Mielas skaitytojau,

„Yra šalis, kur upės teka“ – tokia eilute daugiau nei prieš šimtą metų savo eilėraštį pradėjo poetas Pranas Vaičaitis, ir šie žodžiai įvairiausiom progom – nuo iškilmingų minėjimų iki erlickiškų juokų – skamba iki šiol.

Bandydamas susieti praeinančios savaitės kultūrines skiautes, prisiminiau ją ir aš. Ne tik dėl to, kad neseniai būta gausybės Sausio 13-osios renginių ir jų aprašymų, bet ir dėl kitos (anaiptol nenaujos) minties – kiekvieną dieną galima apibrėžti ir geografiškai. Net jei bandai į tą dieną pro utopinius akinius žvelgti kaip į šalį, kurios kontūrai apibrėžiami keletu kultūrinių publikacijų.

Valstybėje, kuri dar prieš savaitę buvo vadinama Ketvirtadieniu ir slaptuose žemėlapiuose koduojama skaičiais „2011 01 13“, visada labai vertinama ištikimybė tiesai ir vilčiai. Toje šalyje gyvenanti tauta puikiai įsivaizduoja, kur gyvena islandai, ne tik dėl to, kad toje saloje dar pernai pelenais spjaudėsi ugnikalnis, bet ir dėl Islandijos geros valios, kurios atstovas primena, ką Ketvirtadienio šalies gyventojai ima primiršti. Ir kas jiems gali nutikti.

Penktadienį, ko gero, vertėtų įvardinti kaip respubliką, kurios didelė dalis piliečių išsibarsčiusi kitose valstybėse dėl gimtinėje tvyrančios priešiškumo atmosferos ir dėl įsivyravusio „tuščiašventiškumo“.

Tačiau prisimindami gražią savo kaimynų iš Ketvirtadienio šalies patirtį, kai kurie žmonės tiesiog lieka gyventi, stengdamiesi, kad laikas ir nuobodulys jų nepaliestų. Todėl jie kartais atsigręžia į istoriją, įsižiūri, skaito gerų rašytojų knygas, perverčia jau kažkur skaitytas kronikas. Jei to negana, nardina galvas į interneto išminties šaltinius.

Respublikos tarnautojai siekia ginti paveldą nuo godesniųjų. Taip pat vertina vizualųjį meną, lankosi dailės galerijose.

Labai keista šalis yra Šeštadienis – ten rinkimai rengiami tik knygoms, apie kitas vykdomosios valdžios formas girdėti neteko. Tiesa, kartais pagerbiami pedagogai – tai leidžia manyti, kad būtent mokytojai yra tos šalies valdantysis luomas. Turbūt tarp jų yra ir išminčių – kas dar patartų prikelti sugriuvusią šventyklą?

Sekmadienio šalyje itin gerbiamas poilsis. Tie, kurie neprasapnuoja lovoje kiaurą dieną, rašo laiškus artimiesiems, gyvenantiems kitose šalyse. Moterys ten mezga šiltus megztinius vyrams ir vaikams, o kai visi artimieji apmegzti, dar lieka širdies ir tiems, kurie neturi galimybės šildytis prie šeimos židinio. Kartais, prie ugnies sėdėdami, namiškiai skaitinėja straipsnius apie potraukį keliauti. Skaito gurkšnodami arbatą, nesuprasdami sėsliai kraipo galvas ir žiūri pro židinį Pirmadienio link.

O Sekmadienio ir Pirmadienio pasienyje dažnai tenka apmąstyti, ką nešiesi, o ką palieki. Pavyzdžiui, praeity – tai padeda apibendrinti ilgesnius gyvenimo tarpsnius. Tačiau Pirmadienio vidury svaru remtis ne tik racionalias apmąstymais, bet ir naudotis savaisiais pojūčiais, intuicija. Todėl dažnai ieškoma didvyrių (kaip jie toje šalyje suprantami), iš kurių būtų galima semtis stiprybės. Jų aptinkama ir tarp fotografų, ir tarp muzikantų.

O jei dėl nesuprantamos dingsties autoritetai išnyksta Pirmadienio tamsoje vakarine kryptimi – belieka manyti, kad tai – tik pritinginčiųjų ieškoti bėdos.

O ta vieta ir diena, kai visagalis „Google“ perims ir vertimų monopolį pasaulyje, bus Pirmadienis. Sunkus pirmadienio rytas. Ir net žinia apie nemokamą transportą į Knygų mugę nepaguos.

Antradienis, žinoma, yra įsiterpęs tarp aukštųjų kalnų įspūdžių ir „ponobelinių“ kūrybingumo žemumų. Šio atšiauraus krašto netrikdo jokios globalizacijos apraiškos, todėl ten daug kūrybingų žmonių, kurie stoiškai kuria eilėraščius įvairiausiom formom ir pripažįsta senąją literatūrą esant tikraisiais namais. Ko gero, panašiai svarsto ir muzikalusis tos šalies jaunimas.

Vienintelė problema, ištinkanti Antradienį, yra jo kelių infrastruktūra, kuri iki pavasario būna apverktinos būklės. Todėl piliečiai niekur nejuda, neemigruoja, o laukdami grįžtant saulės vaikšto į teatro spektaklius. Nesvarbu, kad iš vietinių javų, bet kultūros košei virti ilgais žiemos vakarais labai tinka.

Visai kitokie teatrinės virtuvės papročiai yra madingi didžiulėje nepriklausomų valstybių sąjungoje, kurias vienija Trečiadienis. Ten kūrybinės industrijos per penkmetį žada apraizgyti visą šalies plotą. Tiesa, yra kolonija piliečių, emigravusių iš Penktadienio, ji ir šiame reiškinyje įžvelgs daugiau stagnacijos, o ne dinamikos, nes esą esamąjį laiką užgrobę menininkų klanai... Deja, Herodotas apie tai nerašė, nėra kur pasitikrinti. Belieka tęsti šią geografinę apžvalgą ir apmąstyti žurnalistiką kaip filosofinį reiškinį. Na, o tie, kurie nepasiduoda valstybinių užsakymų ir projektų vėjams, gali ramiai steigti taikingas komunas – po penkerių metų jas tiesiog pervadins kūrybinių industrijų centrais.

Kol aprašėme Savaitės žemyne išsidėsčiusias šalis, Ketvirtadienio valstybėje buvo įvykdytas perversmas ir slaptuosiuose žemėlapiuose ji buvo pradėta koduoti skaitmenimis „2011 01 20“. Nuo šiol ten viskas remiasi Platono filosofija ir jį skaičiusiųjų kuriama poezija. Tiems, kurie nesibodi filosofų ir poetų draugijos bei stengiasi kartu su jais perprasti šalies valdymo ir būties paslaptis, žadamos premijos. Nenuostabu, kad ši – kaip ir daugelis „totaliai“ kultūrinių šalių valdžių – daugiausia savo politinei propagandai naudoja kiną.

Štai ir visa apžvalgėlė, skirta vienai kitai savaitės kultūrinei žinutei po akim pakišti. Kita vertus, šis suprastintas aprašymas atrodo ne toks ir utopinis, kai vis dar sutinku žmonių, tikrai žinančių, kad jų pasaulį valdo vien naftos kainos ir infliacija. Argi tai – ne utopija?