Jei patyrinėtumėte, ką siūlo Amerikos universitetų filosofijos katedros, visur atrastumėte teisės filosofijos, meno filosofijos, mokslo filosofijos, religijos filosofijos ir daugelio kitų mūsų pasaulio sferų filosofijos studijų.

Tai nestebina, nes filosofija, kaip intelektinė veikla, tauriausiu savo pavidalu gebanti gilintis į visas mūsų gyvenimo sritis, jų pamatines koncepcijas bei prielaidas, turėtų nuolat stebėti visas žmogaus veiklos formas, kurios pernelyg paplitusios ir ilgalaikės, kad galėtų būti laikomos nukrypimais nuo normos ar išimtimis (pastarąsias galima palikti nepriklausomoms studijoms).

Tačiau kodėl šių pamatinių studijų gretose nerandame žurnalistikos filosofijos? Kodėl filosofija, mokslo disciplina, kuriai patikėtas tauriausios žmogaus intelekto išraiškos vaidmuo, žurnalistikos vengia, nors universitetų katedros knibždėte knibžda miglotų ir tik patiems profesoriams įdomių disciplinų?

Be to, kyla klausimas, kodėl naujienose ir žinių tarnybose vykstant iš kojų verčiančiai socialinei ir technologinei revoliucijai dekanai ir rektoriai sustabarėjusioms filosofijos katedroms leidžia ignoruoti žiniasklaidą ir taip išsisukti nuo pareigos kalbėti apie visas pasaulio sferas? Kaip nutiko, kad žurnalistika ir filosofija, dvi humanistinės intelektinės veiklos sritys, garsiausiai (kai kas pasakytų – ir įžūliausiai) besigiriančios apie savo ištikimybę tiesai, galima sakyti, nepalaiko jokių santykių?

Norint paaiškinti šį reiškinį, prireiktų nuodugnios, profesionalią filosofiją ir žurnalistiką apimančios studijos, savo apimtimi viršijančios mūsų galimybes, tačiau glaustai aptarti vis dėlto verta.

Kitaip nei politika ar menas, žurnalistika – moderni ir prieinama publikai, be to, apimanti daugiau nei tiesiog informacijos sklaidą, Vakaruose atsirado aštuonioliktajame amžiuje, prabėgus daugeliui metų nuo tų laikų, kai filosofiją, kaip mokomąjį dalyką, dominusios sritys (kosmologija, teologija ir epistemologija) suformavo universitetines mokymo programas. Be to, priešingai nei gamtos mokslai, žurnalistika ilgą laiką buvo nuvertinama kaip paviršutiniškas intelektinės veiklos produktas (daugelis iki šiol taip mano). Dėl šios priežasties profesionalūs filosofai, kurių ego ir tapatybė glaudžiai susijusi su pranašumo prieš kitus mokslininkus pojūčiu (žinoma, gamtos mokslininkai ir matematikai juos kartu ir baugina, ir žavi), vengė sąsajų su žurnalistika.

Pridėję filosofijai būdingą uždarumą ir lankstumo stoką (iš visų humanitarinių mokslų, jai labiausiai trūksta įvairovės ir drąsos leistis į intelektinę riziką), gausime atsakymą, kodėl filosofija ignoruoja žurnalistiką ir naująją žiniasklaidą (angl. new media).

Tam tikras vaidmuo tenka ir žmogiškajam veiksniui, atspindinčiam vyraujančias amerikietiškąsias vertybes. Amerikos žurnalistus ir filosofus skiria didžiulė abipusės paniekos praraja. Daugelis filosofų į žurnalistus žvelgia kaip į antrarūšius ar net trečiarūšius studentus (kalbame apie magistro laipsnio dar neturinčiųjų pasipūtimą), žmones, apsiribojančius primityviais pasakojimais, kuriems svetimi niuansai ar išlygos, užtat artimos visos įmanomos klaidingos argumentacijos formos, jau nekalbant apie pompastišką, įkyrų ir įžūlų būdą, žmonių vaizduotėje priskiriamą reporteriams (žr. reporterių personažus, įkūnytus Russello Crowe filme „Tikroji padėtis“ ar Roberto Downey jaunesniojo juostoje „Solistas“).

