Nuotrauka iš anarchija.lt

Hipių judėjimas Lietuvoje reiškėsi apie 1969–1977 m. ir siejamas tiek su pasipriešinimu tuometinei tarybinei santvarkai, tiek su radikalia priešprieša miesčioniškam gyvenimo būdui, taip pat su vietinės roko muzikos formavimusi. Gaivališkas, grynas ar pusiau sąmoningas sąjūdis ir kaip jaunimo mada  suformavo, galima sakyti, pirmąją žymesnę kontrkultūrą, taip pat padėjo pamatus vėlesnėms socialinio išskirtinumo bei nepaklusnumo bangoms.

Tačiau - bandant suvokti judėjimo mastą - iškyla sampratos "hipiai" problema.Yra jaunų žmonių, kurie ir šiandien taip save vadina, tačiau tikslumo dėlei juos tikriausiai reikėtų vadinti naujos kartos, cyber hipiais, nes dažniausia jų susibūrimo vieta tampa internetinė erdvė.Taip pat yra nemaža atvejų, kai terminas „hipiai“ pritaikomas anuometiniams įvykių dalyviams pernelyg apibendrintai, prirašomas ten, kur jis vargu ar yra dominuojantis. Tuomet „hipiuojantys“ žmonės neretai suvokė savo išskirtinumą ir tiesiogiai nesitapatino su Vakarų hipiais, kas iš tikrųjų nebuvo ir įmanoma. Vietiniai pasekėjai kartais pabrėžtinai vadino save kiek kitaip - "piplais" (nuo angl. people), „hiponais“, „hiparom“ - ir šiai subkultūrai priskiriamų žmonių sąmoningumas, idealų suvokimas, išpažinimas bei įgyvendinimas buvo ganėtinai įvairus.

Lietuvoje hipių sąjūdis plačiau įsisiūbavo nuo 1970-ųjų. Suprantama, būdamas pogrindinis, jis kartu ir negalėjo, o ir nenorėjo visiškai pasislėpti: visiems „akis badantys“ ilgi plaukai, liemenuoti marškiniai ar per stebuklą gauti ypač plataus kliošo džinsai, pacifizmas bei šypsenos siejosi su laisvumu, siekiu neprisirišti prie sistemos, atsižadėti įprastinio tarybinio miesčioniško gyvenimo būdo.

Nors ir represuojamas hipių judėjimas gyvavo pasireikšdamas ir muzikiniais „seišenais“, pusiau legaliais koncertais ar net festivaliais. Taip pat gyvybingai įsigalėjo „tranzavimas“ – rodos nesibaigiančios (tiesiogine, ne narkotine prasme) hipių ir „hipiuojančiųjų“ kelionės – šito irgi mažai buvo tuometinėje Tarybų Lietuvoje. Vasarą Nidoje pamario pusiasalis, pramintas „haikeriu“, dažnai buvo galutinė, „svajotojiška“ tranzavimo kelionės vieta.

1972-aisiais lyg per stebuklą pasirodė lietuvių kalba išleista Jacko Kerouaco knyga „Kelyje“ ir, nors ji pasakojo apie pokario bitnikus, nepamainomas, nepritapėlių klasika pripažintas romanas dar labiau užkūrė laisvąją hipišką valią. Tais pačiais metais - Romo Kalantos tragedija ir pasiaukojimas, tapęs tiek hipiško judėjimo katalizatoriumi, tiek, pasiekus kulminaciją, – pretekstu oficialios valdžios diktatūrai jį galutinai užsmaugti.

Tačiau tikri hipiai išliko, o roko muzikos atgijimas buvo dar prieš akis.

Žvelgdami į Lietuvos hipių judėjimą iš kelių kartų perspektyvos, kalbamės su Agne Diržyte, augusia hipių eros pasakojimų aplinkoje.

Lietuvos hipių judėjimo sąryšį su roko muzikos vystymusi galima apibrėžti, tačiau šaltinių išliko mažai, ir tie nėra vienalyčiai. Kokie būtų Jūsų pastebėjimai apie hipišką kelią į roką?

Hipiai daliai jaunimo Lietuvoje darė įtaką muzikinio skonio formavimuisi. Daliai, bet ne visiems. Tos grupės, kurios galėjo ir turėjo gabumų groti muziką, mielą hipio ausiai, negalėdavo prasimušti į viešumą, kadangi, kaip priimta aiškinti, sovietiniais laikais buvo gūdus totalitarizmas ir rokas buvo uždraustas.Todėl visos minimos grupės, kad taptų žinomos, turėjo kažkokiu būdu išlįsti į viešumą, t. y. jas kažkas turėjo užtarti (iš valdžios), prastumti, apeiti taisykles ir pan.

