Metų pradžia – geras laikas lengvai atminties mankštai. Kalbant apie praėjusius metus Vilniaus galerijose galima paminėti tik vieną tendenciją, šiek tiek pakeitusią net galerijų žemėlapį. Tai – padidėjęs susidomėjimas lietuvių klasikų kūryba, kurio rezultatas – dvi naujos komercinio pobūdžio galerijos.

Pirmoji – galerija „Kunstkamera“, kurią įsteigė jau iš seniau gerai žinoma „Meno rinkos agentūra“. Galerija, kurios šūkis tinklalapyje – „Meno kolekcionavimas prasideda čia...“, šiais metais surengė Rimvydo Jankausko- Kampo, Jono Buračo ir Prano Gailiaus parodas. „Pylimo“ galerija, pasipuošusi šūkiu „Tikra tapyba“, rodo nemažai modernistinės tapybos. Rengiamos tiek grupinės, tiek personalinės parodos, akivaizdžiai labiau orientuotos į pardavimus nei edukaciją ar procesų analizę. Trečioji šiais metais atsidariusi „Galerija 2W“ turėjo užmojų rodyti aukštaičių menininkų kūrybą, deja, galerijos ekspozicijos vargiai peržengė dekoratyvinių kūrinių mugės ribas.

Rodos, ne taip jau blogai. Ekonominės krizės įkarštyje – net trys naujos galerijos. Lietuvos dailininkų sąjungai priklausanti „Šv. Jono gatvės“ galerija, metų pradžioje verksmingai žadėjusi užsidaryti, sėkmingai veikia toliau, rengdama nei geresnes, nei prastesnes parodas nei iki šiol. Tiesa, iš Vilniaus į Briuselį išvyko čia dvejus metus turiningai veikusi konceptualaus meno galerija „Tulips and Roses“. Sako, Briuselyje daugiau kolekcininkų ir perspektyvų, o ir patalpų nuoma kainuoja panašiai kaip Vilniuje... Ši „netektis“ dar labiau sutirštino Vilniaus galerijų kaip provincialių, uždarų, besidominčių tik savimi (vietiniais menininkais) bendrą vaizdą. Susidaro įspūdis, jog nelietuviškos pavardės mūsų galerijose aptinkamos tik projektinėse parodose (tarptautiniai projektai – projektinėmis lėšomis noriai remiama sritis).

Apibendrinant galerijas senbuves – jokių kokybinių ar teminių permainų. Įdomios, veiklios galerijos toliau tęsė savo darbus, patylomis tūnančios ir dirbančios nebent sau ir projektams – sėkmingai tuo pačiu užsiėmė ir šiais metais.

Iš nežymių pakitimų galerijų darbe galėčiau paminėti nebent šiais metais lyg atgijusią Savicko paveikslų galeriją. Galerijoje ne tik smarkiai pagausėjo įdomesnių parodų. Rodos, ji pamažu įgauna savo stilių – eksponuoja itin spalvingus, koloristinius paveikslus. Turbūt toks menas ir turėtų būti rodomas Savicko vardo galerijoje. Galerija „Meno niša“, panašu, atkreipė dėmesį į jaunuosius menininkus. Šalia įprastinių šiai galerijai tradicinių parodų ir menininkų kartais čia pasirodo pradedančiųjų parodų. Iniciatyvą šiais metais pamėgino parodyti ir Senamiesčio menininkų galerija, surengusi vientisą ir įdomią menininko K. Gaitanži parodą bei pristačiusi Latvijos menininkų parodą. Deja, tuo trumpas galerijos sprintas ir baigėsi. Galeristų snaudulys atsiliepia ir parodoms. Neatsitiktinai įdomiausios parodos šiais metais Vilniaus galerijose – personalinės. Iš šiais metais vykusių įsimintesnių parodų minėčiau šias:

Metus švariai, ekologiškai ir paveikiai pradėjo tekstilininkių grupės „Baltos kandys“ instaliacija „Miškan...“, vykusi „Pamėnkalnio“ galerijoje. Darniai sujungtos koncepcija ir raiška, puikiai išnaudota galerijos erdvė sukūrė sodrią, išskirtinę ekspozicijos atmosferą. „Kiekvieno kūrinio sumanymas ir idėjos skirtingi, tačiau visus juos vienija ritualinis charakteris. Projektai įkvėpti gamtos ir susiję su gyvybės ritmu ir atsinaujinimu. Jie pasakoja paprastas istorijas, kalba apie esmines žmogiškąsias vertybes, tačiau juose yra kažkas magiško, paslaptingo, artimesnio pasakų ir mitų pasauliams. Galima sakyti, „Baltų kandžių“ kuriamos instaliacijos tarsi laviruoja ant materialumo ir nematerialumo ribos. Šis naudojamų medžiagų ir meninės kalbos išgryninimas ypač išryškėjo naujausiame projekte „Miškan…“: čia beveik neliko daiktiškumo ir materialumo pėdsakų, išskyrus ant sienų kabančias latvių menininko Kasparo Lielgalvio fotografijas. Tik gryni veltinio lakštai, nukloję galerijos grindis – tarsi samanų patalai,“ – rašė Karolina Jakaitė „Dailės“ žurnale.

Kiek nustebino dar labai jauno tapytojo Lino Jusionio debiutas galerijoje „Akademija“. Paroda „Tempimai“ – saikinga ir nuosekli, išvengta jaunatviško blaškymosi tarp temų ir raiškos. Kiek dekoratyvūs paveikslai kalba architektūrinių peizažų motyvais, artėjančiais abstrakcijos link. Pats menininkas apie parodą rašė: „Parodos pavadinimas nurodo du svarbius mano kūrybos aspektus. Estetiniu aspektu – įtemptos linijos, lygios plokštumos, skaidrios kontrastingos spalvos, fragmentiškos kompozicijos. Siužetine prasme tempimas įvardina balansavimą tarp kasdienių, idiliškų, hedonistiškų motyvų ir pasakojimo fragmentiškumo, vaizdo efemeriškumo, emocinio neapibrėžtumo, kiek vojeristinio žiūrėjimo taško. Atpažįstami kasdieniai objektai ir situacijos atsiveria kaip objektyvūs faktai, tačiau nesileidžia perskaitomi kaip nuoseklus pasakojimas. Vaizdų idiliškumas savo nebylumu palieka įtampos galimybę.“ Šiandieniams jauniems menininkams nebūdingas ir atlikimo kruopštumas. Šiuo atveju techninės galimybės nekiša kojos sumanymui, o žiūrėti į tokius paveikslus – lengva ir malonu.

Įsiminė „Pamėnkalnio“ galerijoje rodyta vyresnės kartos tapytojo Henriko Natalevičiaus paroda. Žvelgiant šiandienos kontekste H. Natalevičius išsiskiria tuo, kad nuosekliai laikosi savo stiliaus, nesiblaškydamas tarp naujų ir naujausių tendencijų, nesistengdamas dirbtinai būti šiuolaikiškas. Tai paveikslai be makiažo ir blyksnių, bet su siela. „Henrikas Natalevičius žaidžia aukščiausioje arba premiere (mūsų tautinės koloristinės tapybos tradicijos), lygoje ir tebėra vienas stabiliausių šios lygos žaidėjų, nors jau priskiriamas prie veteranų“, – apie parodą „7 meno dienose” rašė K. Šapoka. Charakteringa nuotaika, tapybos ir prasmių daugiasluoksniškumas palengva veriasi, prabildami konstruktyviai, ironiškai, kartais – net sąmojingai. Tai tapyba, kuriai reikia dėmesio, kantrybės ir įsiklausymo.

Pavasarį galerijoje „Artifex“ energingai ir skambiai su pirmąja paroda Vilniuje pasirodė Druskininkuose gyvenanti ir kurianti menininkė Jūratė Kazakevičiūtė. „Menininkės objektai kalba ganėtinai atviru tekstu. Visada. Ir kai sužaidžiama postmodernistine leksika, kai koncentruojamasi į asociacijas, kada rėžiama literatūriškai atvirai ar „mistifikuojančiai“, metaforiškai. J. Kazakevičiūtės kūryba yra pagrįsta realiais fiziniais parametrais, į realybę transformuojamu mitu, kuris ir pats turi realiai apčiuopiamą archetipinį pagrindą“, – apie parodą rašė Ignas Kazakevičius. Minkštos, žmogiškų mastelių, glotnaus paviršiaus „būtybės“ stebino ir trikdė. Žvelgdamos į žiūrovą savo žmogiškomis akimis, grasino jį paliesti ar net atspėti. Meistriškai ir nuoširdžiai sukurti kūriniai.