Savo ruožtu žurnalistai filosofijos profesorius (bet ne visus humanitarus) neretai nuvertina kaip manieringas asmenybes, menkai nusimanančias ir atitolusias nuo dalykų, išeinančių už jų kompetencijos ribų, stokojančias nuovokumo ir neturinčias jokios įtakos visuomenei, be to, absurdiškai prisirišusias prie anglofilija atsiduodančios, pedantiškos kalbos („Dabar norėčiau iškelti teiginį, ceteris paribus...“). Dėl to filosofų niekada nepamatysime pokalbių laidose, tuščiai viltumėmės ir ieškodami jų tarp cituojamų šaltinių.

Prie esminių ypatybių, kurių dėka šios grupės yra tokios, kokios yra, – filosofų polinkio visais atvejais sutelkti dėmesį į idėjas bei koncepcijas ir žurnalistams tenkančios būtinybės nenutolti nuo konkrečių faktų – pridėjus tarp jų tvyrančią aštrią priešiškumo aurą, praraja gali atrodyti neįveikiama.

Kaip žmogus, trisdešimt metų mėginęs gyventi abiejuose pasauliuose, manau, jog žurnalistai šį reikalą supranta geriau nei filosofijai. Žurnalistai junta iš filosofų lūpų sklindančią panieką ir dažniausiai tai paverčia juokais. Tuo tarpu filosofai laikosi klaidingo įsitikinimo, kad kiti mokslininkai juos vertina labiau, nei yra iš tiesų.

Esu įsitikinęs, kad abi grupės svaidosi kaltinimais nepamatuotai. Kiekvienam filosofijos profesoriui, galinčiam pasigirti geru aktualijų ir žmonių santykių išmanymu, tenka žurnalistas, kurio apsiskaitymas leidžia kalbėti apie išmintingą filosofinę pasaulio sampratą, šešėlyje paliekančią daugelį filosofijos profesorių įžvalgų. Kalbant apie intelektualus apibendrinimų būti negali.

Vis dėlto, apskritai kalbant, mums reikia profesorių, išmanančių, kaip tikrovėje, už seminarų ir mokslinių žurnalų ribų, veikia epistemologija ir kaip ten nustatoma tiesa: koks vaidmuo tenka pripažintiems autoritetams, sprendimams, sąmoningam intersubjektyviam standartų nustatymui. Taip pat mums reikia žurnalistų, nuodugniai analizuojančių ir keliančių klausimus ne vien apie valdžios atstovų darbus, viešųjų ryšių pranešimus ir nutekintus dokumentus, bet ir apie išankstines nuostatas, lydinčias kiekvieną žurnalisto darbo aspektą. Mums reikalingi žurnalistai, galvojantys apie tai, kiek pavyzdžių reikia turėti norint daryti apibendrinimą, apie spaudos vaidmenį valstybėje, apie tai, ar, Wittgensteino terminais kalbant, žodžių reikšmių ribos yra nusistovėjusios, ar kaip tik neapibrėžtos, ir kaip kasdienis jų darbas atspindi arba neatspindi meno ir mokslo raidos.

Prieš daugiau kaip dvidešimt penkerius metus Jeilio universitete pradėjęs skaityti paskaitas apie filosofines žurnalistikos problemas – šia tema dėsčiau daugelyje mokslo įstaigų, pradedant Sankt Peterburgo valstybiniu universitetu, baigiant Pensilvanijos universitetu bei daugeliu kitų – aš galėjau įkūnyti fanatišką savo aistrą laikraščiams ir žurnalams, koja kojon einančią su (norėčiau taip manyti) faktais paremtu požiūriu į gyvenimą, kuris savaime nukreipė mane filosofijos link. Būtent žalia, neapdorota, dažnai prieštaringa žurnalistinė informacija, kaip maniau, paskatino mane mąstyti pasitelkus filosofiją, nuodugniau domėtis, pastebėti prielaidas paneigiančius pavyzdžius, įžvelgti, kokią reikšmę viena neapibrėžta idėja ar sąvoka turi kitoms.

