Šią savaitę oficialiai paskelbta, jog pradedama dirbti ties studija dėl Guggenheimo muziejaus statybos Helsinkyje (Suomija). Garbinga komisija iki metų galo žada paskelbti tyrimų rezultatus. Jei rekomendacijos bus teigiamos, miestas pradės svarstyti konkretesnius pasirengimo klausimus, tokius kaip muziejaus vieta ar architektas. Tuo tarpu Guggenheimas pamažu tampa pasauliniu kultūros tinklu – 2013-aisiais planuojama atidaryti jau penktąjį muziejaus filialą Abu Dabyje (Jungtinių Arabų Emyratai). Muziejaus statyba kainuos apie 800 mln. JAV dolerių ir jis bus 12 kartų didesnis nei pirmasis Guggenheimo muziejus Niujorke. Ką gi, menas vis labiau tampa preke – pats laikas atsirasti ir pasauliniams jo tinklams. Kad ir kokiame mieste atsidurtum, galėsi užeiti į muziejų ir gauti lygiai tokią meno porciją, kokios tikėjaisi... Kas žino, gal po daugelio metų su nostalgija prisiminsime tuos laikus, kai galėjai užsukti į įvairias mažas galerijas ir pamatyti ten visokiausių parodų – kartais labai įdomių, kartais – prastesnių ar visai nevykusių. Juk maitindamasis restoranuose vis viena kartais pasiilgsti namuose keptų, truputį perkepusių ir truputį neiškepusių bulvių.

Šią savaitę – apie dvi įdomias parodas Vilniuje. Abi jos dedikuotos praėjusiems metams. Galerija „Kairė – dešinė“ rodo parodą „Estampas 2010“, Šv. Jono gatvės galerija eksponuoja praėjusių metų konkurso „Metų skulptūra 2009“ nugalėtojų, Andriaus ir Nerijaus Erminų parodą.

Tradicinė kasmetinė paroda „Estampas“ galerijoje „Kairė – dešinė“ vyksta dviejose salėse. Parodoje dalyvauja 23 menininkai. Vienoje (dešinėje) – menininkų atrankai pristatyti ir komisijos atrinkti kūriniai. Antroje (kairėje) salėje – galerijos į parodą pakviestų, įdomiausius kūrinius praėjusiais metais visuomenei pristačiusių menininkų kūriniai.

Ekspozicija gausi, stilistiškai marga, tačiau įdomi. Čia yra ir debiutuojančių grafikų, ir vyresnės kartos menininkų kūrinių. Šiais metais komisija neskyrė prizinių vietų, penki menininkai atskirai buvo įvertinti nominacijomis. Dešinėje (komisijos atrinktų darbų) salėje pamatysite net tris debiutus. Tai – Elena Grudzinskaitė, Urtė Balčaitė ir Linas Blažiūnas – jauni, dar studijuojantys menininkai. Visų jų darbai sukurti tradicine estampo technika. Džiugina tai, kad visų kūriniai stipriai skiriasi vienas nuo kito. Visi trys įdomūs ir stiprūs, tačiau „Metų debiuto“ nominacija buvo skirta Linui Blažiūniu už sausa adata atliktą ciklą „Miško hipnozė“.

Linas Blažiūnas, „Miško hipnozė“, sausa adata

Kiek lyriškas, netradicinio formato kūrinys rodo tarsi medžio išklotinę. Lyg medžio kamienas išgaubtos dalys atkartoja medžio žievės raštus, o plokščios – lentomis supjaustyto medžio rieves. Paprasta, tačiau ne banali idėja, geras, labai kruopštus atlikimas, logiškai argumentuota originali kūrinio forma – pakankamai daug pliusų jauno menininko kūriniui.

