Sveikas, mielas skaitytojau,

matyt, pabuvęs šventėse ir tarp jų, pasijutau tarsi po skiautę rankiočiau viską į kažkokią pasakaitę šią savaitę... Ne, neturiu vilties pasekti ją rišliai ar rimuotai, bet įvardyti svarbesnes nuotrupas pasistengsiu...

Vieną ketvirtadienį, sausio šeštąją, Bernardinai.lt karalystėje buvo apsižiūrėta, kad Kultūros srityje aptarti visi dėmesio verti straipsniai, tad tik kitą rytą, penktadienį, po baigiama nupuošti eglute aptikau tris nuostabias dovanas – Kęsto Kirtiklio komentarą „Apie vardinius metus“, Donaldo Kajoko pareiškimą „Aš žinau, kam tarnauju“ ir Valdo Kilpio meilės išpažinimą savo miestui.

Pirmasis tekstas buvo tarsi stebuklingas veidrodis – leido pažvelgti į ateitį: 2011 metai skirti poetui Czesławui Miłoszui. Tad ir turėsim tokius – su jo poezija, pavardės rašyba ir mūsų kultūrinių poreikių gyliu bei sekluma. Ar veidrodukas nekreivas, netruksim pamatyti.

Antrasis priminė, kaip svarbu turėti nematomų pagalbininkų žygdarbiams. Tarkim, vaikystėje skaitytas knygas. Trečiasis buvo tarsi paslaptingas šaltinis – iš jo atsigėręs, supranti, koks oželis esi, jei nemėgsti gimtųjų vietų.

Kita vertus, jei kokį nors eilinį šeštadienį, pavyzdžiui, sausio aštuntąją pareikštum, kad Bernardinai.lt karalystėje per mažai rašoma apie geras manieras, o ir apskritai nebendrautum su žmogum, kuris neskaitė W. M. Tekerėjaus kūrinių, – būtum pavadintas nebe oželiu, o... snobu. Apie tokį rašė Lina Vėželienė.

O štai Vilniuje paminklų (vos snobiškai neparašiau – „šunpaminklių“, tačiau kuo čia dėti šunys?) gausus dygimas bei kabojimas visur visom įmanomomis ir neįmanomomis progomis paverčia nemažą miestiečių dalį iš sielvarto virsti akmenimis. Asmeniškai esu matęs bent keliolika suakmenėjusių. Paskutinė duoklė „beskonybės“ slibinui – paminklas Kovo 11-ajai. Panašu, kad aukų daugės.

Na, bet nurašykim tai melų pasakos motyvais rašomai paminklų istorijai ir prisiminkim tikrąsias vertybes, tikrąsias pergales ir jų kainą – prasideda Sausio 13-osios dvidešimtmečiui skirti renginiai...

Nepastebimai pakliuvę į sekmadienio, sausio devintosios, valdas, turbūt būtume įvilioti į namelį, skambiu vardu – Diskusija. Lyg ant vištos kojelės tas namelis, toks ne visai tvirtas, neaišku, kam priklausantis... Niekas į jį kol kas neužeina, nors durelės atvertos... Įtarūs visi.

Nežinia iš kokios pasakos galėtų būti ir veikėjai, vadinami „kultūros atašė“, tačiau gandų apie jų steigimus ir naikinimus karalystėje būta, ir ne vienas.

O štai kino teatrai kartkartėmis primena, kad žmonės dažniau grožisi kuo nors monitoriuje, o ne vienas kitu, tad visai ne stebuklas, kad apdovanojimų sulaukia filmai apie socialinius tinklus. Nereikia net lydekai paliepti...

...pakanka tik panorėti, ir, tarkim, pirmadienį, sausio dešimtąją, galiu tapti daug laimingesnis. Na, bent apsispręsti tapti toks. Bernardinai.lt karalystėje lankosi Dalai Lama iš Tibeto karalystės – kalbasi su psichologu apie laimę. Laimės ir meno principai bendri visai žmonijai visuose pasaulio kampeliuose – pasakose verta įsiklausyti, ką pataria išminčiai. O jei dar paskaitytum, ką pasakoja du broliai, fotografijos srity pasijustum tuo trečiuoju, iš kurio taip juokėsi, taip juokėsi, kol tas nelaimėjo karalaitės rankos...

Tiesa, geriau ta ranka nebūtų, tarkim, japonės Yayoi Kusamos, nes iš jos gautum tokių meninių užduočių, kad visą likusį gyvenimą sapnuotum tik žirnelius. Nors galbūt sapnuoti juos – geras ženklas?

Įdomu, ką sapnavo poetas Kornelijus Platelis, gavęs Lietuvos rašytojų sąjungos premiją už eilėraščių knygą „Karstiniai reiškiniai“, arba literatūrologė Viktorija Daujotytė, kuriai įteiktas LATGA-A apdovanojimas už monografiją apie Sigitą Gedą. Ir kokiais žodžiais reikėtų tuos sapnus nusakyti, kad neužkliūtų kalbininkams?

Šiaip ar taip, tik iš tolo panašių į pasaką apie laisvą žmogaus pasirinkimą, o iš tiesų – vieną gražesnių tikrovės liudijimų, galiu įžvelgti pokalbyje su Vanda Juknaite, „radauskiškai“ pasišūkčiodamas iš susižavėjimo kokį nors antradienį, sausio vienuoliktąją. Taip pat pasakiškai, tik, deja, jau besitraukiantis iš esamojo laiko, atrodo rašytojo Gendručio Morkūno kūrybinis palikimas. Apie jo eseistikos knygą tekstą simbolišku pavadinimu – „Į vaikystės šventę“ – parašė Ramūnas Čičelis.

Vienas aptiktas straipsnis savo tonacija primena pelkių senio bambėjimą, bet ką gali žinoti – gal ir per taikomąjį istorinį vizualųjį meną galima aptikti kūlgrindą į savo laimės kraštą...

Net jei ir trečiadienį, sausio dvyliktąją, šiek tiek įklimptume didžiuosiuose pasakojimuose apie mažąsias kultūrines nesėkmes, vienu iš vedlių galėtų būti istorijos fenomeną apžvelgti bandantis Bronius Makauskas, o jei pavargtume nuo oficialaus kalbėjimo, galima būtų pereiti prie neformalaus pašnekesio – tokio, kaip su skulptorium Robertu Antiniu. O paskui vėl grįžti prie retorinių kritikos figūrų, kurias tvirta ranka braižo Laurynas Katkus.

Kaip neabejoju, kad sausio 13-ąją, ketvirtadienį, visi Lietuvos gyventojai prisiminė esą šios šalies gyventojai, taip nedvejodamas kviečiu į bardo ir poeto Domanto Razausko dainų albumo „Lietaus kambarys“ ir eilėraščių knygos „Takas į tylą“ pristatymą. Nenusivilsite. Mane šis talentingas kūrėjas žavi ir tuo, kad mėgsta pasakas... Na, ir rusų dainių Borisą Grebenščikovą, žinoma.

Šių melodijų mielai klausosi ir vienas svarbiausių bei darbščiausių Bernardinai.lt karalystės veikėjų – vyr. redaktorius Andrius Navickas, prieš keletą dienų tapęs Lietuvos žurnalistų draugijos įsteigtos Stasio Lozoraičio premijos „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“ laureatu.

Na, o kai pabaigai įrašau „ir paskui jie Bernardinai.lt karalystėje gyveno ilgai ir laimingai“, primenu, kad nejuokauju – kol turime tokių tekstų ir tokių autorių, gyvename pasakiškai. Vadinasi, laimingai. Dar bent savaitę.