Taip aš parengiau pradinį kursą, nagrinėjantį žurnalistiką, remiantis filosofiniu mąstymu: epistemologijos, politinės teorijos, etikos ir estetikos kontekste, pasitelkiant tiek filosofijos, tiek žurnalistikos šaltinių bei leksiką. Pirmoje dalyje mes gilinamės į „tiesą“, „objektyvumą“ ir „faktą“. Antroje – dėmesį sutelkiame į galimą žurnalistikos vietą klasikinėse moderniosiose valstybės teorijose, pavyzdžiui, tradicijoje nuo Locke'o iki Rawlso, kuri daugiau ar mažiau ignoruoja „ketvirtąją valdžią“. Trečioje dalyje mes svarstome, kokią vietą tai, ką praktikai vadina „žurnalistine etika“, užima platesnėse moralės teorijose, pavyzdžiui, utilitarizme. Ketvirtoje dalyje klausiame, ar žurnalistika gali būti menas arba mokslas, neišeidama už savo sferos ribų. Vadovavomės Browningo mintimi: „Žmogaus siekiai turėtų viršyti jo galimybes, arba Kam reikalingas planas?“

Matydamas, kad šias paskaitas lankę studentai patys tapo žurnalistais ar filosofijos dėstytojais, jaučiu, jog pasitvirtino vienas mano įsitikinimas. Filosofijos studentams visuomet tvirtinau, kad žurnalistinis mąstymas tik pakelia filosofinio darbo vertę, pasiūlydamas ne tokį dirbtinį tiesos nustatymo būdą, jei lyginsime šį su filosofinėje literatūroje aprašomais metodais. Tuo tarpu būsimiems žurnalistams visada akcentuodavau filosofinį mąstymo aspektą, diktuojantį griežtą požiūrį į teiginių ir juos pagrindžiančių įrodymų bei argumentų santykį, pagarbų, bet skeptišką žvilgsnį į tradiciją ir tikėjimą, jautrumą tautologijai bei gebėjimą pateikti apžvalginį vertinimą – tai geram reporteriui praverčiantys įgūdžiai. Sprendžiant iš žurnalistų atsiliepimų, panašu, jog buvau teisus.

Dėstydamas šį dalyką niekuomet nesijaučiu išsikvėpęs, nes žurnalistika ir filosofija negali išsikvėpti. Naujienos visada būna naujos. Pamatinės filosofijos problemos niekada neišnyksta, jas reikia įveikti kaskart vis iš naujo. Vienu metu įsivaizdavau, jog žurnalistikos filosofija klestės pati savaime, nepaisant to, kad, dvidešimt penkerius metus išdirbęs literatūros kritiku laikraštyje „The Philadelphia Inquirer“, nesugebėjau būti akademinio pasaulio Johnny'iu Appleseedu (žymus Amerikos pionierius, misionierius, į keletą valstijų pirmąkart atvežęs obelis – vert. past.), „sodinančiu“ studijų discipliną pasekėjų ir buvusių doktorantūros studentų rankomis. Taip nenutiko.

