Leidykla „Nieko rimto“ siūlo paskaityti Sergej Kozlov kūrinio „Ežiukas rūke“ dalį – „Žiemos pasaka“.

Nuo ryto snigo. Meškiukas, užvertęs galvą, sėdėjo ant kelmelio miško laukymėje, skaičiavo ir laižė nukritusias ant nosies snaiges.

Snaigės krito saldžios, purios ir prieš nukrisdamos pasistiebdavo ant pirštų galų. Ak, kaip buvo smagu!

– Septinta, – sušnibždėjo Meškiukas ir, iki soties prisigrožėjęs, apsilaižė nosį.

Tačiau snaigės buvo užkerėtos: jos netirpo ir Meškiuko pilve likdavo tokios pat papurusios.

– Ak, sveika, mieloji! – šešios snaigės pasveikino savo draugę, kai ši atsidūrė šalia jų. – Ar miške po senovei nėra vėjo? O Meškiukas po senovei tebesėdi ant kelmelio? Vaje, koks juokingas Meškiukas!

Meškiukas girdėjo, kad jo pilve kažkas šnekučiuojasi, bet nekreipė dėmesio.

O sniegas krito ir krito. Snaigės vis dažniau nusileisdavo Meškiukui ant nosies, tūptelėdavo ir su šypsena tardavo: „Sveikas, Meškiuk!“

„Labai malonu, – atsakydavo Meškiukas. – Jūs – šešiasdešimt aštuntoji.“ – Ir apsilaižydavo.

Artėjant vakarui, jis buvo suvalgęs tris šimtus snaigių, ir jam pasidarė taip šalta, kad tik vargais negalais pasiekė savo irštvą ir iškart užmigo. Ir susapnavo, kad jis – puri, minkšta snaigė... Ir kad nusileido kažkokiam Meškiukui ant nosies ir tarė: „Sveikas, Meškiuk!“, o šis atsakė: „Labai malonu, jūs – trys šimtai dvidešimtoji...“ „Tram tararam!“ – užgrojo muzika. Ir Meškiuką užsupo saldus, stebuklingas šokis, o trys šimtai snaigių sukosi kartu su juo. Jos šmėsčiojo priekyje, už nugaros, šonuose ir, kai Meškiukas pavargdavo, čiupdavo jį ir suko, suko, suko...

Visą žiemą Meškiukas sirgo. Jo nosis buvo sausa ir karšta, o pilve šoko snaigės. Ir tik pavasarį, kai visame miške sučiurleno atlydys ir parlėkė paukščiai, jis atmerkė akis ir ant kėdutės pamatė sėdintį Ežiuką. Ežiukas šypsojosi ir krutino spygliukus.

– Ką tu čia veiki? – paklausė Meškiukas.

– Laukiu, kol pasveiksi, – atsakė Ežiukas.

– Ilgai?

– Visą žiemą. Kai sužinojau, kad apsivalgei sniego, su visomis atsargomis iškart persikrausčiau pas tave...

– Ir visą žiemą sėdėjai šalia manęs ant kėdutės?

– Taip, girdžiau tave eglišakių nuoviru, o prie pilvo dėjau džiovintas žoleles...

– Neprisimenu, – pasakė Meškiukas.

– Ką jau ten!.. – atsiduso Ežiukas. – Tu visą žiemą murmėjai: „Aš – snaigė, aš – snaigė.“ Labai bijojau, kad pavasarį neištirptum...

Iš knygos „Ežiukas rūke“

Iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė

Daugiau apie knygą skaitykite čia