Šio trečiadienio bendroji audiencija, vykusi Pauliaus VI salėje Vatikane, buvo skirta Krikščionių vienybės savaitei, vykstančiai sausio 18-25 dienomis.

Šią savaitę visi tikintieji į Kristų, pasak popiežiaus Benedikto XVI, yra kviečiami jungtis maldoje, liudyti tarp jų esantį gilų ryšį, prašyti pilnos bendrystės dovanos. Tai, kad kelyje į vienybę centrinę vietą užima malda mums dar kartą primena, jog vienybė nėra paprasta žmogiško veikimo pasekmė: ji pirmiausia yra Dievo dovana ir apima bendrystę su Trejybe. Kelias į krikščionių vienybę „gyvuoja“ maldoje, nes vienybę kuriame ne mes, o Dievas. Bažnyčia yra Jo, o ne mūsų.

Bendrojoje audiencijoje Šventasis Tėvas išsamiai komentavo šių metų Krikščionių vienybės savaitės temą, eilutę iš Apaštalų Darbų, aprašančią pirmosios krikščionių bendruomenės Jeruzalėje gyvenimą. Rašoma Apaštalų Darbuose: „Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų“ (Apd 2,42). Turime prisiminti ir tai, kad nuo pat Sekminių Bažnyčiai priklauso skirtingų kilmių, kalbų ir kultūrų žmonės.

Pacituotoje Apaštalų Darbų vietoje keturi požymiai apibrėžia pirmąją krikščionišką bendruomenę Jeruzalėje kaip vienybės ir meilės vietą, - kalbėjo Benediktas XVI, pridurdamas, jog šv. Lukas, Apaštalų Darbų autorius, nenorėjo tik aprašyti praeities dalyko. Jis mums pasiūlo Bažnyčios modelį, kuris galioja ir mūsų dienoms, nes Luko išvardinti keturi požymiai yra kiekvienos krikščioniškos bendruomenės kolonos, o taip pat solidus pamatas regimai Bažnyčios vienybės paieškai.

Pirmiausia minimas apaštalų mokymo klausymas, kitaip tariant, klausymas jų liudijimo apie Viešpaties misiją, gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą. Apaštalas Paulius tai vadina tiesiog „Evangelija“. Pirmieji krikščionys gavo Evangeliją tiesiai iš apaštalų lūpų ir buvo suvienyti jos skelbimo ir klausymosi. Taip pat ir šiandien tikinčiųjų bendruomenė apaštalų mokyme atpažįsta savo tikėjimo normą. Todėl kiekviena vienybės tarp krikščionių kūrimo pastanga turi būti ištikima apaštalų perduotam tikėjimo paveldui. Tvirtumas tikėjime yra krikščionių vienybės ir bendrystės pamatas.

Antrasis elementas yra broliška bendrystė. Kaip pirmosios krikščionių bendruomenės laikais, taip ir mūsų dienomis, tai yra apčiuopiamiausias, ypač išoriniam pasauliui, Viešpaties mokinių vienybės požymis. Apaštalų darbuose skaitome, jog pirmieji krikščionys viskuo dalijosi, turintys turto jį parduodavo, kad galėtų paremti stokojančius. Šis pasidalijimas savo turtu Bažnyčios istorijoje rasdavo vis naujų formų. Viena iš jų yra draugystės ir broliškumo ryšiai tarp įvairių konfesijų krikščionių.

Ekumeninio judėjimo istorija yra pažymėta sunkumų ir abejonių, tačiau tai taip pat broliškumo, bendradarbiavimo, žmogiško ir dvasinio pasidalijimo istorija, kuri reikšmingai pakeitė tikinčiųjų į Jėzų Kristų santykius – visi esame įsipareigoję toliau eiti šiuo keliu.

Antrasis elementas, bendrystė, pirmiausia yra bendrystė su Dievu per tikėjimą. Tačiau bendrystė su Dievu kuria bendrystę tarp mūsų ir neišvengiamai pasireiškia ta konkrečia bendryste, apie kurią kalbama Apaštalų Darbuose – dalijimusi. Niekas krikščioniškoje bendruomenėje neturi kęsti alkio, būti vargšu. Tai pamatinė pareiga. Bendrystė su Dievu, realizuota kaip broliška bendrystė, konkrečiai pasireiškia artimo meilėje, teisingume, socialiniame įsipareigojime.

Pirmosios krikščionių bendruomenės gyvenime duonos laužymas buvo esminis momentas. Tai trečiasis elementas. Duonos laužymas, Eucharistija, kurioje yra pats Viešpats, yra Bažnyčios slėpinio branduolys. Bendrystė su Kristaus auka yra mūsų sąjungos su Dievu kulminacija, tad ir Kristaus mokinių vienybės pilnatvė. Šią Krikščionių vienybės savaitę ypač jaučiamas kartėlis dėl negalėjimo dalintis eucharistiniu valgiu, ženklas, pasak Šventojo Tėvo, kad esame toli nuo tos vienybės, už kurią Kristus meldėsi. Ši skausminga patirtis, teikianti atgailos dimensiją mūsų maldai, turi būti dar vienas motyvas įsipareigojime siekti krikščionių vienybės.

Galiausiai, malda arba maldos, kaip sako šv. Lukas, yra ketvirtasis Apaštalų Darbų knygoje aprašytos pirmosios Bažnyčios Jeruzalėje požymis. Malda visada buvo Kristaus mokinių nuolatinis elgesys. Krikščioniška malda yra tobula buvimo vaikais patirtis, kaip liudija „Tėve mūsų“ maldos žodžiai. Todėl melstis taipogi reiškia atsiverti broliškumui, kylančiam iš buvimo vienintelio dangiško Tėvo vaikais, siekiančiam atleidimo ir susitaikymo, - audiencijos dalyviams kalbėjo popiežius Benediktas XVI.