Šventinis Victoro E. Franklio pranešimas, skaitytas 1965 metų gegužės 13 dieną Vienos universiteto Didžiojoje auloje šešių šimtų metų jubiliejaus proga.

Pirmutinė mano pareiga – padėkoti Akademiniam senatui, pasiūliusiam perskaityti vieną iš penkių mokslinių pranešimų, skirtų Vienos universiteto šešių šimtų metų jubiliejui. Tokia proga derėtų pradėti nuo universiteto idėjos. Kas objekto poliuje iškyla kaip Universiteto idėja, tą subjekto poliuje atitinka pažinimo universalumas. Juk tik bendras išsilavinimas (studium generale) atitinka mokslų sandraugos idėją (universitas litterarum). Tačiau šiandien susiduriame veikiau su specialiu išsilavinimu (studium specude). Mat gyvename specialistų epochoje, ir tai, ką jie mums pateikia, tėra tikrovės perspektyvos ir aspektai. Pro tyrimo rezultatų medžius tyrėjas nebemato tikrovės miško. Tačiau tyrimo rezultatai ne tik pakriki, jie ir nesuderinami, juos sunku sulydyti į vieningą pasaulio ir žmogaus paveikslą. Tiesa, tikrovės atvaizdų neatitikimas pats savaime anaiptol nebūtinai kenkia pažinimui, priešingai, šis neatitikimas gali būti naudingas. Juk stereoskopinis matymas kaip tik todėl, kad regimi atvaizdai nesutampa, atveria tiesiog ištisą matmenį būtent erdvės matmenį. Tačiau būtina prielaida ir sąlyga, kad tai įvyktų, – atvaizdų sintezė tinklainėje. Analogiškai, norint sulydyti atskirus mokslinio tyrimo rezultatus į vieningą pasaulio ir žmogaus paveikslą būtina, pasak Hėgelio, „sąvokos pastanga".

Pavojinga anaiptol ne pati specializacija, ne universalumo stygius, o tariamai visuotinis kai kurių mokslininkų pažinimas, jų pretenzija į „totalų pažinimą“.

Raidos rato neįmanoma pasukti atgal. Šiais laikais, kai tyrimo stiliui būdingas grupinis darbas, labiau nei kada nors anksčiau neįmanoma apsieiti be specialistų. Pavojinga anaiptol ne pati specializacija, ne universalumo stygius, o tariamai visuotinis kai kurių mokslininkų pažinimas, jų pretenzija į „totalų pažinimą“ (Jaspersas). Tačiau tą akimirką, kai mokslas pradeda pretenduoti į visuotinumą, jis neišvengiamai virsta ideologija. Ypač mokslas apie žmogų: biologija virsta biologizmu, psichologija – psichologizmu, sociologija – sociologizmu. Vadinasi, grėsminga anaiptol ne tai, kad tyrėjai specializuojasi, o tai, kad specialistai apibendrina. Visi žinome vadinamuosius terribles simplificateurs. Tačiau esama ir terribles generalisateurs – taip norėčiau juos pavadinti. Pirmieji viską supaprastina, viską tempia ant vieno kurpalio. Antrieji nesitenkina savo kurpaliu, jie viską apibendrina. Leiskite pateikti ryškų pavyzdį. Knygoje Modes and Morals of Psychotherapy siūlomas toks apibrėžimas: „Žmogus tėra biocheminis mechanizmas, kurį valdo kompiuterį pakraunanti oksidacijos procesų sistema.“ Na, kaip neurologas sutinku, kad kompiuterį visiškai pagrįstai galime laikyti, tarkim, centrinės nervų sistemos modeliu. Klaidingi tik žodžiai nothing but, teiginys, kad žmogus tėra kompiuteris. Žmogus yra kompiuteris; tačiau kartu jis begalę kartų pranoksta kompiuterį, pranoksta jį ištisu matmeniu. Nihilizmas šiandien demaskuoja save ne šnekomis apie Nieką, jis maskuojasi žodžiais „tėra". Amerikiečiai tai vadina redukcionizmu. Redukcionizmas ne tik susiaurina žmogų ištisu matmeniu, jis neigia perdėm žmogišką matmenį.

Išmoktą nihilizmą, kurio apraiška yra redukcionizmas, lydi išgyvenamas nihilizmas – taip galime interpretuoti egzistencinį vakuumą. Kalbame apie vidinės tuštumos pojūtį, begalinės beprasmybės jausmą, su kuriuo mes, psichiatrai, susiduriame kas žingsnį.