Taip, grupės turėjo oficialiai būti įteisintos, dažnai visai ir neminint pavadinimų, kokiais juos žinojo klausytojai. Reikia manyti, kad valdžia nenorėjo pasitikti roko muzikos, bet su tuo draudimu išlieka įdomių rakursų: jei buvo įteisintas bigbytas, vadinasi, galima groti ankstyvąjį roką.

Kaip manote, kokio pobūdžio buvo roko muzikos draudimas, ir kaip tą suvaržymą gali įsivaizduoti dabartinės, jaunesnės kartos?

Suvaržymas buvo tiesioginis ir netiesioginis. Ir didelis klausimas, kuris iš jų buvo efektyvesnis. Dėl netiesioginio: tais laikais buvo masinis deficitas ir ypač muzikos instrumentų. Elektrinės gitaros išvis nebuvo įmanoma nusipirkti, o akustinė – didelės laimės ir sėkmės dalykas. Atsirado tokių elektrikų amatininkų, kurie iš magnetukų ir vielyčių pagamindavo garso adapterius („snimoklius“), pritaikytus akustinėms gitaroms, kurias po to galima buvo naudoti kaip elektrinių gitarų pakaitalą. Todėl matant retas nuotraukas sovietiniuose žurnaluose („Jaunimo gretos“, „Švyturys“, „Moksleivis“) roko „pionierių“ grupes, pozuojančias su firminėmis elektrinėmis gitaromis šalia elektrinių vargonų su užrašu „Roland“, kyla klausimas, iš kur visa tai. Atsakymų variantai galėjo būti keli: „funkcionieriai“ tėveliai arba grupė, „šefuojama“ kokios nors įstaigos (geriausia komjaunimo komiteto), kuri visa tai parūpindavo ir nustatydavo repertuarą. O dabar tiesioginiai suvaržymai: kas perka instrumentus, tas užsako ir muziką, t. y. todėl ir repertuaras būdavo, pavyzdžiui, „Pasvarscyk antela“ ar „Neišeik tu iš sodžiaus“, o jei norėdavai įterpti kokią The Beatles dainą, reikėdavo ją įvardinti kaip anglų liaudies dainą. Be to, Sovietų Sąjungoje būdavo toleruojami atlikėjai, įvardijami kaip protesto dainininkai (Joan Baez, Bob Dylan, Dean Reed), arba galėdavai „įvilkti“ klasikinio roko kūrinį į lietuvišką tekstą - „House of the Rising Sun“ dainos žodžiai buvo pakeisti į Maironio „Trakų pilį“, tačiau kokio Jimi Hendrixo nė pro kur neįkiši.

Beje, Maironio „Trakų pilis“ - „House of the Rising Sun“ melodijoje, išliko „kiemo“ folkloru dar kelis dešimtmečius ir buvo brazdinama gitara. Gal Jums yra žinoma daugiau ankstyvųjų lietuviškų roko grupių, priskirtinų hipių erai nei plačiau minimos: „Aitvarai“, „Kertukai“, „Gėlių vaikai“?

Deja, žinau tik vieną – „Vėjo botagai“, kuri aktyviai bandė išeiti į viešumą. Jie grojo maždaug 1970–1974 m. tokia sudėtimi: Vladimiras (tarp savųjų žinomas kaip Vovka - „Ryžas“) (solo gitara), Anatolijus (bosas) ir Georgijus pakaitomis su Jurijum (mušamieji). Pirminė grupės „bazavimosi“ vieta buvo tuometinis „vaikų klubas“ Antakalnio rajone Neries pakrantėj, vadinosi „Purpurinės burės“. Visi šios grupės bandymai pagroti platesnei auditorijai baigdavosi elektros atjungimu vėliausiai per antrą gabalą, nes Jimiio Hendrixo muzika nebuvo labai mėgstama valdžios. Nors vienas pasirodymas įvyko ir tuometinėje 16-oje vidurinėje mokykloje, esančioje Filaretų g. Kas įdomiausia, kad grupės buvęs lyderis gyveno priešais buvusią sovietinę karininkų mokyklą, kur girdėdavo jo grojimą ir pakvietė pagroti į savo išleistuves, vykusias „Gulbės“ restorane, buvusiame tarp I ir II pliažo Valakampiuose. Tai buvo vienintelis viešas nepertrauktas pasirodymas dalyvaujant sovietiniams karininkams ir hipių kompanijai.

