Nuolankumas – žodis, nekeliantis malonių įspūdžių. Nors pats save laikau praktikuojančiu kataliku ir kartkartėmis susitinku grupes bendraminčių, neatsimenu, ar kada esame kalbėjęsi apie nuolankumą. Galbūt todėl, kad manome, jog kažkam lankstytis – lyg ir susitaikyti su esama padėtimi, pripažinti kito pranašumą ir savo bejėgiškumą?.. Tai neskamba jaunatviškai – juk geriau ėjimas prieš srovę, supuvusios sistemos griovimas, maištas, nors pastarasis, žinia, ne visada patinka vyresniajai kartai. Tačiau poreikis priešintis, atrodo, būdingas kiekvienam jaunam žmogui. Tad kodėl maištaujame?

Pribaigti „realybe“

Pirmąją ir, ko gero, pačią svariausią jaunimo maištavimo priežastį taikliai aprašo... radikalieji anarchizmo judėjimo atstovai. Lietuviškame interneto tinklalapyje jie skaitytojo klausia: „Ar tu nuoširdžiai tiki dalykais, kuriuos sakai savo vaikams (arba kuriuos tau sakė tėvai)?“ Ką tai reiškia? Tėvai mažus vaikus moko, kad gyventi reikia dorai, džiaugtis artimu, viskuo dalytis, gyventi pagal amžinąsias vertybes, kurios aprašytos kiekvienoje pasakoje, siekti tiesos, gėrio, idealo. Tačiau tėvai jau paaugusį vaiką pradeda mokyti „tikro“ gyvenimo – kompromiso su blogiu, veidmainiškumo, egoizmo, naudos siekimo, nes „tokia realybė“. Tai paprastai būna didžiulis smūgis jaunuoliui, nes jo vertybiniai pamatai griūva. Paaiškėja, kad vaikystės idealai ir svajonės tėra iliuzija, o tėvai jam visada tiesiog... meluodavo. Nebematydami prasmės, jaunuoliai puola nekęsti šio pasaulio teatro, cirko ir, kaip pastebi anarchistai, tampa maištautojais, atsiskyrėliais, netgi savižudžiais, o vėliau – prie aplinkos prisitaikiusiais, bet nuolat bambančiais suaugusiaisiais.

Tokia nelinksma padėtis gresia ir drugnoms krikščioniškoms šeimoms, kurių vaikai stebi, kaip jų tėvai, deklaruojantys esą katalikais, tikrovėje kiekvieną dieną gyvena priešingai. Štai kodėl tarp jaunuolių, ypač jų subkultūrose, tokia populiari velnio ikonografija – jie bjaurisi tokiu Dievu, kokį savo gyvenimu atspindi tėvai. Todėl jaunuoliai, visur ir kasdien matydami daug blogio, neigia Dievo egzistavimą ir renkasi priešo pusę.

Gražus, tik tuščias

Antrąją priežastį maištauti įvardijo muzikantas Darius, save laikantis krikščioniu anarchistu (apie šią srovę pakalbėsime kiek vėliau). Anot jo, kiekvienam paaugliui anksčiau ar vėliau iškyla klausimas: „O kodėl turiu ar privalau daryti tą ar aną?“ Ir vargas tiems tėvams, kurie nebus pasiruošę į tai atsakyti.

„Gyvenimą įsivaizduoju kaip pianiną su juodais ir baltais klavišais. Norėčiau, jog mane pamokytų, kaip groti, kad išgaučiau harmoningą skambesį, o ne atšautų, jog tas ar anas klavišas yra blogas ir tiek“, – teigia muzikantas. Jaunas žmogus, taip ir neatradęs vieno ar kito veiksmo prasmės (pvz., kodėl reikia eiti į mokyklą), nustos tai daręs – tiesiog pats pabandys nesilaikyti normų ir taisyklių, kurios jam siesis su baime eiti prieš srovę, suaugusiųjų pasaulio sustingimu. Žinoma, tėvams tai nepatiks, ir įtampa namuose garantuota.

Kaip pasakojo draugas, užtektų tik nuoširdaus, atviro pokalbio ir nereikėtų kalbėti apie trečiąją maištavimo priežastį. Tačiau bendravimo badas šeimoje labai paplitęs ir, pasak psichologų, yra viena didžiausių šiandienos problemų. Jaunuolis trokšta kalbėtis, būti suprastas, įvertintas. Jam neužtenka vien pagrindinių poreikių – maisto, būsto ar gražios aprangos. Nuo to jis netaps laimingas. Kaip ironiškai dainuoja punk roko grupė MxPx (JAV), „tu jaunas ir jau depresuotas! Bet užtat tu taip gražiai apsirengęs...“ Kai tėvai negali pasiūlyti nieko gilesnio (ar dvasingesnio, ko trokšta krikščionys paaugliai), jų vaikas ieško bendraamžių „pagalbos“. Atrandant „naująją šeimą“, pamažu auga nusivylimas tikrąja, ir tėvų nedrąsa ar nenoras pradėti dialogą gresia skausmingu atsiskyrimu.

Blogio ir gėrio paieškos

Maištas suvokiamas kaip kūryba. Tai ketvirtoji šio reiškinio priežastis. Taip, noras kurti slypi kiekviename iš mūsų. Mes kasdien matome, kiek neteisybės aplink mus, ir bandom ką nors daryti, tą ką nors vadindami maištu. Visa, kas bloga, pvz., nuodėmę, reikia išnaikinti, sugriauti – kas tam prieštarautų? Tačiau kas bus paskui, jau sugriovus, dažnai lieka neaišku. Tą galima pastebėti anarchistų ideologijoje – jie revoliucingai teigia „nebijantys griuvėsių“, bet duodami interviu pripažįsta, kad vargu ar kada nors iš jų iškils naujas miestas.

