Gabija Grušaitė, Neišsipildymas, Vilnius: Baltos lankos, 2010, 176 p.

Kiekvieno naujo autoriaus atėjimas į grožinės literatūros pasaulį – įdomus ir masinantis reiškinys, įnešantis naujo vėjo ir šiek tiek sujudinantis nusistovėjusias literatūros autorių hierarchijas. Naujas vardas visada susijęs su naujomis viltimis ir neabejotinu smalsumu, skatinančiu klausti ir domėtis, kas yra autorius, koks jo kūrinys, kuo naujoviškas, įdomus ir išsiskiriantis iš kitų, skaitytojams jau atpažįstamų bei žinomų autorių ir jų tekstų. Įprastinę smalsumo ugnelę pastaraisiais metais pakursto ir vis dažniau leidėjų afišuojamos skambios frazės – to dar nebuvo, tai dar nematyta ir negirdėta! – pristatant naują ir nepažįstamą autorių skaitytojams. Tokios jau tos „viešųjų ryšių amžiaus“ diktuojamos žaidimo taisyklės, pagal kurias žaidžia dažna leidykla, ypač kai tenka pristatyti debiutuojantį autorių. Ne išimtis ir naujoji leidyklos „Baltos lankos“ autorė Gabija Grušaitė, kurios debiutinis romanas Neišsipildymas knygynuose pasirodė paskutinėmis 2010-ųjų savaitėmis. Neretai apibūdinimas, kad romanas, „manoma, sukels nemažą šurmulį lietuvių literatūros padangėje“, man, šiokiai tokiai literatūrinio pasaulio dalyvei, kelia šypsnį ir, žinoma, deramą smalsumą – apie kokį gi šurmulį kalbama? Ir ar iš tiesų to šurmulio galima tikėtis, ir jei taip – tai kokio?

Pirmą mažą būtinąjį šurmuliuką kelia pati autorės asmenybė ir jos statusas – Gabija Grušaitė yra neabejotinai naujas vardas lietuvių literatūroje. Debiutuojanti prozininkė baigė dailės klasę M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje ir išvyko į Londoną Goldsmiths universitete studijuoti antropologijos ir medijų. Mąstant apie autorės biografiją nesąmoningai mintyse iškyla pastarąjį dešimtmetį susiformavęs šaunaus ir protingo, veiklaus ir „lankstaus“ jaunimo įvaizdis. Tai žmonės, kurie, baigę prestižines Lietuvos mokyklas, išvyko į užsienio šalis – dėsninga ar ne, bet dažniausiai tai būna Didžiosios Britanijos sostinė Londonas – studijuoti prestižinių, skambių ir sykiu įdomių specialybių, kurių Lietuvoje arba nerasi, arba absoliučiai netenkina jų kokybė. Jie studijuoja, keliauja po pasaulį, patiria pasaulį ir savo potyrius fiksuoja – kas fotografijomis, įrašais tinklaraščiuose ir socialiniuose tinklalapiuose, o kas, kaip Grušaitė, tekstais. „Romaną Neišsipildymas pradėjau rašyti būdama devyniolikos, kai atvažiavau studijuoti į Londoną. Rašymo procesas truko ketverius metus ir atspindi mano pačios brendimą, keliones, politines pažiūras“, – viename interviu prisipažįsta autorė.

Neišsipildymas yra puikiausia dabartinio kosmopolitiško jaunimo kronika, parašyta kaip romanas. O Tai, tenka pripažinti, labai retai debiutuojančių autorių pasirenkamas žanras. Per kartų kartas mūsų literatūros pasaulyje yra susikūrusi tarsi nerašyta taisyklė, kuri vėliau virto įsišaknijusia tradicija, kad jaunieji prozininkai debiutuoja novelių, apsakymų rinkiniais, kuriuos kartais papildo viena kita apysaka. O jei netyčia ir nutinka taip, kad jaunas autorius į literatūros erdvę ateina su romanu, tai tas romanas vis tiek primena iš atskirų novelių sudurstytą tekstą. Grušaitės atveju situacija visiškai priešinga – autorė debiutuoja puikiai suregztu ir parašytu romanu. Literatūros pasauliui ji prisistato kaip istorijas įdomiai mokanti pasakoti, siužetinių siūlų nepametanti ir naratyvo intrigą kurianti bei ją išlaikanti rašytoja.

