Ričardo Grigo nuotrauka (eFoto.lt).

„Išgrįsim mes tada plieniniais savo skydais

Klampius ir purvinus takus,

Kad grįžtų didvyrių dvasia, naujai pražydus,

Į mūsų sunkiai merdinčius laikus.“

Taip pokario metais rašė poetas Bronius Krivickas, rašė ne saugiai tūnodamas kolaborantų kohortoje, rašė kiekvieną minutę rizikuodamas gyvybe, rašė, sąmoningai pasirinkęs pasipriešinimo, kovos prieš okupantus kelią. Partizanas – poetas, kurio kūryboje išskirčiau bene svarbiausią imperatyvą – garbingą, išdidžią mirtį kovojant.

Nepasiduoti, neišduoti, nepabėgti. Tatai nebuvo deklaracija. B. Krivickas žuvo 1952 metais bunkeryje, nepasidavęs ir neišdavęs, tačiau išduotas savų. Dar kartą įsiskaitykime į eilutes, rašytas širdies krauju ir tikėjimu. Poeto ir jo bendražygių idealų „plieniniai skydai“ iš tiesų spindi klampynių raizgalynėje, ir juos atranda naujųjų laikų herojai, tęsdami kilnių herojinių nuostatų tradiciją – aukotis vardan Tėvynės laisvės.

Tragiškasis 1991-ųjų sausis, kurio dvidešimtmetį nūnai minime, visų pirma siejasi su aukomis, su tais, kurie, kaip ir pokario partizanai, sąmoningai ryžosi žengti pasipriešinimo, protesto keliu prieš iki dantų ginkluotą jėgą, tik visiškai beginkliai. Nepabūgo, nepasitraukė, neišdavė...

Nesitraukė ir tūkstantinė minia, glaudžiu gynybos žiedu apsupusi Lietuvos Nepriklausomybės simboliu tapusį Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pastatą, nesitraukė ir pastato viduje dar kruvinųjų įvykių išvakarėse kario-gynėjo priesaiką davę šimtai rūmų gynėjų...

Bet Sausį prasidėjo takoskyra mūsų sąmonėje ir širdyse. Sausį prasidėjo ir tęsiasi iki šiol. Toji takoskyra gilėja, ir jokie bandymai permesti bent laikinus lieptelius negelbės.

Nes vienoje pusėje – idealistai, riteriai, ištikimi duotai priesaikai ar vidiniam imperatyvui esant būtinybei aukotis dėl Tėvynės laisvės ir nepriklausomybės, o kitoje – pragmatiški cinikai, kurių per dvidešimtmetį prisiveisė legionai, jiems žodžiai Auka, Tėvynė, Garbė – tuščias garsas, iššaukiantis vypsnį ir pašaipas. Žinoma, ne viešai. Kol kas tik vienas kitas, lyg laboratorinė žiurkė, žvygteli reakcijos išbandymui kokią nors šmeižikišką penktosios kolonos arsenalo citatą, tačiau savo bendraminčių ratelyje cinikai atvirai vaiposi iš „husarų“, idealistų ir dar tikinčių Laisvės idėja.

O ko nesivaipyt. Juk idealistai, pasiryžę mirt už Tėvynę, nenutuokia, kad Nepriklausomybę galima parduoti už skatikus, kad energetinės nepriklausomybės toji Tėvynė dėl cinikų pragmatikų manipuliacijų seniai nebeturi, kad strateginius objektus ir finansus seniai valdo vikingai ir riurikovičiai, kad seniai pasidalintos visos ekonominės sritys ir tereikia visai nedaug pastangų – pasitelkti jau išbandytą prieškario „kritinio realizmo“ ir „liberalizmo“ metodą. Tai jau ir daroma.

Juk 1940 metų okupacijai buvo rengiamasi, pasitelkiant kritinę mintį – valdžios peikimas buvo įgavęs ypatingą mąstą, pakanka prisiminti įvairius būsimų išdavikų ir kolaborantų literatūros kūrinius, publicistiką.

Dar subtilesnis, tautinę sąmonę nuodijantis arsenalas metamas dabar. Kritikos ir kritikų cinizmas akivaizdžiai balansuoja ties išdavystės ir tarnystės svetimoms struktūroms riba.

„Ką man davė ta Lietuvos nepriklausomybė? Ką man duos Tėvynė?“ – purkštauja „kritinio realizmo“ pritvinkęs liberalus naujalietuvis, „diplomuotų valizų vežikas“...

O ką tu jai davei? Ar bent vienas iš jūsų idėjinių vadų – „liberaliosios dvasios“ apologetų yra priminęs senovės romėnų imperatyvą – „Atiduok, ką privalai“, ir mūsų didvyrių, pasirinkusių, pasak B. Krivicko, „Pergalės mirtį“, dar gilesnį skambesį įgaunantį patikslintą imperatyvą – „Atiduok TĖVYNEI, ką privalai“?

Nusivylimas valdžia siejamas su nusivylimu valstybe, Nepriklausomybe. Vyksta planingas bet kokių vertybių suplakimas, skatinamas nepasitenkinimas, diegiama mintis, kad tokioje aplinkoje neįmanoma įgyvendinti siekių, pritaikyti gautų žinių.

O juk visų pirma turėtume pasiklausti savęs, ar bent dalelę atidavėme savo Tėvynei, ar tik mokame reikalauti. Iš tiesų, reikalavimų daugėja, ne visada jie pagrįsti ir paremti realiomis valstybės galimybėmis.

Kritinio realizmo ir liberalioji dvasia, toji, pasak A. Maceinos, bolševizmo pagimdyta kreatūra, kuri įpratusi tik imti, griebti, pardavinėti ir išdavinėti, ypatingai suinteresuota idealizmo žlugdymu. Nes idealizmas – tai pasiaukojimas. Idealizmas – tai nuolat skambantis herojinis motyvas. Idealizmas – bebaimiškumas... Idealizmas – mūsų viltis.

Mažos tautos liberalioji dvasia... Gliti, baili, prisitaikanti, parduodanti, ciniška.

Jie, tos dvasios kaupėjai ir nešėjai, stumdosi anoje takoskyros pusėje, šaiposi ir krizena iš idealistų, budrių riterių, tikinčių ir turinčių savo nuostatas. Jie turtėja Tėvynės sąskaita, bet jų takai – klampūs ir purvini, o jų darbai paženklinti „gėdos dėme“.

Kruvinųjų Sausio įvykių dvidešimtmetis. Jis akivaizdžiai parodė gilią takoskyrą. Nutylėti jos jau nebegalima. Toleruoti gličios ir bailios, Tėvynę įvairiais būdais parduodančios dvasios nebegalima.

Poetas Algimantas Mackus išeivijoje rašė: „Ir mirtis nebus nugalėta...“ Manau, kad pokario rezistentai, 1991-ųjų Sausio aukos nugalėjo mirtį. Jų mirtis – Pergalės mirtis. Idealistų, pasiryžėlių dvasia gyva. Jų auka įprasmino kilnią Idėją. Mirtis nugalėta.

Ir, nepaisant gilėjančios takoskyros ir besidauginančių vien pelno ir naudos siekiančių vertelgų, idealai kol kas triumfuoja.

Lietuva nebus nugalėta.