Anarchizmas – populiarėjantis šiuolaikinio protesto, maišto simbolis, todėl čia jam skiriame daugiau dėmesio. Šio judėjimo tikslas – panaikinti bet kokią valdžią ir įtvirtinti visuomenę, besivadovaujančią savanoriškumo ir lygiavertiškumo principais. Anarchizmo logika paprasta: kiekviena valdžia naudoja įstatymus, t. y. prievartą; prievarta yra blogis; vadinasi, kiekviena valdžia ar jos institucijos savaime yra blogis. Kiekvienas veiksmas, nukreiptas prieš valdžią, yra skatinamas – valdžia trukdanti skleistis asmenybei, varžanti žmogaus laisvę ir individualumą.

Žiūrime toliau – anarchistinėje visuomenėje negali būti jokių kalėjimų, tvarkos sergėtojų nei... Bažnyčios. Ši, kaip religinės valdžios išraiška, taip pat, anot anarchistų, turi būti sunaikinta. Tad čia ir iškyla vadinamųjų krikščionių anarchistų dilema – nors anarchistų idealas yra atvira kitoms nuomonėms, tolerantiška visuomenė, Dievo klausimas joje nesvarstomas, nes Dievo tiesiog... nėra. Ateizmas esą vienintelis teisingas požiūris į religiją. Tai ir matyti iš Lietuvos anarchistų tinklalapio straipsnių, kuriuose, be atvirai propagandinių pasisakymų ar ateistinių leidinių reklamų, radau visa pasakantį teiginį: „Vienintelė bažnyčia, kuri skleidžia šviesą, yra deganti bažnyčia.“

Tad ar įmanoma būti ir krikščioniu, ir anarchistu? Lietuvoje yra keli tokie asmenys. Aktyviausias iš jų – apžvalgininkas Kasparas Pocius, bandęs atvirai polemizuoti su ateistine anarchistų dauguma. Straipsnyje „Neatimkite iš krikščionio teisės būti anarchistu!“ jis „atsiprašo“ už tai, jog „imperinė Bažnyčia [Jėzų Kristų] pavertė nuolankumo iki mirties simboliu, amžinuoju nukryžiuotuoju. Bet prisiminkime, kad moralės genealogija atsiranda ne iš paties Kristaus veiklos, o iš siekusios dominuoti Viduramžių Bažnyčios. Tai pripažįsta ir pats Nietzsche“. Anot Pociaus, „tikrieji“ krikščionys yra radikalieji protestantai: „Vienas iš pirmųjų anabaptistų, čekas Petras Chelčickis, sakė: „Žmogui, kuris paklūsta Dievui, nereikalinga jokia kita valdžia.“ Ši mintis – tai tikra laisvo krikščionio anarchisto programa.“ Verta paminėti ir kitą dažnai cituojamą šv. Augustino mintį: „Myliu ir darau, ką noriu.“

Naujieji restauratoriai

Anarchistinės pažiūros daugiausia būdingos protestantų bendruomenėms arba sektoms, neigiančioms popiežiaus primatą; kai kurios jų neigia ir kiekvieną pasaulietinę valdžią. Tačiau ir be katalikiško konteksto rastume keletą argumentų, paneigiančių anarchizmo ir krikščionybės sugretinimą. Kaip pastebi netikintys anarchistai, pats Dievas jau yra valdovas, aukštesnė galybė, valdžia, kurios valiai žmogus turįs paklusti, o tai iš esmės neigia anarchistinę laisvės idėją. Antra, pirmieji krikščionys neneigė valdžios, duodavo tai, kas priklausė „ciesoriui“, be to, turėjo hierarchiją. Trečia priežastis – be mokytojų, Tradicijos, remiantis vien savo įžvalgomis, galima lengvai nuslysti į šoną, manant, kad dabar jau tikrai myliu ir jau galiu daryti, ką panorėjęs. Toks įsivaizdavimas gali greit priartinti prie priešingo meilei dalyko – puikybės. Kartais pripažinti, kad esi klystantis ir nusilenkti „imperinei religijai“ geriau, negu tikėtis, kad jau žinai absoliučią tiesą.

Taigi maišto ir tikėjimo santykis lieka keblus dalykas. Žinoma, mes esame tie, kurie, Dievo Dvasios veikiami, iš aplink stūksančių griuvėsių atstato didingą pilį. Nes Viešpats jau sukūrė visa, kas yra gera, tik tą gerą pasaulį apgriauna tie (dažnai ir mes patys), kuriuos paradoksaliai galėtume vadinti maištininkais. Krikščionys šia prasme yra ne griovėjai, bet restauratoriai. Tačiau tam reikia ne tik jaunatviško užsidegimo ir entuziazmo, bet ir praeitų kartų pamato, be kurio mūsų darbai nedaug ką duos. Mums reikia mokytojų, autoritetų, kurie jaunimui parodytų, kas yra kūryba, o kas – griovimas.

Tiesa, šiandien, atrodo, jau niekas nėra savaime autoritetas, kaip galbūt būdavo anksčiau. Tad palinkėjimas ir prašymas vyresniajai kartai – būkite mums autoritetais, į kuriuos galėtume su džiaugsmu lygiuotis.