Neišsipildymas – romanas, kurio trūko ir kuris vieną dieną turėjo būti parašytas. Parašytas jauno žmogaus apie jaunus žmones, sutinkamus ir matomus kasdienybėje. Apie tuos, „kuriuos apibrėždavo rinkodaros produktai, kurių tapatybė buvo masinio turėjimo, naudojimo ir sudėvėjimo padarinys“, ir apie tuos, kurių neapibrėždavo niekas.

Tai tekstas, keliantis itin daug asociacijų, nuorodų ir prisiminimų – bent jau man, ir viliuosi, kad kels ir kitiems XX amžiaus devintojo dešimtmečio vaikams. Karta yra kaip šeima – gali jos nemėgti, tačiau negali jos nuneigti, kartai kaip ir šeimai priklausai besąlygiškai, žinodamas ir matydamas tiek gerąsias, tiek blogąsias puses. Nors niekada nemėgau šios priklausomybės, tačiau turiu prisipažinti, kad „puse kojos“ priklausau romane aprašytajai kartai ir turiu daug pažįstamų, ne tik kad priklausančių, bet ir reikšmingai besitapatinančių su ja. Apie kartą kalbu neatsitiktinai, mat tai svarbiausias romano kontekstas ir didžiausia veiksmo erdvė bei nebylusis veikėjas. Kartos pojūtis šiame romane svarbus – jis gyvas, pulsuojantis, ryškus ir akivaizdžiai, sykiais netgi pernelyg skaudžiai, atpažįstamas aprašytaisiais erdvių, daiktų, jausmų, norų, vidinių būsenų pavidalais. (Gal dėl to itin gyvo atpažįstamumo ir pirmoji asociacija, skaitant šį romaną, buvo prancūzų režisieriaus Phillipe’o Garrelio kartos filmo „Les amants réguliers“ kadrai. Filmo, iš arti vaizduojančio 1968 m. revoliucijoje dalyvavusių studentų kartos išorinę ir vidinę būtį, vaizdiniai.)

Grušaitė savo romane kuria dvejopą santykį su aprašoma karta – būdama tos kartos atstovė, ji nevengia jos kritikuoti, ironizuoti ar lengvai pašiepti, utriruodama ryškiausius bruožus. Pasakotoja kartos atstovus tai stebi tarsi iš šono, nevengdama komentuoti ar ironizuoti, tai besąlygiškai su jais susitapatina. Nepaisant šio ambivalentiškumo, šiame romane karta yra fonas, kuriame skleidžiasi pagrindinė siužetinė Ugnės ir Rugilės istorija. Istorija, pasakojanti apie žmogiškuosius santykius, apie moters meilę vyrui, apie moters meilę moteriai, virstančią dviejų žmonių kūrybinės partnerystės simboliu, naikinančiu vienas kito savastį ir lytiškumo pėdsakus. Jos meilė Jai – kuri, manau, ir yra vienas svarbiausių tūlo skaitytojo kelsimo išorinio šurmulio objektų – tėra tik ryški kaukė, romano fasadas ar netgi sąmoningas noras itin skaudžiai į tokius santykius reaguojančiai mūsų visuomenei parodyti, truputį paerzinant, kad metas mokytis tolerancijos ir pagarbos kitam žmogui. Tos pačios lyties poros santykių „projektas“ romane atrodo ir pavykęs, ir nepavykęs. Pavykęs – mat dviejų žmonių santykis peržengia savo rėmus ir tampa skaudžiai pavaizduotu kūrėjo(s) ir mūzos santykiu, nepavykęs – kad tas santykis, priartėjęs iki homoseksualumo lygmens, praranda savo žaižaruojančią produktyviąją galią bei jėgą, nes virsta nesibaigiančiu savigraužos ir savinaikos šaltiniu. Ugnės ir Rugilės santykiai sukelia dvejopus jausmus. Viena vertus, supranti, kad šis santykis pranoksta jam primetamas funkcijas ir išsiverždamas iš lytiškumo maskarado simbolizuoja ne tik personažių, bet ir visos kartos trokštamą dvasinį artumą, sielų bendrystę ir yra ta vienintelė istorija, (nu)lemsianti tolesnį dviejų žmonių gyvenimą. Kita vertus, tas santykis, balansuojantis ties sapno ir realybės, blaivaus proto ir beprotybės riba, dvelkia prabangia ir madinga netikrove. Neretai jis atrodo pritemptas (ypač skaitant probėgšmais autorės minimas nuorodas į personažių kūniškus santykius), sukurtas, suraizgytas ir, būdamas itin gyvybingas, geba retkarčiais virsti negyva kauke arba sunkiu akmeniu, traukiančiu pasakojimą į klampumą. Todėl natūraliai kyla dvejonė ir klausimas, o jeigu būtų sukurtas ne meilės, o tiesiog gražios, taurios, brandinančios, kūrybingos moterų draugystės, atmetant homoseksualaus ryšio aspektą, santykis, galbūt romanas būtų šiek tiek išsigelbėjęs nuo klampių ir kartais netgi erzinančių Rugilės savinaikos ir savigailos motyvų? O gal kaip tik būtų įklimpęs dar giliau? Tebūnie tai atviri klausimai autorei ir kūrybingiems skaitytojams, nešurmuliuosiantiems dėl Jos meilės Jai siužetinės linijos. Tai, mano supratimu, būtų audra stiklinėje.

