Domantas Razauskas. Takas į tylą: eilėraščiai ir Lietaus kambarys: garso diskas. – Vilnius: Baltos lankos, 2011.

Tai pirmasis bene žinomiausio jaunosios kartos dainų autoriaus ir atlikėjo Domanto Razausko albumas ir eilėraščių knyga. Netradicinio dizainio leidinyje žaviai vienas kitą praplečia ir papildo savarankiški 14 dainų albumas „Lietaus kambarys“ ir veik pusšimčio eilėraščių rinkinys „Takas į tylą“.

Anot paties D. Razausko, „liežuvis nesiverčia vadinti savęs poetu. Viskas, ką norėjau, ką tebenoriu ir tebegaliu pasakyti sugula į dainas. O dainų žodžiai – tai ne eilėraščiai. Lygiai taip pat ir poezijos, su vos viena kita išimtimi, aš nedainuoju“.

D. Razausko eilėraščiai – tai visiškai atskiri, savarankiški kūriniai, brendę ir augę nepriklausomai nuo jo originalių dainų.

Knygoje pastebimas poeto dėmesys formai, papildomas prasmes sukuriančiai akustikai, garsynui. Akivaizdu, kad D. Razauskas nenori eiti lengviausiu keliu – jis bando savo jėgas tradicinėje silabotoninėje lyrikoje, klasikinių sonetų formose, stengdamasis suvaldyti kalbos tėkmę. Tačiau negalima sakyti, kad ši poezija formali ir prasmė – antraeilis dalykas. Anaiptol. Poetą kaip rik ir domina klausimas: ar galima kalbėti prasmingai, kalbą uždarant į griežtos formos gniaužtus, ar eilėraščio estetika ir semantika gali būti vienodai stiprios? Ne banaliai provokuojanti, postmoderni poezijos-žaidimo estetika, o klasikinis rimas, ritmas, metras. Kita vertus, čia pat ir poeto verlibras. Tiesa, taip pat suvaldytas, akustiškai motyvuotas ir ritmiškas. D. Razausko muzikinė klausa turi lemiamos įtakos jo eilėraščiams – vis jie pulsuoja ritmu, kiekvienas tarsi muša savo taktą, groja savo melodiją.

Galima teigti, kad ši kūryba netradicinė savo tradiciškumu, tiek formaliame, tiek prasmės lygmenyse. Tikrovės kaip iliuzijos ir iliuzijos kaip tikrovės tema – bene pagrindinė knygoje, nematoma gija jungianti visus skirtingu metu rašytus eilėraščius. Kai kuriuos jų skiria dienos, kai kuriuos – penkerių metų tarpas. Tačiau bendras vardiklis išlieka. Eilėraščiai kažkuo primena dzenbudistinius koanus, mąstymą provokuojančias kalbos pinkles, bandymą žodžiais atsakyti į sau dar vaikystėje užduotus klausimus, puikiai suvokiant, kad būtent žodžiai ir paslėpė visus atsakymus. Tai kur ta erdvė iki žodžių, iki įvardijančio, identifikuojančio proto? D. Razausko eilėraščiai – amžina šios erdvės paieška.

Palydėdamas šį eilėraščių ir dainų rinkinį poetas Aidas Marčėnas rašo: „Roko muzikos egzistavimas Lietuvoje – reiškinys gana sąlyginis. Su poezija reikalai kiek geresni. Kas nors gali pasakyti, kad tai, ką kuria Domantas Razauskas, – joks rokas, o jo poezija – tik jauno žmogaus eiliavimai. Tačiau Domanto darbais domiuosi ne dėl to, kad mane tai daryti verstų šis vardas. Kodėl? Tiesiog kartais (dažnokai) patinka tai, ką jis daro. Sukaupta, nesavitikslė energetika, mėginimai suvaldyti ir klasikines formas, neprašapę vertybiniai kriterijai. Įsiklausymai į septintąjį, aštuntąjį dešimtmetį. Kai pasaulyje rokas, o Lietuvoje poezija buvo jauni ir gyvybingi. Girdėjimai. Ėmimai domėn. Viso to rezultatai.

Domantas Razauskas „Burtininke“

„Akys“