Tradiciškai pavasarį į Vilniaus galeriją „Meno niša“ iš Alytaus atkeliauja Audriaus Janušonio keramikinės skulptūros. Gaila, kad šis kitaip, netradiciškai į keramiką žvelgiantis menininkas vienintelis toks Lietuvoje. Jo nedideles skulptūras malonu ir smalsu stebėti. Stebina meistriškumas ir keramikos galimybės, intriguoja ir visada sąmojingas, kiek kandus menininko požiūris į kūrybą ir gyvenimą. Rašydama apie šį autorių komplimentų negailėjo ir Jurgita Ludavičienė: „Taigi – konceptualiausias, ironiškiausias, (geriausias), kas dar? Ko gero, žaismingiausias ir paslaptingiausias. Visos šios savybės ne vieną kartą jau buvo išvardytos įvairiuose tekstuose (nes Janušonį dailės kritikai myli. Ir yra už ką!) ir sunku būtų pasakyti ką nors naujo. Antra vertus, kai geriau pagalvoji – ar reikia? Juk ir pats autorius nedemonstruoja radikalių stiliaus ar formos pokyčių ir, bent jau taip atrodo iš pirmo žvilgsnio, nepuola nuoga krūtine į erškėčių krūmus, augančius šalia nepramintų takų. Jis vis taip pat naudoja molį savo mintims įkūnyti. Vis taip pat jo figūros atrodo tarsi sudrėbtos iš žemės gurvuolių, regisi, besiformuojančios čia pat žiūrovo akivaizdoje.“

Vasarą kaip tikras įkvėpimo fontanas suveikė Jurgos Šarapovos paroda „Mitologiniai tėvai“ galerijoje „Artifex“. Parodoje – vos keli objektai ir... tūkstančiai zuikių. Iš pirmo žvilgsnio gali net nepastebėti, jog kiekviena „skulptūra“ susiūta iš smulkesnių figūrėlių. Autorė pati audžia „virvutes“ ir paskui kuria iš jų įvairiausias figūras, nuo kelių iki keleto centimetrų dydžio. Sujaudina kruopštumas – figūros turi akytės, ausytes, burnytes ir kitas reikiamas kūno dalis. „Asmeninė mitologija – nenuosekli ir nedidaktiška, sudurstyta iš įtakų, prisiminimų ir įsivaizdavimų. Ieškodama dialogo su archajiška tekstilinės medžiagos prigimtimi, dirbu „darysiu, kaip norėsiu“ technika,“ – apie parodą rašė pati autorė. Šalia kruopštaus atlikimo – šiltas sąmojis, šiek tiek melancholijos ir rimties. Paroda lyg tobulas gyvenimas.

Stipriai iš konteksto iššokantis, smagus ir šiuolaikiškas Justinos Christauskaitės „Vertingiausių daiktų paroda“ – puikiausias vasarinis projektas. Trijų dienų trukmės parodai autorė galerijos nerado, todėl gausų lankytojų būrį pakvietė į kavinės patalpas. Visų savo draugų socialiniame tinkle „Facebook“ Justina prašė parodai paskolinti patį vertingiausią savo daiktą. Ji „gyvai“, ne interneto erdvėje, susitiko su kiekvienu iš jų, sužinojo daikto istoriją ir surengė parodą. Šis projektas įdomus daugeliu aspektų. Pirma – susitikimo tikrovėje su internetiniais draugais procesas. Antra – labai skirtingas žmonių vertės, vertingumo suvokimas. Pasirodo, vieni daiktai vertingais tampa dėl kitų žmonių prisilietimo, kiti – dėl asmeninių patirčių, treti – estetinių savybių, ketvirtiems daiktai įkūnija simbolines prasmes. Virš šimto įvairiausių asmeninių daiktų ir juos lydintys aprašai tapo intriguojančiu žemėlapiu po nepažįstamas, svetimas erdves.