Redukcionizmo siekis sudaiktinti ir nuasmeninti žmogų labai prisideda prie egzistencinio vakuumo plitimo. Jaunas amerikiečių sociologas Williamas Invinas Thompsonas tikrai neperdeda sakydamas: „Žmonės nėra daiktai, egzistuojantys kaip kėdės ar stalai; jie gyvena ir pastebėję, kad jų gyvenimas prilygsta paprastam kėdžių ir stalų egzistavimui, griebiasi savižudybės“. Neretai jie iš tikrųjų taip pasielgia: kartą skaitydamas pranešimą Mičigano valstijos Anarboro universitete kalbėjau apie egzistencinį vakuumą; paskui aptariant pranešimą kuratorius pasakė, kad konsultuodamas studentus kasdien susiduria su egzistenciniu vakuumu ir kad gali sudaryti ištisą sąrašą studentų, galų gale nusivylusių ir nusižudžiusių kaip tik dėl abejonių gyvenimo prasmingumu.

Tad nenuostabu, kad Kalifornijos koledžų asociacija organizavo diskusiją, į kurią pakvietė Hustoną C. Smithą, ordinarinį Masačūsetso technologijos instituto filosofijos profesorių ir mane. Buvo diskutuojama apie vertybinius studijų aukštojoje mokykloje aspektus, Value Dimensions in Teaching (spalvotas televizijos filmas, sukurtas Hollywood Animators - vert. past.). Pirmas klausimas, kurį man pateikė profesorius Smithas, buvo toks: ar mes, universitete dirbantys profesoriai, apskritai galime perteikti studentams vertybes ar pasiūlyti kokią nors gyvenimo prasmę; jei taip, kokiu būdu. Atsakiau, kad vertybių negalime išmokyti, – vertybėmis turime gyventi. Negalime ir suteikti prasmės mūsų studentų gyvenimui, – vienintelis dalykas, kurį galime jiems duoti, įteikti kelionėn, yra mūsų pačių pavyzdys, mūsų atsidavimas moksliniam tyrimui. Tada profesorius Smithas paklausė, ar vertybių ir prasmės negalėtų atskleisti pats dėstomo dalyko turinys, taigi ne tik tai, kaip dėstome, bet ir tai, dėstome. Vis dėlto, regis, šiandien jau turėtume džiaugtis, jei dėstoma medžiaga pasirenkama taip, kad nepakirstų jaunuolio orientavimosi į prasmę ir vertybes bei atitinkamų jo nuostatų. Šito itin pasigendu kaip tik JAV. Ten studentams apskritai pateikiamas perdėm redukcionistinis žmogaus paveikslas, taigi nuolat gniuždomas jų entuziazmas. Laimė, regis, jų ištekliai neišsemiami. Kaip kitaip galėtume paaiškinti tą aplinkybę, kad tiek daug paraiškų sulaukia Taikos korpusas...

Gelbstint žmogišką matmenį nuo redukcionistinių pliuralistinio mokslo aspiracijų, bene labiausiai prisidėjo Nicolai Hartmannas ir jo ontologija bei Maxas Scheleris ir jo antropologija. Jie išskyrė skirtingus lygmenis arba sluoksnius, būtent kūno, sielos ir dvasios. Kiekvieną šių lygmenų atitinka tam tikras mokslas: kūną – biologija, sielą – psichologija ir t.t. Tačiau kaip tik ši lygmenų arba sluoksnių įvairovė ir skatina „mokslų pliuralizmą“.

...O kur tokiu atveju „žmogaus vienovė"? Jei žmogaus būtis tarsi molio indas išraižyta, išvagota plyšių ir i trūkių, „kokybinių šuolių“ (Hėgelis)? Žinome, kad menas apibrėžiamas kaip vienovė per įvairovę. O aš norėčiau apibrėžti žmogų kaip vienovę, nepaisant įvairovės. Mat esama antropologinės vienovės nepaisant ontologinių skirtumų, nepaisant skirtumų tarp skirtingų būties formų. Žmogiškos egzistencijos ženklas yra sambūvis, antropologinės vienovės ir ontologinių skirtumų, vieningo žmogiško būties būdo ir skirtingų būties formų, kuriomis ji reiškiasi, sambūvis. Trumpai tariant, žmogiška egzistencija – tai unitas multiplex, pasak Tomo Akviniečio.

Tačiau jos neaprėpia nei pliuralizmas, nei monizmas, panašus į pateikiamą veikale Benedicti de Spinoza ethica ordine geometrico demonstrata. Vis dėlto leiskite toliau škicuojant žmogaus paveikslą, imago hominis, naudotis geometrinėmis analogijomis, taigi ordine geometrico demonstrata. Kalbėsiu apie dimensinę ontologiją. Pirmasis iš dviejų dimensinės ontologijos dėsnių toks: to paties daikto projekcijos į skirtingus žemesnio laipsnio matmenis gali prieštarauti viena kitai. Antai projektuodamas trimatę stiklinę, taigi geometrinį cilindrą, į dvimates – pagrindo ir šoninę – plokštumas, pirmuoju atveju gaunu skritulį, antruoju – stačiakampį. Be to, projekcijos prieštaringos dar ir tuo, kad abiem atvejais gauname uždarą figūrą, nors stiklinė – atviras indas.

