Prisiminiau vieną kažkada girdėtą istoriją, nežinau, ar ji tikra, ar tik pramanas, nors, tiesą sakant, tai visai nesvarbu. Net jei ji ir netikra, tai labai tikėtina ir pavaizdi, nepaneigiamai padedanti šį bei tą suprasti apie šalį, kurioje gyvename, ir jos gyventojus. Vienas estų studentas per studentų mainų programą ERASMUS atvažiavo į Vilnių semestrą pastudijuoti. Viskas estui čia pasirodė neblogai, tik vienas dalykas atvirai erzino – tai didžiulis nuolatinis vietos gyventojų nustebimas, sužinojus, kad jis, estas(!), į Lietuvą(!) studijuoti atvažiavo. Kiek pamenu, istorijos herojus studijavo ne lituanistiką, o ekonomiką. Pastudijavo ir išvyko. Ir tiek žinių.

O svarbi čia, kaip turbūt jau supratote, nuostaba. Stebimasi buvo ne tuo, jog jis pasirinko ne Ispaniją ar Italiją, mat ten šilčiau, ir ne tuo, jog pasirinko ne Švediją ar Vokietiją, mat ten viskas geriau. Ne, stebimasi buvo tiesiog tuo, kad jis pasirinko Lietuvą! Svarbu čia ne patriotizmo stoka, o visų pirma tai, kad mums nesuvokiama, jog mes kažkam galime būti įdomūs. Ką estui veikti Lietuvoje? Ką veikti turkui ar amerikiečiui – žinome, bet estui?!

Ar gali koks prašalaitis rimtai domėtis mumis? Ar kas nors Lietuvoje išties tiki valstybės finansuojamais lozungais, à la „mūsų tik trys milijonai, bet mes įdomūs pasauliui, nes...“? Kas tas pasaulis? Kokio užsieniečio domėjimasis mumis mūsų išties netrikdo? Vyriškos lyties pietų europiečio? – bet tik vienoje srityje. Na, gal lenkų lituanofilija suprantama – bet irgi su išlygomis (kartais net labai didelėmis). Kad ir ką skelbtų nacionalinės strategijos ir hiperpatriotinės organizacijos, populiariojoje savo pačių sąmonėje esame nedidelė pilka valstybė prie šaltos jūros, neypatinga nei ekonominiais, nei kultūriniais pasiekimais.

Beje, apie kultūrinius pasiekimus. Tarkime, kas nors išties susidomi mūsų kultūra, ta proga net pramoksta lietuviškai (o kad tokių yra, gali patvirtinti lituanistinių vasaros mokyklų Lietuvos universitetuose rengėjai), ir kas tuomet? Ar mes žiūrėsime į juos rimtai? Ar manysime, jog jie įstengia ne tik mumis domėtis, bet ir suprasti? Štai klausimas.

Kai Audrys Juozas Bačkis buvo paskirtas Vilniaus arkivyskupu, kai kurie Lietuvos katalikai „su stažu“ kraipė galvas – blogas vyskupas bus, blogas. Kodėl? – mat jis nesupranta mūsų kančios. Nepabuvęs GULAG‘e, neleidęs ar pasislėpęs nuo valdžios neskaitęs „LKB kronikos“. Užsienietis gi jis, ką jis gali žinoti.

Tas pat mąstymo modelis apsireiškia ir kitose gyvenimo srityse. Na taip, istorikams ar filologams užsienio kolegos atrodo savaime suprantami ir įdomūs diskusijų partneriai. Tačiau kuo arčiau kasdienio galvojimo, tuo šio savaime suprantamumo mažiau, kol galiausiai jis visiškai išnyksta. Ir paprastam piliečiui atrodo visiškai neįmanoma, kad kažkas gali atvažiuoti iš Kongo ar Brazilijos, domėtis lietuvių literatūra ar kultūra ir studijuoti čionykščiame universitete XIX–XX amžių sandūros romantinius rašytojus ar XX amžiaus antrosios pusės jaunimo subkultūras. O kaipgi, jie juk m ū s ų, ir tik mes galim juos visiškai ir teisingai suprasti. Ar ne?

Domėjimasis Lietuva, lietuviais, jų kalba, mąstymu ir kultūra visų dažniausiai reiškia mistiniams potyriams artimą įsigyvenimą į pastaruosius dalykus. Tai ne intelekto, domėjimosi ar analizės dalykas, tai – išgyvenimų visuma. Ne protu, o įsijautimu, ne smegenimis, o širdimi tikrąją esmę pažinsi...

Ar visa tai neatrodo jau kaži kur girdėta? Na, kad ir tame Tiutčevo ketureilyje apie tai, jog protu Rusijos nesuvoksi, ja galima vien tik tikėti. Lietuvą, panašu, dažniausiai taip pat gali, vien tik „išjausti“, šiukštu, ne pažinti.

Galbūt ne veltui sakoma, jog tarptautinėse konferencijose „užsienietiškais“ savo šalies, ypač jos naujausios istorijos ir kultūros tyrimais labiausiai piktinasi rusai. Nors kažin, ar savęs ir savosios kultūros mistifikavimas yra išskirtinai rusiškos mąstysenos ir jos eksporto į artimąjį užsienį pasekmė.

Bet, pavyzdžiui, indai ar japonai tyrėjais ir smalsuoliais iš kitų šalių ir kultūrų nė kiek nesipiktina, jiems net atskiras turizmo šakas yra išradę. Net kinams atrodo daugmaž suprantama, kad vakariečiai gali domėtis kultūrine revoliucija ir jos nuopuoliais, o ten tikrai būtų ką išgyventi. Anglofilija netrikdo anglų, o prancūzai net negali patikėti tuo, jog pasaulyje gyvena žmonių, kurie nėra frankofonai. Ar tai dėl to, kad tai didelės valstybės? Ar todėl, jog dėl vienų ar kitų priežasčių neturi polinkio savęs mistifikuoti? Nežinia.

Blogiausia yra tai, jog tokios mistinės savasties pajautos reikalavimas yra nepasiekiamas ne tik užsieniečiams, bet ir daugumai tų, kurie, atrodytų, Lietuvą ir lietuviškumą turėtų kuo puikiausiai suprasti. Bet ar supranta? Ar jaučiasi suprantantys? Ar nori tai daryti? Nors tai jau visai kita tema...