Gal dar nutiks? Tikiuosi. Kai kurie draugai man sako, kad akademinėje aplinkoje sparčiai populiarėjant komunikacijų ir žiniasklaidos studijoms kaip atskirai disciplinai, o žurnalistikos mokykloms bei mokymo programoms išgyvenant neįtikėtiną pakilimą, nėra žurnalistikos filosofijos poreikio. Aš nesutinku. Be abejo, kaip patvirtina ir kasmetinis Tarptautinės komunikacijų asociacijos suvažiavimas, minėtos sritys savo kiekybe su kaupu kompensuoja tai, kaip menkai filosofija domisi žurnalistika, naująja žiniasklaida ir interneto galimybėmis. Neabejotina ir tai, kad naujosios disciplinos turi ir savo mąstytojų, pavyzdžiui, Manuelį Castellsą, kurio sinkretinės aspiracijos primena filosofų darbus. Vis dėlto dažniausiai apsiribojama empiriniais ir dar socialiniams mokslams būdingu stiliumi atliekamais tyrinėjimais (karštų filosofijos šalininkų sparnas tėra išimtis), kuriuos lydi nesibaigianti polemika ir aiškinimasis to, kas akivaizdu, užuot metus iššūkį visuotinai nusistovėjusiems mąstymo kanonams.

Mums vis dar reikia koledžų ir universitetų, galinčių pasiūlyti klasikinį ir išties filosofinį žvilgsnį į žurnalistiką. Norint, kad taip nutiktų, didieji universitetai ir žiniasklaidą remiantys fondai turi ne tik permąstyti žurnalistų rengimą bei įgyvendinti reikiamas reformas, bet ir atsispirti madų vaikymuisi, kurį lydi dar ir vizijos trūkumas. Daugybė fondų ir universitetų laikosi įsikibę naujų technologijų siūlomų blizgučių (tarsi „Twitteris“ galėtų mus išgelbėti!), užuot pasirūpinę įsisenėjusiomis žurnalistų rengimo spragomis.

Iš kiekvieno žurnalistikos studento turėtų būti reikalaujama lankyti žurnalistikos istorijos paskaitas. Jauniems žurnalistams nepaprastai svarbu nusimanyti apie šios unikalios institucijos raidą ir suprasti, jog čia nėra prigimtinių nepajudinamų dalykų – žurnalistiką galima keisti ir reformuoti. Be to, kiekvienas studentas turėtų studijuoti lyginamąją žurnalistiką (čia turime pasibaisėtinų spragų), kad suprastų, jog amerikietiškasis modelis ir jo problemos, dominuojančios visose Amerikos žurnalistikos mokymo programose, neapima viso pasaulio.

Ir svarbiausia – iš kiekvieno žurnalistikos studento turėtume reikalauti studijuoti žurnalistikos filosofiją: taip jie galėtų lavinti intelektinius instinktus ir refleksus, abiejų mokslo disciplinų požiūrį į tiesą paversiančius neatsiejama mąstymo dalimi. Įsivaizduokite pasaulį, kuriame kiekvienas straipsnis apie Obamos vyriausybės batalijas su „Fox News“ kanalu nušviestų įvykius svarbesnių problemų kontekste. Patraukli vizija – o joje net nėra „Twitterio“.

Apie filosofų santykį su žurnalistika galima parašyti ilgą istoriją – nuo Hegelio pareiškimo, kad dienraščių skaitymas jam atstoja rytinę maldą, iki Ortega y Gasseto pamokų iš laikraščių gyvenimo, ilgametės Russello, kaip laisvai samdomo žurnalisto, veiklos ir galiausiai Wittgensteino indėlio į konceptualiosios žurnalistikos, kaip filosofinio metodo, įtvirtinimą.

Universitetams ir fondams būtų ne pro šalį patyrinėti šią turtingą tradiciją. Užuot skyrus daugiau Knighto ir kitų stipendijų tolesniems, bet nieko nauja nepasakantiems „Twitterio“ ir interneto „eksperimentams“, jiems vertėtų paremti pamatinėmis intelektinėmis studijomis grįstas programas, kurių indėlis į būsimų žurnalistų meistriškumą bus nepalyginti svaresnis.

Carlin Romano yra leidinio „The Chronicle Review“ kritikas, filosofijos ir žiniasklaidos teorijos dėstytojas Pensilvanijos universitete (JAV).

Vertė Aistė Mickonytė