Antrasis dimensinės ontologijos dėsnis toks: skirtingų daiktų projekcijos į tą patį žemesnio laipsnio matmenį gali sutapti. Antai projektuodamas trimačius cilindrą, kūgį ir rutulį į dvimatę pagrindo plokštumą, kaskart gaunu skritulį. Tarkime, kad matome cilindro, kūgio arba rutulio metamus šešėlius; šie šešėliai daugiareikšmiai ta prasme, kad matydamas šešėlį anaiptol negaliu pasakyti, ar jį meta cilindras, kūgis ar rutulys.

Kaip visa tai galima pritaikyti žmogui? Redukavę žmogų vienu – perdėm žmogišku – matmeniu, projektuodami jį į biologijos ir psichologijos plokštumas, gausime prieštaringas projekcijas. Juk projekcija į biologinę plokštumą pateikia somatinius, projekcija į psichologinę plokštumą – psichologinius fenomenus. Tačiau dimensinės ontologijos požiūriu šis prieštaravimas nepaneigia žmogaus vienovės. Nepaneigia taip pat, kaip skritulio ir stačiakampio nesutapimas nepaneigia aplinkybės, kad jie – to paties cilindro projekcijos. Tačiau nepamirškime, kad plokštumos, į kurias projektuojame žmogų, niekada neatspindės žmogiškos būties vienovės, susiejančios skirtingų būties formų įvairovę, taigi peržengiančios somos ir psichės prieštaravimus. Tokią vienovę teleidžia aptikti aukštesnis matmuo, perdėm žmogiškos raiškos matmuo.

Taigi negali būti kalbos apie tai, kad išspręsime psichofizinę problemą. Tačiau galbūt dimensinė ontologiją kiek paaiškins, kodėl psichofizinė problema neišsprendžiama. Taip pat ir valios laisvės problema. Kaip atviro indo projekcijos į pagrindo ir šoninę plokštumas yra uždaros figūros, taip ir žmogaus projekcija į biologinę plokštumą yra uždara fiziologinių refleksų sistema, o jo projekcija į psichologinę plokštumą – uždara psichologinių reakcijų sistema. Taigi projekcijos ir vėl prieštaringos. Jos prieštarauja žmogaus esmei, tai aplinkybei, kad žmogus yra atviras, „atviras pasauliui" (pasak Schelerio, Gehleno ir Portmanno). Būti žmogumi reiškia ir peržengti savo ribas. Sakyčiau, žmogiškos egzistencijos esmė – transcenduoti save. Būti žmogumi visada reiškia orientuotis į ką nors – į darbą, kuriam pasišventi, žmogų, kurį myli, ar Dievą, kuriam tarnauji. Tokį žmogaus poreikį transcenduoti save neigia visi žmogaus paveikslai, apibūdinantys jį monadologizmo dvasia, t. y. ne kaip būtybę, peržengiančią savo ribas, siekiančią prasmės ir vertybių, taigi orientuotą į pasaulį, o kaip tokią, kurią domina tik ji pati, nes jai terūpi palaikyti arba atstatyti homeostazę. Monadologizmas nepaiso fakto, kad homeostazės principas nėra universalus net biologijoje, juolab psichologijoje, ką įrodė Bertalanffy ir, kitu atveju, Goldsteinas, Allportas ir Charlotte Buhler. Tačiau tai, kad fiziologiniai refleksai ir psichologinės reakcijos sudaro uždaras sistemas, dimensinės ontologijos požiūriu anaiptol neprieštarauja žmogaus esmei. Neprieštarauja lygiai taip pat, kaip uždaros cilindro projekcijos į plokštumas neprieštarauja paties cilindro atvirumui.

Dabar aišku, kad žemesnio laipsnio matmens duomenys išlieka reikšmingi šio matmens lygiu, ir tai teisinga kalbant apie bet kurią iš tokių vienpusiškų tyrimo krypčių, kaip Pavlovo refleksologija, Watsono biheviorizmas, Freudo psichoanalizė ar Adlerio individualioji psichologija. Freudas buvo pakankamai genialus, kad suvoktų, kaip jo teoriją lemia tam tikras matmuo. Jis juk rašė Ludwigui Binswangeriui: „Visada buvojau tik pirmajame pastato aukšte ir požemiuose“. Redukcionizmo pagundai, įgavusiai psichologizmo ar net, sakyčiau, patologizmo formą, Freudas pasidavė tik tą akimirką, kai ryžosi pridurti: „Aptikęs kategoriją 'žmonijos neurozė', savo žemučiame namelyje atradau vietos ir religijai". Tik čia Freudas apsiriko.

