir būdai. Visa kartu tai ir buvo Rusijos sistema, o jos tikrinis pavadinimas – ideokratinė Rusijos imperija. 1991 metais žlugus Sovietų Sąjungai buvo smarkiai pažeistas pagrindinis šios sistemos stuburas, pažeistas tas pagrindas, ant kurio laikėsi visi šį pastatą laikantys sutvirtinimai. O būtent – lūžo archajiška, savo esme viduramžiška, eschatologinė „Taip reikia“ IDĖJA-PROJEKTAS. Praeitin nuėjo ir nuosekliai besikeičiantys šios IDĖJOS-PROJEKTO konkretūs istoriniai įkūnijimai: „išgelbėti tikrąjį stačiatikių tikėjimą“, „Maskva – trečioji Roma“, „pasaulinė revoliucija“, „komunizmo sukūrimas“. „Taip reikia“ IDĖJOS-PROJEKTO mirtis panaikino sistemos laikančiąsias konstrukcijas, dėl to griuvo ir degradavo visa ši gyvenimo sankloda, pasaulėžiūra ir viešpatavimas. Bet ir istorinė šios IDĖJOS-PROJEKTO mirtis visiškai nenutraukė realaus sistemos gyvavimo. Pacientas pasirodė labiau gyvas nei miręs. Žlugus ideokratinei imperijai, Rusijos gyventojams prasidėjo imitacijos epocha, simuliakrų epocha. Gyventi šioje epochoje geriau netapo. Priešingai, Rusija tapo dar mažiau nuspėjama, o todėl ir dar pavojingesnė. Bet dar pavojingesni ir sau, ir aplinkiniams yra dabartinių jos valdovų bandymai nusitempti į ateitį nueinančius nuo istorijos scenos jos rudimentus. Ne tik rusiškos sistemos, bet ir to, kas dar iš jos liko, negalima nei reformuoti, nei modernizuoti. Reikia keisti Rusijos gyvenimo sanklodos paradigmą. Nežinau, ar tai įmanoma, ar atsiras jėgų, sugebančių susitvarkyti su didėjančia Rusijos sociumo entropija. Norėtųsi tuo tikėti. Bent jau, jeigu tai įvyks ir tokių jėgų atsiras, Lietuvos kelio į laisvę patirtis, be abejonės, bus reikalinga.“