Gali būti, kad šios žiemos speigus prišaukė Kosto Gaitanži paroda „Neuschwabenland“ Senamiesčio menininkų galerijoje. Ši paroda – pirmoji personalinė šio menininko paroda Vilniuje. Menininkas savo paveiksluose papasakojo populiarų mitą apie Naująją Švabiją – taip vadinama zona Antarktidoje, į kurią neva persikėlė visas nacistinės Vokietijos elitas ir laimingai ten gyvena, be kitų veiklų užsimdami ir „skraidančių lėkščių“ gamyba. „Šie paveikslai, kitaip nei ankstesni K. Gaitanži darbai, kuriuose jis vartojo spalvingą japonų „anime“ vaizdinę kalbą, yra monochrominiai, imituoja XX a. nacių dokumentinio-propagandinio kino stilistiką, „post mortem“ nuotraukas. Toks jų atlikimo būdas leidžia skleistis mitologinei erdvei ir laikui, herojiniam patosui. Visgi šiems, kaip ir ankstesniems K. Gaitanži darbams, būdingas stiprus naratyvas,“ – „Nemune“ apie parodą rašė A. Jakučiūnas. Paveiksluose – po šaltą vandenyną plaukioja tankai. Skraido skraidančios lėkštės. Peizažuose vartosi didžiulės svastikos. Visa tai sukurta vieną ant kito tepant plonyčius sluoksnius vienspalvių dažų. Rezultatas – pilkšvais nežymiais potėpiais raibuliuojantis paviršius, pasakojantis neįtikėtiną istoriją be pabaigos.

Laisvydė Šalčiūtė – itin produktyvi menininkė. Tačiau pastaroji jos paroda „Intymumas“ pasižymėjo dar ir drąsa. Galerijoje „Kairė dešinė“ ji eksponavo tris naujų darbų ciklus: tapybos „Giesmių giesmė“, fotografijos „Kūno apieškojimas“ ir instaliaciją „Nepakankama nekaltybė“. „Laisvydės Šalčiūtės „Intymumas“ - ne tik paroda. Tai meninis artumo formų, kūno ir kintančių tapatybių tyrimas šiuolaikinės vizualiosios ir queer kultūros kontekste. „Nepakankamą nekaltybę“ elegantiškai pavertęs „nepakaltinama“. Ne klinikine ar teisine, bet estetine ir etine prasme,“ – apie parodą „7MD” rašė ją kuravusi Laima Kreivytė. Instaliacijos „Nepakankama nekaltybė“ ašis – menininkės ir jos vyro „vestuvinė“ fotografija, kurioje jie abu pozuoja apsirengę vestuvines sukneles. Fotografijose – pati autorė su ant nuogo kūno užklijuotais tekstais iš plaukų. Tapybos ciklas „Giesmių giesmių“ apėmė tiek internetinės kultūros, tiek homoseksualumo, meilės temas. „Meilė, intymumas neturi lyties – tai universalus jausmas,“ – teigia autorė ir daro tai įdomiai ir estetiškai.

Galerijoje „Vartai“ šiuo metu dar veikia „ArtScape: Danija“ paroda. Metų kontekste ji išskirtinė net keliais aspektais. Pirma, Lietuvoje po ilgos pertraukos eksponuojami Svajonės ir Pauliaus Stanikų kūriniai. Antra – parodoje dalyvauja pasaulinio lygio meno žvaigždė danų videomenininkas Jesper Justas. Maža to, šie parodos menininkai tikrai dera tarpusavyje, o eksponuojami kūriniai – įdomūs ir itin kokybiškai atlikti. „Stanikų ir Justo derinys, nepaisant skirtingos raiškos, tarpusavyje susisiekia daugeliu aspektų. Tačiau pagrindinis jų – metaforiškas kalbėjimas apie žmogaus būtį, apie tokius fundamentalius dalykus kaip gyvenimas, mirtis, galia, jausmai ir grožis, išsakant tik visumos dalį, paliekant žiūrovui pačiam sujungti taškus,“ – parodai pagyrimų negailėjo Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė „7 meno dienose“.

Trumpai apibendrinant – gerų menininkų bei parodų turime, tačiau iš metų perspektyvos žvelgiant bendras vaizdas – ne stulbinamas. Norėčiau pabrėžti, jog visos čia išvardytos parodos vyko tik Vilniaus galerijose. Didesnioji dalis įdomių ar reikšmingų parodų vyko „rimtesnėse“, didesnėse institucijose. Gaila, kad galerijos neišnaudoja savo mažumo ir itin retai rengia mažas, mobilias ir aktualias ar žiūrovą (jo emocijas ar intelektą) provokuojančias parodas.