2010 metų Jono Marcinkevičiaus literatūrinė premija įteikta rašytojui ir istorikui Rimantui Marčėnui.

„Nemunas“ sveikina laureatą ir klausia:

Gal galėtumėte praverti istorinio romano laboratorijos dureles? Kas Jums labiausiai rūpėjo rašant „Sosto papėdėje“?

R. Marčėnas: Atsakydamas į Jūsų klausimą, pasiremsiu Cz. Miloszo žodžiais. Šis didis kūrėjas sakė, kad jam rūpėjo atskleisti jo kūriniuose „apgyvendintų“ žmonių jausmus. Ne taip seniai supratau, kad ir man, nepalyginamai žemesnio rango rašytojui, būtent šitai visada labiausiai rūpėjo. Sunkiai įsivaizduoju neišjaustą eilėraštį ar gerą vis naujų žmonių kartų vėl ir vėl skaitomą romaną, na, kad ir „Grafą Montekristą“, ir jau visai kitokio pobūdžio nemirtingą kūrinį, pvz., „Aną Kareniną“, kurių personažų jausmams pats autorius būtų buvęs abejingas, kurių sėkmės ir nesėkmės giliai giliai jo būtų nejaudinę. Pastaruoju atveju tie kūriniai jau senų seniausiai būtų išsitrynę iš skaitytojų atminties ir apnešti storu dulkių sluoksniu. Man asmeniškai tokia neužmirštama knyga yra „Martinas Idenas“, gal todėl, kad visa, apie ką ten kalbama, iki skausmo rūpėjo romano autoriui Dž. Londonui. Turiu prisipažinti, kad pastarajame savo istoriniame romane „Sosto papėdėje“ man svarbiau už viską buvo įsijausti į karalienės Mortos slapčiausius jausmus ir juos atskleisti, na kad ir tuo visai Lietuvai lemtingu momentu, kai ji įkalbinėjo Mindaugą neatsimesti nuo krikščionybės. Ne mažiau rūpėjo pamėginti suprasti jos sesers Daugvilės (vardas išgalvotas, nes jos tikrojo vardo senieji šaltiniai mums, deja, nepaliko) jausmus, kai ji laisva valia pasiliko našlio Mindaugo pilyje. Ir ypač buvo svarbu įsijausti į Daugvilės vyro karvedžio Daumanto, išduoto ir savo karštai mylėtos žmonos, ir valdovo Mindaugo, kuriam jis ilgus metus ištikimai tarnavo, jausmus. Nėra abejonių, kad ne tik karalienė Morta, apie ką senuosiuose šaltiniuose vis dėlto šis tas papasakojama, bet ir jos sesuo – paskutinioji Mindaugo gyvenimo draugė turėjo didelę įtaką vieninteliam atskiros Lietuvos karaliui, o kartu ir jo vykdomai valstybės politikai.

Rimantas Marčėnas, Sosto papėdėje. – Vilnius: „Alma littera“, 2009.

Negalėdamas pasiremti senais patikimais dokumentais, mokslininkas neturi teisės ką nors prikurti, nebent atsargiai pasamprotauti ir paspėlioti. Šiuo požiūriu beletristas yra dėkingesnėje padėtyje. Jo rankos nėra taip neatmazgomai surištos ir vaizduotė nėra eliminuota. Vis dėlto ir beletristas, ypač jeigu jį savotiškai įpareigoja istoriko diplomas, negali savo personažo, XIII a. žmogaus, priversti mąstyti, jausti ir elgtis, kaip elgiamės mes XX ar XXI amžiaus vaikai. Kaip čia neprisiminsi, kad viduramžiais LDK moterų, ypač kilmingųjų, vaidmuo ne tik šeimoje, bet neretai ir valstybės reikaluose buvo akivaizdžiai didesnis, negu to paties laiko V. Europos moterų. Nors ir šykščiai, nors ir neslepiant nuostabos, tačiau tai atsispindėjo svetimtaučių metraštininkų surašytose kronikose ne tik apie karalienę Mortą, Kęstučio žmoną Birutę, Vytauto ištikimąją gyvenimo draugę Oną ir kai kurias kitas. Deja, nepripratę prie tokios pagarbos ir dėmesio moterims, kuo garsėjo Lietuvos valstybė, V. Europos kronikininkai neretai nesiteikdavo į savo tekstus įrašyti net Lietuvos kunigaikščių dukrų vardus. Tačiau iš išlikusių teisinių aktų, vėliau surašytų į tris Lietuvos statutus, žinome, kad ir paprastų Lietuvos bajoraičių turtinės juridinės teisės šeimoje ir visuomenėje buvo kur kas didesnės, negu, pvz., Lenkijos karalystėje.

Ir štai kas dar man buvo ypač svarbu. Supratau, kad tiesiog neturiu teisės vienareikšmiai ir be išlygų pasmerkti Daumantą, kaip Mindaugo nužudymo plano vykdytoją (istorikai neabejoja, kad šis planas gimė žemaičių kunigaikščio Treniotos galvoje), kaip tai iki šiol jau buvo padaryta dagelyje istorijos mokslo veikalų ir beletristikos kūrinių. Savo romane aš taip pat nemėginu Daumanto teisinti, o tik stengiuosi įtikinti skaitytoją, kad šis žmogus, vėliau tapęs Pskovo kunigaikščiu ir net stačiatikių šventuoju, labiausiai nubaudė pats save ir iki pat gyvenimo pabaigos nešė savo didžiosios kaltės kryžių. Prisipažinsiu: tai beletristo, ne istoriko versija, nes viduramžių valdovai ir didžiūnai ne tik Lietuvoje, bet ir Vakarų Europos karalystėse, Rusijos carystėje ir t. t. be didesnio sąžinės griaužimo galėjo nužudyti savo tėvą, brolį ar sūnų, jeigu tik šis jam užtverdavo kelią į sostą arba mėgindavo tą sostą paveržti.

