Autorius yra "Verslo žinių" apžvalgininkas

Kažkuris TV kanalas (manau, tikrai ne vienas, tiesiog kitų gal nemačiau) šią savaitę Sausio 13-osios dvidešimtmečio proga gatvėje apklausė praeivius, esą, „jeigu ką“, ar jie darsyk eitų gult po okupantų tankais. Atsakymai tokie, kokių ir būtų galima tikėtis: nuo „nieku gyvu“, „gerai pagalvočiau“ iki „žinoma“. Sociologai su psichologais tokiais atvejais aiškina, kad tokios gyvos apklausos, kurių įvairiomis progomis imasi žiniasklaida, iš tikrųjų nei reprezentuoja požiūrių spektrą, nei apskritai ką nors reiškia. Jau vien dėl to, kad spontaniškai gatvėje į pamatinius klausimus (o kas pasakys, kad prieš du dešimtmečius nebuvo gyvybės-mirties dilemos?) neįmanoma atsakyti.

Kiek teko nagrinėjant dvidešimties metų senumo įvykių problemą kalbinti sociologus, iš jų atsakymų supratau, kad 1990-ųjų pabaigoje lietuviai toli gražu netryško meile ar pabrėžtina pagarba savo valdžiai. Vladas Gaidys, visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus” vadovas, sako, kad, nepaisant su šiais laikais palyginus neįtikėtinai didelio pasitikėjimo skirtingų politinių pažiūrų lyderiais - Vytautu Landsbergiu, Kazimiera Danute Prunskiene, Algirdu Mykolu Brazausku ir valstybės institutais apskritai, visuomenė 1990 metų vasarį savo pirmąsyk demokratiškai išrinktai valdžiai buvo kiek atšalusi. „Baltijos tyrimų” kompanijos vadovė Rasa Ališauskienė yra sakiusi, kad nuo tų metų kovo 11-ąją paskelbtos nepriklausomybės ligi 1990-ųjų pabaigos visuomenė pavargusi nuo politinės aklavietės ir dar daugiau dėl blogėjančios ekonominės padėties.

1990-ųjų balandį į klausimą, kuris ilgalaikis Lietuvos tikslas yra svarbesnis, 37 proc. „Vilmorus” respondentų sakė - „išlaikyti tvarką krašte“, 36 proc. - „kovoti su kylančiomis kainomis“, 21 proc. - „duoti žmonėms daugiau galios paveikti valdžios sprendimus“, 6 proc. - „išsaugoti žodžio laisvę“. Ketvirtadalis ar net trečdalis lietuvių šiandien sunkiai įsivaizduotų, kas slypi už kito „Vilmorus“ apklausos klausimo formuluotės: „Ar jus patenkina pastaruoju metu Lietuvoje įvesta prekybos talonais sistema?“ („Taip“ - 34 proc., „ne” - 60 proc., „neturiu nuomonės“ - 6 proc.)

Be laisvės ir šalies nepriklausomybės problemos, tuometę visuomenę jaudino šių laikų akimis neįsivaizduojamai ištuštėję parduotuvių prekystaliai. Kodėl? 31 proc. respondentų sakė maną, jog ši problema atsirado todėl, kad „prekes išperka urmu tie, kam jų reikia ir kam jų nereikia“, 28 proc. - „dėl ekonomikos būklės“, tiek pat - „dėl blato prekyboje“ (antropologo Donato Brandišausko požiūriu, taip vadintini nepiniginiai korupciniai mainai centralizuotoje nepritekliaus ekonomikoje).

Prieš keletą metų Lenkijos ekonominių reformų (1989-1991 metais) „tėvo“, profesoriaus Leszeko Balcerowicziaus klausiau, kaip jis sugeba išaiškinti visuotinio prekių deficito komandinės ekonomikos sistemą, kurioje gyveno lenkai ir visi Rytų europiečiai, savo dabartiniams studentams, jos niekada nemačiusiems savo akimis. Profesorius atsakė: „Aš jiems aiškinu, kad tuomet iš žmonių buvo atimta laisvė. Ir mėginu pateikti pavyzdžių, kurie geriausiai iliustruoja tikrovę: žmonės neturėjo užsienyje galiojančių pasų, nebuvo galima keliauti kur nori, nevalia turėti savo verslo, neįmanoma laisvai keisti valiutos, o politinės partijos buvo draudžiamos. Iš tikrųjų parodyti, kokia sistema egzistavo tada, nėra labai sunku.”

Ponas V.Gaidys sako, kad palyginti su šiais laikais, 1990-1991 metais išskirtinis visuomenės bruožas buvo „gal ne vienybė, bet išskirtinis žmonių solidarumas“. Sociologo požiūriu - „net per didelis“ normaliai visuomenei. „Vienoje anų laikų apklausoje 75 procentai Lietuvos žmonių sakė pasiruošę paaukoti dalį savo uždirbtų pinigų, jei tik žinotų, kad jie bus panaudoti aplinkos apsaugai“, - užrašus varto „Vilmorus” vadovas. Jo požiūriu, tai buvę ne tik gražūs ketinimai: už asmenines lėšas įgytas ir iki šiol išsaugotas Blokados fondas liudija tikrą pasiryžimą dalį savo asmeninės gerovės aukoti bendram tikslui.

 Nepaneigiama, V.Gaidžio požiūriu, tai: lietuviai 1990-aisiais labai norėjo turėti savo nepriklausomą šalį, atsiskirti nuo tuometės Sovietų Sąjungos ir gyventi demokratijos institutais surėdytoje valstybėje. Jokiu būdu - ne totalitarinėje. Prieš dvidešimt metų lietuviai šlovino nepatirtą, tačiau kažkur girdėtą „švediškąjį socializmą“. Tai buvo tiesiog kultas įsivaizduojamos „laisvosios rinkos, kurioje žmonės padeda vieni kitiems“. „Be to, buvo palyginti nedaug tokių, kurie tikėjosi, kad gerovė stos tuojau pat“, - teigia V.Gaidys. Į klausimą „Kada Lietuvos žmonių gyvenimas bus panašus į Vakarų šalių?” 1990 metų balandį „Vilmorus” apklausos dalyviai atsakė taip: „Jau kitais metais (1991-aisiais) - 1 proc., „iki 1995 metų” - 5 proc., „iki 2000 metų” - 18 proc., „iki 2010 metų” - 18 proc., „dar vėliau - 31 proc.”.

 Trečdalio 1990-ųjų Lietuvos požiūrį lyg ir galima būtų vadinti pranašišku. O grįžtant prie šią savaitę parodyto TV reportažo su klausimu apie pasiryžimą kūnu ginti šalies institucijas nuo galimų okupantų kėslų, priminčiau „Vilmorus” vadovo patarimą politikams prisiminti apie 1990-uosius buvusį lietuvių verslumą: tulpių augintojus, kurie gabeno gėles iki pat Baikalo, prekiavo Turkijos, Lenkijos turguose ir tikėjo galį ne tik pasirūpinti savimi, bet ir prakusti. „Politikai turi padėti realizuoti žmogaus polinkį būti savininku, o ne skatinti stoti į eilę didesnių socialinių išmokų”, - tikino ponas V.Gaidys. O gal tai ir yra atsakymas į klausimą?