Daug įdomesnį šurmulį ir kūrybingas diskusijas galėtų kelti romano žanras ir jo temų laukas – kosmopolitinis gyvenimo būdas, tapatybės praradimo pojūtis, pasirinkimai ir laisvės. Neišsipildymas yra neabejotinai plačios erdvės romanas, mat jo veiksmas plėtojasi Londone, Paryžiuje, Barselonoje, retkarčiais jis „infekuojamas“ trumpais pasakojimo blyksniais iš Lietuvos, Amerikos ir kitų pasaulio vietų. Erdvių gausa susijusi su herojų ieškoma gyvenimo raiška ir skirtingomis galimybėmis būti: „Gyvenimas nėra tiesi styga tarp gimimo ir mirties, jis tarsi miestas, neaprėpiama geografija, kurioje egzistuoja tūkstančiai įmanomų būdų būti.“ (p. 24)

Tai vienas tų retų ir apskritai turbūt pirmųjų lietuviškų romanų, kurių veikėjai minėtuose miestuose jaučiasi natūraliai, geba įsigyventi į jų ritmą, sutapti su vietiniais gyventojais ir jų įpročiais bei papročiais. Romano veikėjai yra absoliučiai laisvi žmonės, pasaulio piliečiai, kurių „pasaulio katedra yra Trečiasis Terminalas su tūkstančiu registracijos altorių, vartai, ištrinantys atstumą tarp Ramblos ir Meifero, tarp Prometėjo ir erelio, priartinantys miglą, chaosą, šešėlį.“ (p. 22) Kosmopolitinis aspektas romane vaizduojamas itin taikliai, detaliai ir ambivalentiškai, jis kuria darnų santykį su savo „amžinu priešu“ patriotizmu. Geriausiai šį reiškinį man iliustruoja kažkur skaityta frazė apie Ameriką: „Kosmopolitizmas yra būdas, kuriuo pasireiškia šiandienos Amerikos patriotizmas.“

Tiek romane, tiek ir ant jo viršelio akcentuojama, kad ir Ugnės, ir Rugilės istorijos yra „tokios nenacionalinės, nelietuviškos“, – ir tai yra neabejotina tiesa, kuriai prieštarauja ir kita romano tiesa, kad klajodami po pasaulį herojai nesugeba atsisakyti arba visiškai pamiršti savo šaknų. Praeities demonai ar šmėklos iš Vilniaus juos persekioja įvairiausiais pavidalais, galiausiai susiliejančiais į bendrą atpažįstamumo ženklą:

„Susimąsčiau: turbūt mus visus tris jungiantis ilgesys kilo iš tos tamsios lietingos žemės, kuri pagimdė tiek daug neaprėpiamos pilkumos. Buvome svetimi visur, kur ėjome. Retai kalbėdavome apie Lietuvą, nepirkdavome lietuviškos duonos, nesiilgėdavome mamos kotletukų. Nešiojomės savo kilmę kaip paslaptį, mums tai nebuvo nacionalinė tapatybė ar geografija, greičiau liūdesio ženklas ant kaktos lyg nematomas totemas. Kartais atrodė, kad priklausome slaptai masonų ložei, kurios kiekvienas narys turi įtaisytą savinaikos mechanizmą.“ (p. 29)

Taigi tenka pripažinti, kad, naikindama senąjį nacionalinės tapatybės ir sykiu radikalųjį kosmopolitizmo suvokimą, demonstratyviai atsisakydama lietuviškąją tapatybę kuriančių tautinių segmentų ir simbolikos, Grušaitė savo romanu sukuria naujosios lietuvio tapatybės vaizdinį. Minėtasis jaunimas ir minėtoji karta yra šios naujosios tapatybės „nešiotojai“. Negalintys paneigti savo prigimties, negalintys jos atsisakyti ir sykiu siekiantys jai nepriklausyti, išsilaisvinti iš jos: „Negalėjau susitaikyti su Lietuvos idėja, bet mylėjau tas pilkas vasaras prie drungnų ežerų ir šaltus vakarus Pilies gatvėje.“ (p. 44) Gimtąją šalį jiems primena ne duona ar kotletai, o miestai ir gatvės – Londonas suvokiamas kaip beprotiška meilužė, su kuria išduodama mylimoji sostinė Vilnius. Vilniaus miesto struktūra ir gatvių tinklas tampa ilgesio žemėlapiu, keliaujančiu visur ir visada, herojų sąmonės dugne. Šis kuriantis ir griaunantis santykis yra preciziška anapus Lietuvos gyvenančių žmonių jausena, kuria įvardijama ir nauja tapatybė, ir naujas patriotizmo suvokimas. Dabar itin madinga ir netgi rėksminga emigracijos tema šiame romane garsiai neeksploatuojama, tačiau brėžiama lengvomis, skaitytojo intuicijai pagaviomis linijomis ir tam tikrais charakterių štrichais.

Mąstant apie Neišsipildymo pasakojimą tenka grįžti prie jau minėto Ugnės ir Rugilės santykio, mat romano naratyvas dėliojamas kaip retrospektyvinis pasakotojos ir sykiu pagrindinės veikėjos Rugilės atsiminimas apie jos gyvenimą kardinaliai pakeitusį santykį su Ugne, apie buvimą drauge, kurį gali išgyventi ir išbūti „tik tuomet, kai skyli į gabalus“. Lygiai taip pat kuriasi ir romano pasakojimas – įskildamas, atverdamas plyšius „tarp pasakojimo ir egzistencijos“.

Skilimo, arba erozijos motyvas – vienas iš svarbiausių romano įvaizdžių, žyminčių ne tik vidinę Rugilės, jos santykio su Ugne, bet ir visos kartos būseną. Materialinė gerovė, išskirtinių daiktų turėjimas, nuostabios savirealizacijos galimybės slepia skilusį, vidinės harmonijos pojūtį praradusį subjektą. Neišsipildymas – paradoksalus dvipusis dabarties liudijimas, parodantis, kaip išorinio pasaulio galimybių gausa ir besiplečiantis laukas proporcingai mažina ir skaldo vidinio pasaulio erdves, ramybę ir susitelkimą.