Bent jau man labiausiai užkliūna, kai istoriniu, o ne fantastiniu romanu ar pasaka pavadintame kūrinyje jo personažai verčiami mąstyti, jausti, turėti panašią sudėtingą ir įmantrią pasaulėžiūros sistemą, kaip XXI amžiaus visokių įmantrių filosofijų ragavę žmonės. Mane visada stebino ir stebina, jog kartais ir paties aukščiausio rango istorikai profesionalai neįstengia išsivaduoti iš aprašomo laiko amžininko ranka rašyto dokumento hipnozės. Ačiū Dievui, jau daug senovės kronikininkų, vienuolių ir ne vienuolių, konkrečių melagysčių yra išaiškinta. Įrodyta, kad tos melagystės turėjo akivaizdžius ideologinius politinius tikslus, siekiančius pažeminti priešiškos valstybės valdovus ir pakenkti jo valdomai valstybei. Jau šiandien niekas nebetiki prieš daugelį amžių surašytu grubiu ir primityviu melu, kad Gediminas buvęs Vytenio arklininkas, tačiau susimylėjęs su Vytenio žmona ir jiedu Lietuvos valdovą nužudę. Tikslas aiškus: pažeminant galingąjį Lietuvos valdovą Gediminą, beje, tikrų tikriausią Vytenio brolį, pažeminti ir pačią Lietuvos valstybę. Žiūrėkite, broliai krikščionys, kokia besielė toji barbarų pagonių valstybė! Pulkite ją ir naikinkite kalaviju ir ugnimi! Tačiau, deja, atkakliai neišsižadama dar senovėje sukurtų pasakaičių, kurios tebegyvuoja iki šių dienų. Antai, J. Dlugošas įtikinėjo, kad Griunvaldo mūšio metu lietuvių raiteliai, neatlaikę kryžiuočių raitelių spaudimo, pasitraukė į jų užnugaryje esančią giraitę ir mūšį teko pergalingai baigti vieniems nenugalimiesiems lenkų pulkams. Šios melagingos versijos lenkų istorikai nepaneigė iki šios dienos. O juk dar Šapokos istorijoje buvo dalykiškai įrodinėjama, jog tai buvo apgaulingas Vyriausiojo Jungtinės kariuomenės vado Vytauto manevras, perimtas iš totorių (beje, tame lietuvių raitelių manevre ir patys Lietuvos totoriai dalyvavo), įviliojant persekiotojus į iš anksto paspęstus spąstus ir taip juos sunaikinant. Dar A. Šapoka atkreipė dėmesį, kad vadinamieji lietuvių „pabėgėliai“ į mūšio lauką sugrįžo, o jų persekiotojai kryžiuočiai prasmego tartum skradžiai žemę. Jau prieš kelis dešimtmečius atrodė, kad šioje byloje galutinį tašką padėjo švedų istorikas Svenas Ekdahlis, bešališkas nesuinteresuotas tyrinėtojas, kurs Getingeno valstybiniame archyve rado ir mokslinei visuomenei paskelbė Žalgirio mūšio dalyvio, kryžiuočių kariuomenės nario, laišką, adresuotą naujajam magistrui. Laiško autorius, kuriam tose kruvinose kautynėse pavyko išlikti gyvam, juodu ant balto patvirtina, kad vadinamasis lietuvių bėgimas iš tikrųjų buvo iš anksto Vytauto suplanuotas, o parengti spąstai pražudė rinktinius riterių raitelius, lėmė mūšio baigtį. Tačiau lenkų istorikai ir šiandien, lyg būtų kurti ir akli, apie švedo surastą dokumentą nenori net girdėti.

Negali nestebinti ir tai, kad kai kurie iškilūs, Lietuvos istorijos mokslui labai nusipelnę mūsų istorikai lyg niekur nieko savo monografijose perpasakoja tą, dar Vytauto laikais didžiausių mūsų kunigaikščio nedraugų sukurptą šiandienio žmogaus akimis žiūrint juokingą, o iš tikrųjų labai piktą pasakaitę apie tai, kad Vytautas, gelbėdamasis nuo žūties, jau po jo tėvo Kęstučio nužudymo pabėgo iš Krėvos pilies persirengęs savo žmonos Onos tarnaitės rūbais... Ar mes visiškai nebenorime prisiminti ir įsijausti į ano tolimo meto žmonių papročius ir šiandien mums jau nebesuprantamus jų elgsenos ir moralės principus? Tai tik mūsų laikais, na kad ir juoko dėlei, vyras gali persirengti moterimi, ragana ar net pačiu šėtonu, ir niekas tuo nesistebės ir iš jo nesišaipys. Tačiau anais laikais, net ir gelbstint savo gyvybę, kunigaikščiui persirengti moters, ir dar paprastos tarnaitės, rūbais būtų reiškę užsitraukti tokią gėdą, kurios žmogus nebūtų galėjęs nusiplauti visą likusį savo gyvenimą.

Taigi šiame romane mano dėmesio centre atsidūrė ne mūšiai ir politiniai tarpvalstybiniai susitarimai, nors ir apie juos nutylėti neturėjau teisės, o žmonių jausmai. Galbūt todėl, kad istorikai profesionalai apie juos rašyti turi nedaug galimybių. Labai rūpėjo jausmai, kuriuos slepiame giliai giliai širdyje ir apie kuriuos garsiai prabylame tik savo ištikimiausiems draugams...