Tačiau jo žodžiai apie „žemutį namelį“ lemiami. Vis dėlto būtina paaiškinti, kad kalbėdami apie žemesnį ar aukštesnį matmenį neturime omeny hierarchijos ir neimplikuojame vertinimo. Dimensinės ontologijos požiūriu „aukštesnis matmuo" nusako apimlesnį matmenį, įimantį žemesnį. Taigi žemesnis matmuo „įveikiamas" (aufgehoben) aukštesnio ta daugiareikšme prasme, kurią šiam žodžiui teikė Hėgelis. Juk ir žmogus, kartą tapęs žmogumi, tebėra šiek tiek ir augalas, ir gyvūnas. Panašiai ir lėktuvas nepraranda gebos judėti žemės plokštuma tarsi automobilis. Žinoma, jis įrodys, kad yra lėktuvas, tik atsiplėšęs nuo žemės ir pakilęs į orą. Vis dėlto neabejotina, kad specialistas vien iš lėktuvo konstrukcijos sugebės pasakyti, ar šis apskritai įstengs pakilti. Ir žmogaus žmogiškumą galima įžvelgti iki pat anatomijos ypatumų, – tai parodė Portmannas. Žmogaus kūne visada atsispaudžia jo dvasia.

Vis dėlto mokslas ne tik turi teisę, bet ir privalo nepaisyti, kad tikrovė daugiamatė, turi apriboti tikrovę, išfiltruoti iš jos spektro vieną dažnį. Taigi projekcija ne tik pateisinama. Ji būtina. Mokslininkas turi išlaikyti vienmatės tikrovės regimybę. Tačiau kartu turi žinoti, ką daro, t. y. nusimanyti apie galimus klaidų šaltinius, kad atlikdamas tyrimą tų klaidų išvengtų.

Dabar jau visai nesunku pritaikyti žmogui antrąjį dimensinės ontologijos dėsnį: projektuojant ne trimatį iaiktą į dvimatę plokštumą, o tokias asmenybes kaip Fiodoras Dostojevskis arba Bernadette Soubirous* į psichiatrinę plokštumą, man, kaip psichiatrui, Dostojevskis tebus epileptikas, kaip bet kuris kitas epileptikas, o Bernadette – isterikė su regos hahucinacijomis. Psichiatrinė plokštuma neatspindi nieko kito. Jai nepriklauso nei pirmojo meninė kūryba, nei antrosios religinis susitikimas. Čia viskas lieka daugiareikšmiška, kol pasimatys, kas slypi už ar virš projekcijos į psichiatrinę plokštumą; panašiai šešėlis buvo daugiareikšmis tol, kol nepavyko nustatyti, kas jį metė, - cilindras, kūgis ar rutulys**.

Ištrauka iš V. E. Franklio knygos „Žmogus prasmės akivaizdoje“ (Katalikų pasaulio leidiniai, 2010).

Iš vokiečių kalbos vertė Austėja Merkevičiūtė


* Bernadette Soubirous (1844-1879), Lurdo piemenaitė, 1933 m. kanonizuota kaip Lurdo Bernadeta (vert.).

** „Imkime tris fenomenus, kurię kartais irgi gali reikštis kaip izomorfiniai anksčiau minėta prasme: religiją, pasaulėžiūrą ir šizofreniją. Kas atsitinka, kai šiuos fenomenus nagrinėjame vienpusiškai, vien psichiatriniu lygiu, pailiustruosime citata iš referato, skaityto Vokietijos psichiatrijos ir neurologijos draugijos kongrese Bad Nauheime (1975): „Išorinės religijos, pasaulėžiūros ir šizofrenijos raiškos formos akivaizdžiai sutampa; surašę jas lentelėje greta pamatysime, kad daugelis atitinkamų fenomenų net vienodai apibūdinami. Tokie sutapimai leidžia spėti, kad šie fenomenai turi bendrą šaltinį; jį iš tikrųjų aptinkame“, – neatspėsite! – būtent kastracijos baimę. Kad apsigintų nuo kastracijos baimės, pasireiškiančios kaip Dievo ar dvasių baimė, kiekvienas religingas žmogus naudojasi mechanizmais, panašiais į tuos, kuriais to paties tikslo siekia šizofrenikas. Tie patys fenomenai būdingi ir vadinamosioms materialistinėmis pasaulėžiūroms, nes ir šiuo atveju neapsieinama be kastracijos baimės“ (Zentralblatt Neurologie, 1971, 201, p. 274).