Dar įdomi detalė: kiek pastebėjau, visi enciklopediniai roko pionieriai naudojo vadinamąsias ritmo gitaras (kurios užglaistydavo muzikantų įgūdžių stoką), o „Vėjo botagams“ jos nereikėjo – kaip ir Jimiui, pakako būgnų, solinės bei bosinės gitaros, tai irgi kalba apie grupės grojimo lygį. Taip pat naudojo savadarbę „fūzą“, „kvakalką“ ir „reverberį“, sukonstruotą juostinio magnetofono pagrindu pritaisant papildomas galvutes.

Tais laikais galėjo būti įvairių muzikinių susibūrimų ir pagrojimų, tačiau žmonės savęs neindentifikuodavo kaip „muzikinės grupės“. Tačiau iš tokių susibūrimų gimdavo įdomių klasikinio roko kūrinių lietuviški „vertimai“, pvz.: pagal Creedence Clearwater Revival dainos "Down on The Corner" muziką - „Stoviu aš ant kalno, laukiu kol nukris, laukiu kol nukris nuo medžio obuolys / Sėjau sėjau grūdą, laukiau kol išdygs, laukiau kol išdygs iš grūdo obelis“.

Kaip tik tokia įspūdinga „Vėjo botagų“ koncerto istorija, mano manymu, dar sykį paliudija, kad viskas priklausė nuo žmonių: draudimai kartais buvo ne tokie baisūs, kiek baisiai tai įsivaizdavo žemiausio rango valdininkėliai. Dažnai tie, kurie vėliau, Atgimimo laikais, viskuo kaltino Maskvą, ir buvo anuomet pagrindiniai „stabdžiai“, nes tai pačiai Maskvai ir laiko nebuvo kištis į kiekvienos respublikos muzikinės saviveiklos gyvenimą. Tuo labiau kad yra žinoma, kaip tuometinėms „Pabaltijo“ šalims centrinė TSRS valdžia leisdavo kiek daugiau.

Na, o kokia forma sietumėte šiuos muzikantus su hipių judėjimu?

Jei kalbėtume apie man girdėtus „Vėjo botagus“, tai joje grojo „hipių trio“ - toks va turbūt ir būtų susisiejimas. O kitas žinomas, minimas tų laikų grupes, galima laikyti roko muzikantais, tačiau tiesioginis siejimas su judėjimu būtų gerokai pritemptas. Tų grupių muzika skambėdavo dažniausiai šokiuose, taigi ir repertuaras buvo atitinkamas.

Taip, kai susiburdavo groti keli hipiai galbūt dažniausiai grojimo stiliumi galėjo tapti improvizuotas bliuzrokas. Kaip žvelgiate į tai ir kaip manote, ar hipių judėjimas Lietuvoje turėjo ir turi tęstinumą, kaip jaunesnės kartos gali jį suvokti ar gali adaptuoti?

Egzistuoja nuomonė, tapatinanti bitlomanijos atsiradimą ir hipių judėjimo pradžią Lietuvoje. Tai irgi neatitinka tikrovės, nes bitlomanijos - kaip masinio reiškinio - Lietuvoje nebuvo, o ta karta, kuri galėjo būti bitlomanais, geriausiu atveju šokdavo tvistą. Paaugęs jaunimėlis, įvardinkim juos hipių judėjimo pradininkais, „Bitlus“ klausydavo kaip vieną iš grupių, nors jų muzikinį skonį formavo klasikinio roko grupės (Hendrix, Joplin, Doors, Rolling Stones, Led Zeppelin ir pan.); buvo ir tokių, kurie „bitlų“ net nemėgo. Šiuo metu tie hipiavimo laikai kai kurių žmonių yra romantizuojami, ir toks romantizavimas kyla iš vadinamosios „kiemo kultūros“. Kiekvienas galim prisiminti savo vaikystės kiemą, kada „maldavomės“ šalia gerokai vyresnių paauglių ir klausydavomės, ką jie ten veikia, šneka, bandydavom pamėgdžioti. Taigi ta karta, kuri Lietuvos hipių laikais buvo tie vaikai, dabar be realaus pagrindo tapatina save su hipiais ir pateikia savo vaikystės prisiminimus kaipo tiesioginį dalyvavimą judėjime. Tęstinumo nėra, nebuvo ir negali būti, nes „hipiavimas“ yra tam tikro, jau pasibaigusio laikmečio produktas. Ir dabar galime tik „pažaisti“ hipius, kaip, pavyzdžiui, kai kurie žaidžia viduramžių riterius.

O kaip manote, kiek tikslingas hipių judėjimo sietinumas su tautiniu-politiniu sąjūdžiu 1972 m. ir vėliau, kiek objektyviai įmanoma būtų tai vertinti šiandien ir kaip tai mato jaunesnės kartos?