Akį tikrai patrauks šalimais eksponuojamas Giedriaus Jonaičio kūrinys „Be pavadinimo“. Šis menininkas gavo kiek dviprasmišką nominaciją „Už įsisenėjusią ligos formą“. Šiais, kaip ir praeitais metais, G. Jonaitis pateikė labai efektingą, net kiek pretenzingą kūrinį. Pomėgis kurti sudėtingas, būtinai lemputėmis ir kitokiais „specialiaisiais efektais“ paįvairintas kompozicijas, kurios traukia dėmesį, verčia stebėtis ir šypsotis atrodo kiek rizikingas, nes balansuojama ties „užsižaidimo“ riba. Kita vertus, apsimesti, kad kūrinio nepastebėjai, – neįmanoma. Kaip ir neįmanoma nepajusti, kad menininkas mėgaujasi kūryba ir nebijo kurti kitaip nei „priimta“.

Giedrius Jonaitis, „Be pavadinimo“, mišri technika

Šiais metais galerija pirmą kartą pusę parodos erdvės skyrė kviestinių menininkų ekspozicijai. Dalis jų buvo rodyti šioje galerijoje. Labai skirtingi, tačiau visi stiprūs kūriniai. Šioje salėje rasite ir tris nominacijomis pažymėtus darbus. Kęstutis Grigaliūnas, visa galva ir širdimi paniręs į nuo sovietinio režimo nukentėjusių žmonių atvaizdus, šiais metais surengė parodą galerijoje „Kairė – dešinė“, parodą Šiuolaikinio meno centre ir išleido puikią knygą „Mirties dienoraščiai“. Kalbant tokia tema dažnai trūksta žodžių, todėl nominacija skamba paprastai, bet nuoširdžiai – „Už meilę“.

Rūta Spelskytė – dar jauna grafikė, iš kurios jau įpratome tikėtis kažko įdomaus ir didingo. Kurdama ji negaili nei savo laiko, nei darbo – renkasi itin daug įdirbio reikalaujančius sumanymus. Parodoje matysite didelio formato sausa adata sukurtą kalną „Mont Blanc“. Rūta Spelskytė gavo nominaciją „Už geografiką“. Šios nominacijos prasmė – ne tik eksponuojamo kūrinio tema. Ji – už nuolatinį judėjimą, ieškojimą ir išėjimą už įprastos grafikos ribų.

Rūta Spelskytė, „Mont Blanc“, sausa adata

Priėję prie Mato Dūdos kūrinių pajusite vaško kvapą. Tai – tarsi estampo apmąstymas ar net kvietimas susipažinti su šia technika, kurios esmė – įspaudas. Šiame kūrinyje menininkas į minkštus korius įspaudžia grafiko įrankius. Tokiu būdu pabrėžiamas kasdieninis grafiko veiksmas. Matant šiuos kūrinius ir pačiam norisi įspausti, palikti atspaudą, pajusti medžiagą ir jos pasipriešinimą. Dėstantis Vilniaus dailės akademijoje, mėgstamas studentų ir kuriantis kruopščius, technikos išmanymą ir didelę meilę jai demonstruojančius kūrinius, Matas Dūda gavo nominaciją „Už grafikos ekologiją“.

Matas Dūda, „Neatpažįstamų įrankių atspaudai“, autorinė technika

Trumpai tariant, paroda įdomi. Surinkta daug menininkų, kurie puoselėja ir veda pirmyn tradicinį grafikos žanrą. Žvelgiant į šiuos kūrinius akivaizdu, kad žanras gyvas, įdomus ir teikia vilčių, jog dar yra kur judėti ir ką atrasti. Apibendrinant galima paminėti, jog beveik nebeliko skaitmeninės grafikos kūrinių. Absoliuti dauguma grafikų grįžo prie tradicinės technikos ir jos šiuolaikiško apmąstymo.