Skaitant šį romaną ir mąstant apie jį niekaip neapleido mintis, kad šis tekstas – tai puikus šiandieninę visuomenę kamuojančio vangumo pavyzdys ar net savotiškas manifestas: „Sielos skurdas, kuris tvyrojo tame pusrūsyje, nebuvo susijęs nei su valios jėga ar asmeniniu išsižadėjimu, nei su nelaimingu likimu, greičiau su nuovargiu, nuoboduliu ir minios nugludinta vienatve.“ (p. 58, išskirta cituojant – J. Č.). Prieš porą metų teko skaityti italų dvasininko Enzo Bianchi tekstą „Be vietos ir atminties“, kuriame aptariamasis vangumas kildinamas iš senovinės ydos, kurią graikai vadino akedía (pažodžiui „rūpesčio stoka“), o Vakarų tradicija sutapatino su liūdnumu. Gali atrodyti, kad ši sąvoka neturi nieko bendra su dabarties visuomene, nuolatos bėgančia, dirbančia, persidirbančia, produkuojančia ir reprodukuojančia virtines nesibaigiančių darbų, tačiau atkreipę dėmesį į vangumą apibrėžiančius žodžius – nusiminimas, pasidygėjimas, tingumas, prislėgtumas, ilgesys, nuobodulys, pasibjaurėjimas, nenoras gyventi, nepaslankumas, paviršutiniškumas, ištvermingumo, įsigilinimo ir atkaklumo stoka darbe ir pasiliekant kurioje nors vietoje – neabejotinai atpažinsime šiandieninę visuomenę ir josios ydas, o neretai – ir save.

Apie vangumą kalbu neatsitiktinai, mat būtent tokia man pasirodė Grušaitės kuriama Rugilė, suteikianti nuotaiką ir toną ne tik visam pasakojimui, bet ir kitų personažų linijoms. Išorinis svaiginančios meilės Ugnei šydas slepia ir neviltį, ir begalinį liūdesį, ir pačios herojės jautriai fiksuojamą bei ne kartą minimą dvasinę eroziją, kuri paradoksaliai suvokiama kaip begalinis Ugnės ilgesys, kylantis iš dar didesnės, šiek tiek savininkiškos meilės, suteikiančios gyvenimo ir gyvybės jausmą. „Gyventi pradedi tik tuomet, kai skyli į gabalus“, – taip apie gyvenimą su Ugne sako Rugilė. Ši ištarmė yra pamatinė romano veikėjų dvasinė būklė ir savotiška „diagnozė“. Patiriama išorinė ir vidinė destrukcija bei dekonstrukcija gimdo suskilusį, išsicentravusį subjektą, turintį kelis skirtingus veidus – Rugilė gali virsti demoniškąja Nadia Ivanovna ar paklusnia bevarde iš paskos sekančia mūza. „Buvau jų kekšė, jų mielas žaidžiantis šuniukas ar užsispyręs vaikas, buvau deformuota mūza ir paskutinis bučinys prieš mirtį, nuogas kūnas sapne ir basas keršto vandenis, stovintis po kiparisais“. (p. 43–44) Skirtingas veidas skirtingai jausenai, vienaip ar kitaip susijusiai su susinaikinimu. „Kiekviena istorija yra susinaikinimo giesmė, pačioje pradžioje būna rojus, ir vidinis, tiksintis mechanizmas nuveda prie obels, nes ji yra vartai į gyvenimą“ (p. 60), – teigia pagrindinė Neišsipildymo herojė. Savinaika yra vienas itin reikšmingų Rugilės personažą apibūdinančių ir formuojančių bruožų. Tai viena jos charakterio kraštinių, pildoma pasiaukojimo ir begalinio mūziško atsidavimo savo įkvepiamajai Ugnei. Ugnės ir Rugilės linija romane yra demoniška ir persmelkta pasiaukojimo bei veiksmažodžių „dievinau-bijojau-mylėjau“ trejybės. Jos abi vaizduojamos kaip priešingos, bet traukiančios to paties vienio pusės: „Pasaulis pagal Ugnę buvo laukinis, žiaurus ir beveik neištveriamas, kaip kad mano egzistencija buvo bestuburis plūduriavimas saulėtame neigime. Susiliejome į vieną esybę, kuri aplinkiniams kėlė neapibrėžiamą įtampą.“ (p. 54) Beje, skaitant tekstą ne kartą kilo klausimas – kas iš tiesų yra mūza? Rugilė, įkvėpusi, anot Grušaitės, šiuolaikinį antžmogio įsikūnijimą Ugnę? Ar Ugnė, didžioji demonė, sukėlusi dvasinę eroziją, bet savaip gyvenimui pažadinusi Rugilę? Gyvenimas su Ugne neretai palyginamas su dykuma ir sapnų pasauliu – būtent juose egzistencija pasiekia savo aukščiausią įtampos tašką, nuolat patirdama išbandymus vidiniais demonais ir klejojančiais vaizdiniais. „Galiausiai tapome tuo, kuo turėjome tapti, – demonu ir jo mūza.“ (p. 65)