Apie kartas man sunku kalbėti, galiu tik išsakyti savo asmeninę nuomonę. Hipių politiškumas pasireiškė sovietinės tikrovės ignoravimu, o R. Kalantos politinis tikslas buvo - atkreipti dėmesį į Lietuvos laisvės siekį. Po jo susideginimo įvykusi masinė jaunimo eisena buvo kauniečių jaunimo akcija, prie kurios hipiai prisidėjo dalyvaudami, bet nebūdami iniciatoriais. O sovietinei valdžiai reikėjo rasti atpirkimo ožį, t. y. ribotą skaičių asmenų, kurie neva neatspindi viso sovietinio jaunimo nuotaikų, ir todėl buvo užsipulti ilgaplaukiai, pagal jų supratimą - hipiai. Po to hipių judėjimas dar gyvavo keletą metų ir pamažu ištirpo atsiradusio hipiaujančio jaunimo masėje, kurios atstovai dabar save priskiria prie hipių.

Kaip žiūrite į hipiškų madų sugrįžimus, kaip antai L. Kravitzo apie 1992 metus sukelta banga, kiek vėliau prasitęsusi Britanijoje, arba „kliošiniai“ džinsai, populiarumą išlaikę vos ne dešimtmetį? Kokios įtakos tokie dalykai turi Lietuvoje? Ar tikėtina, kad ir savotiška hipiška muzikinė banga galėtų atgimti, bent kokio festivalio-paminėjimo pavidalu, kaip tai buvo Ariogaloje ar Vilniuje, Užupyje?

Mados stilius nuolat kartojasi, bet niekada negrįžta autentišku pavidalu, tik detalėmis, tačiau mada niekada neprivers domėtis ar pamėgti klasikinį roką. Klasikinis, psichodelinis ir kt. 1960–1970-ųjų metų rokas visada turės išliekamąją vertę, bet ribotą klausytojų skaičių, kurių vargu ar pakaktų sukelti kokioms nors bangoms Lietuvoje ar atnešti komercinę sėkmę.

Kalbėjosi Lukas Devita

***

Šis interviu numatomas publikuoti jau greitai pasirodysiančioje knygoje „Lietuvos roko muzika: Ištakos ir raida“. Pateikiame knygos anotaciją:

„2011-aisiais, praėjus pusšimčiui metų nuo lietuviško roko atsiradimo, išleidžiama pirmoji Lietuvos roko istorija. Tiesa, tai - pirmasis toks bandymas, todėl platus skaitytojų ratas, kuriam ši knyga skiriama, neturėtų būti labai griežtas jį vertindamas. Enciklopediniame, tačiau gyvai parašytame leidinyje - muzikologiniai straipsniai, interviu su žymiais muzikantais, esė, pamąstymai, prisiminimai, daugiau kaip 1200 grupių ir muzikos kūrėjų aprašymai. Knyga iliustruota istorinėmis ir šiuolaikinėmis fotografijomis, kitomis iliustracijomis. Joje dėmesys skiriamas visoms roko plačiąja prasme atmainoms: kalbinami ir 1960-aisiais, ir 2010-aisiais susikūrusių grupių atstovai. Taip pat trumpai pristatoma ir kaimyninių šalių roko istorija, lyginama su lietuviškąja.

Esminė knygos idėja - roko muzikos negalima atskirti nuo jos ištakų (estradinės muzikos, džiazo, klasikos, klezmerių muzikos, „Fluxus“) ir naujausių eksperimentų, peraugančių į audiovizualinius performansus. Knygoje žodis rokas simbolizuoja ne tik maištą, bet ir jungtį tarp, atrodytų, skirtingų ir niekada nesusitinkančių epochų. Rokas vienija!

Leidinio autoriai - melomanai, su muzika bendraujantys kiekvieną dieną. Knygos sudarytojas, daugelio tekstų ir idėjos autorius - rašytojas, žurnalistas Mindaugas Peleckis, daug laiko skiriantis naujausių roko krypčių, eksperimentinės muzikos tyrinėjimams. Kelių skyrių autorius muzikantas Lukas Devita - senojo roko, hipizmo, psichodelikos, pankroko, roko operų, plokštelių kultūros ir kitų dalykų tyrinėtojas. Žurnalistas, bardas Gediminas Kajėnas ir jaunas autorius Aurelijus Butnorius pateikia pokalbių su mus jau palikusiais roko scenos grandais bei naujausiomis grupėmis. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai, kompozitoriai Šarūnas Nakas ir Vaclovas Augustinas įvertina Lietuvos kultūros situaciją. Knygoje spausdinama ir šviesaus atminimo Šiaurio Narbuto publikacija apie senąjį roką. Specialų įvadą leidiniui parašė vienas pasaulio eksperimentinės muzikos tėvų Z‘EV (Stefan Weisser)."