Šv. Jono gatvės galerijoje praeitais metais vyko nelabai pavykusi paroda „Metų skulptūra 09“, skirta apžvelgti ir įvertinti skulptorių darbus. Komisija taip pat rinko ir skyrė prizines vietas. Bendrai sukurtą kūrinį konkursui pristatę Nerijus ir Andrius Erminai tapo parodos nominantais. Abiejų brolių kūryba šiuo metu ir eksponuojama visose galerijos salėse.

Andrius Erminas, „Pakyla“

Paroda greičiausiai patiks tiems, kurie nemėgsta „baltojo kubo“ estetikos. O jei jums įdomus ir artimas siurrealizmas – gal net turite čia apsilankyti. Ekspozicija tęsiasi ne tik viršutinėse galerijos salytėse, bet ir įspūdinguose senuose rūsiuose. Margi ir čia rodomi kūriniai. Vienintelis bendrumas – visi jie atsispiria nuo kasdieninių, net buitiškų situacijų ar objektų. Siurrealistinis efektas gaunamas pakeičiant vienas medžiagas kitomis (lokio kailis iš parketo lentučių) arba įvedant skulptūrinę kalbą ten, kur jos neturėtų būti (metaliniais strypais pažymėtos žvilgsnio trajektorijos). Įdomus sprendimas – kiekvieną darbą lydintys „aprašai“ – kiekvienam kūriniui specialiai sukurti Juliaus Žėko eilėraščiai ir Astos Jackutės tekstai. Įdomi idėja, verčianti parodoje užsibūti dar ilgiau.

Andrius Erminas, „Kailis“

Abu broliai akivaizdžiai linksminasi kurdami. Kartais net atrodo, kad jie net pernelyg nerūpestingi. Kyla jausmas, kad idėjų jie turi tiek daug, jog jos veja viena kitą ir įgyvendinamos nespėjus nuosekliau jų apgalvoti ar išdirbti. Todėl kai kurie kūriniai labiau primena eskizus. Kita vertus, tokį įspūdį gali skatinti ir sąmoninga menininkų pozicija – kurti iš paprastų, kasdieninių medžiagų. „Kūriniams sukurti dažniausiai naudojamos antrarūšės žaliavos, šiuo atveju, tai - kasdienėje aplinkoje sutinkami daiktai, medžiagos, kurios naudojamos arba buvo panaudotos mūsų aplinkos patogumui gerinti. Pasinaudodami tokia „laiko praturtinta“ medžiaga, bandome pateikti žiūrovui jo paties kasdienybę meniniame kontekste“, – rašoma parodą pristatančiame tekste.

Nerijus Erminas, „Nušvitimas“

Paroda vientisa ir įdomi. Ekspozicija apgalvota ir tikrai turi charakterį. Puikiai išnaudoti rūsiai – jų slegiamas ankštumas ir tamsa. Jie papildyti vaško kvapo ir sumaniai išdėstytais apšvietimo šaltiniais. Rūsyje eksponuojami kūriniai – tarsi keisti objektai, rasti paslaptinguose griuvėsiuose. Kiekvieną jų papildo išraiškingi šešėliai, kurie užgožia net pabrėžtiną medžiagų pigumą. Pavyzdžiui, žvakidė iš kartono čia atrodo labai paslaptingai ir prašmatniai. Broliams Erminams pavyko pasiekti tą siurrealistinį efektą, kuris priverčia pasijusti vaiku, galinčiu ilgiausiai žaisti ir dešimtimis būdų pritaikyti bet kokį patvory rastą keistą daiktą.

Andrius Erminas, „Narvas“

Paroda nenuobodi ir su charakteriu. Abu menininkai, rodos, puikiai žino, ką ir kaip nori papasakoti. O šmaikštus tonas bei nesudėtingos kūrinių pasakojamos istorijos gali būti suprantamos daugeliui.

Estampas 2010“, galerija „Kairė – dešinė“, Latako g. 3, iki sausio 29 d.

Nerijaus ir Audriaus Erminų parodą, Šv. Jono gatvės galerija, Šv. Jono g. 11, iki vasario 5 dienos.