Rašyti apie švenčių ir komercijos ryšius kiek nejauku, apie tai jau tiek prirašyta ir prikalbėta, jog išties rizikuoji visiškai nieko naujo nepasakyti. Na taip, šie ryšiai egzistuoja, maža to, jie kuo toliau, tuo labiau stiprėja. Net ima atrodyti, kad jei netikėtai užsidarytų visos prekybos ir pramogų sostinės ir provincijos, tai būtų pats tikriausias kultūrinis krachas. Nebemokėtume nieko švęsti.

Pavyzdžiui, Kalėdų. Kaip jas švęsti nepraleidus gausybės laiko parduotuvėse, beieškant dovanų draugams ir namiškiams ar kaukės darbovietės vakarėliui, privalomųjų dvylikos patiekalų ingredientų ar petardų, papuošalų eglutei ar galiausiai – pačios eglutės. Prekybininkai žino: Kalėdos – tai tas laikas, kai parduotuvių lentynos šluojamos.

Nedaug čia atsilieka ir kitos šventės, netrukus ateinantys Naujieji metai, pribaigiantys tai, kas parduotuvėse per kažkokį stebuklą užsiliko nuo Kalėdų, Velykos, kai išperkama visų paukštynų viso pusmečio produkcija ir dar šis tas, Joninės, be kita ko, paskatinančios alkoholio skyrių asortimentų atsinaujinimą.

Ar pastebėjote, kad Žolinė yra menkai švenčiama šventė. Tai yra beveik niekas dorai nežino, kaip ją švęsti, jei nesi praktikuojantis katalikas ar neturi giminių kaime, kuriame vyksta atlaidai ir kermošius. Ką tai Žolinei pirkti, ką parduoti, kaip užsidirbti?

Panašių problemų iškyla ir valstybės švenčių metu. Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, Liepos 6-oji (pastarąją kiek gelbsti Joninių aidai)? Kokios tos šventės, jei niekaip nepavyksta jų komercializuoti? Bet ar tikrai nepavyksta?

Reikalas tas, kad, pasak socialinių mokslininkų, kapitalas yra ne vien ekonominis. Esama ir kitokio, pavyzdžiui, socialinio kapitalo. Keista tai kapitalo forma. Nelabai apčiuopiama, jos neina pasidėti į banką ar metalu blizgantį lagaminėlį. Nors negalima sakyti, kad jo nėra ar kad jis bevertis. Neturėk šimto rublių, turėk šimtą draugų – kadaise apie socialinį kapitalą dainavo Ala Pugačiova. Ir niekas su ja nesiginčijo ir dainos žodžių kvailais nelaikė.

Simbolinis kapitalas dar sunkiau apčiuopiamas dalykas – tai „dividendai“, gaunami iš savo turimų titulų, vardų ir laipsnių. Viena vertus, simbolinį kapitalą kuria visų šių dalykų teikėjai, ir šia prasme simbolinis kapitalas yra labai aiškiai ir nesunkiai matuojamas. Kita vertus, jo gali susikurti ir pats, nuolat, laiku ir ne laiku siekdamas simbolinio pelno, visur kur deklaruodamas savo tikrus ar kiek pagražintus nuopelnus, ir taip primindamas apie savo nelygstamą vertę. Žinote posakį: jei tavęs neranda Google, vadinasi, tavęs nėra. Su tuo irgi niekas nesiginčija.

Yra švenčių, kurios, atrodytų, ir yra sukurtos pastarajam kapitalui gausinti. Ypač tam tinka valstybinės atmintinos dienos, kur minimi palyginti nesenai vykę įvykiai, dar labai gyvi liudininkų atmintyje. Būtent čia apsukrūs žmonės ir regi puikiausių progų pasipelnyti. Simboliškai, žinoma.

Ar įsivaizduojate Kovo 11-osios ar Baltijos kelio sukakčių minėjimus be „liudininkų atsiminimų“, be politikų, šia proga nepailstančiai skalambijančių, kad tai jie buvo pačiame įvykių sūkuryje, jog vos ne asmeniškai jie sugriovė tarybinę santvarką ir ant delno atnešė Lietuvai laisvę ar dar ką nors vertingo padarė, kad be jų aštraus proto ir genialių įžvalgų nieko doro nei tuomet, nei kuriuo kitu metu nebūtų nutikę. Ir byra pinigėliai į simbolinio kapitalo kapšelį...

Ne išimtis, deja, ir Sausio 13-oji. Jos artėjimą galima buvo justi iš nuolat augančio simbolinio kapitalo verslininkų skaičiaus. Devynios galybės įgrisusių, ar priešingai, jau net primirštų politikų ir visuomenės veikėjų, kaip tie Donelaičio gyvūnėliai, pulkais išlindo savo simbolinio kapitalo dalies atsiimti. Vieni postringaudami apie tik jiems vieniems žinomą tikrąją istorinę tiesą, kiti – pastaruosius postringautojus koneveikdami, treti šiaip prisimindami, kad sausio įvykių laiku buvo kažkur parlamento ar TV bokšto apylinkėse.

Nieku gyvu nenoriu pasakyti, kad visi kalbančiųjų nuopelnai yra tariami, o visi šia proga kalbantieji ir rašantieji yra paprasčiausi simbolinio pelno medžiotojai. Yra žmonių, kurių laikysenos tą sausį sumenkinti išties negalima. Bet jiems, beje, savo nuopelnais girtis ir nereikia. Pernelyg jie žinomi. Kas kita – tie, kurių nuopelnai nėra tokie regimi arba jų išvis nėra. Simbolinio kapitalo juk norisi, o čia kaip tik tokia proga, negi praleisi? Juk sėkmės atveju simbolinį kapitalą galima transformuoti į politinį ar ekonominį, ar bent jau socialinį. Tad ko nepasistengus?

Taip ir sukasi simbolinės komercijos malūnėlis, visai nekreipdamas dėmesio į tai, jog didžiausią 1991-ųjų sausio naštą pakėlė tūkstančiai bevardžių veidų, užfiksuotų grupinėse tų dienų nuotraukose, kad tai jie, eiliniai, niekuo neįžymūs žmonės, dažnai taip ir neužsipelnę jokio kapitalo, buvo siena, kurios neįveikė tankai ir kovinės pėstininkų mašinos, ir jų „Marija, Marija“ nutyla oficialiųjų „liudininkų“ pasakojimų gausme...