Visiška priešingybė šiems santykiams, tarsi jų antipodas, yra Rugilės santykis su Gabrieliu. Tai vangumo santykis, pristingant jėgų iš jo išsivaduoti: „jaučiausi it rusva krevetė, išnerta iš kiauto ir pasmeigta ant spalvoto smeigtuko“ (p. 21). Gabrielis irgi buvo kūrėjas, tačiau jo „grožis buvo švelnūs, tobulai nulakuoti vaizdo šedevrai, kurie priversdavo patikėti, kad pasaulyje egzistuoja harmonija ir ją galima įsigyti kartu su nauju tojotos modeliu“. O Ugnės muzika „kėlė skausmą ir vertė grįžti į savo paties tamsą“ (p. 21).

Rugilė yra šio romano centras, besiblaškantis tarp dviejų egzistencijos galimybių – patogaus bei spindinčio išorinio būvio ir tamsios bei nepatogios vidinės būties. Ji yra tarsi simbolis, įkūnijantis kartos trajektorijas: „mūsų kartoje buvo dvi galimybės: sekti paskui savo ambicijas ir leisti joms suryti sielą, kraujagysles, išdžiovinti gerklę arba sapnuoti šlovę ar išsižadėti balso, šventojo veido ir tyliai sekti paskui savo gyvenimą“ (p. 79).

Šis blaškymasis atsispindi ir romano pasakojimo faktūroje – poetika yra neįprasta, kartais per daug romantiška ir prabangi, kartais perdėtai neviltinga ir skurdi. Grušaitės metaforos ir palyginimai tveriasi bei kuriasi iš ambivalentiškumo ir paradokso, iš lengvabūdiškai žaidybiško ir sykiu egzistencinio santykio su aplinka. Tai sukuria netikėtus skambius derinius, slepiančius skaudžią gelmę: „nušauk mane, esu tik skilęs porcelianas, tik bevalis pranašas, aukojantis savo vidurius ir žarnas ant tavo altoriaus“ (p. 12).

Baigiant svarstymus ir mąstymus apie Gabijos Grušaitės debiutinį romaną Neišsipildymas vis tik reikia pateikti galutinį vertinimą, kurio reikalauja ne tik recenzijos žanras, bet kurio laukia ir skaitytojai. Ta štai: Neišsipildymas – tai kokybiškai parašytas romanas, kuriame autentika, susipindama su fikcija, kuria įdomų gyvenimo alkiu ir gyvenimo nuovargiu alsuojantį pasakojimą. Žmonių tapatybės ir gyvenimai nuolat transformuojasi, tapdami tai identiškai pilki, tai išskirtinai ryškūs. Tai žmonių istorijos – trumpai sušvytinčios, išsipildančios ir vėl nugrimztančios į neišsipildymų pilkumas. Perfrazuojant romano herojės Rugilės mintis, galima sakyti, kad Grušaitei buvo lemta tapti giesme, apdainuojančia mūsų liūdną žemę ir jos likimą, mūsų kartą, nes šiame romane telpa visos įmanomos sakmės: „parsidaviau, išsižadėjau, klajojau, pamiršau šaknis, ir būtent todėl, kad nesekiau jokiu iš duotųjų kelių, sukūriau naują; ir jie įtraukė mane į tautinių padavimų registrą.“ (p. 44) Išties, viena tampa akivaizdu ir aišku – Grušaitės neišsipildymų fiksavimais atvertą prozos teksto išsipildymą reikia įtraukti į lietuvių prozos registrą kaip puikią ir kokybišką sakmę apie dabarties jaunų vyrų ir moterų gyvenimą.