Sausio 18–25 d. daugelis pasaulio krikščionių jungiasi į maldą už krikščionių vienybę. Šių kasdienių biblinių skaitinių, apmąstymų ir maldų tikslas – sužadinti širdyse vienybės ilgesį, geriau suprasti, kaip jos siekti, kaip ruoštis priimti šią didžią Dievo dovaną.

Šių metų tema  „Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų“ (Apd 2, 42).

Penktoji diena

Iš 16, 13b–21a Šią duona Viešpats jums davė

Ps 116, 12–14.16–18 Atnašausiu tau padėkos auką

1 Kor 11, 17–18.23–26 Darykite tai mano atminimui

Jn 6, 53–58 Duona, nužengusi iš dangaus

Komentaras

Vilties duonos laužymas

Duonos laužymas krikščionims nuo pirmosios Jeruzalės Bažnyčios laikų iki pat šių dienų yra centrinis veiksmas. Šiandienos Jeruzalės krikščionims dalijimasis duona tradiciškai byloja apie draugystę, atleidimą ir įsipareigojimą kitam. Per duonos laužymą mes turime užduotį siekti vienybės, kuri virstų pranašišku liudijimu susiskaldymo paženklintam pasauliui. Tai pasaulis, kuris kiekvieną iš mūsų paveikia skirtingais būdais. Per duonos laužymą krikščionys yra atnaujinami tam, kad skleistų pranašišką vilties žinią visai žmonijai.

Šiandien mes taip pat laužome duoną „džiaugsmingomis ir dosniomis širdimis“, tačiau kaskart Eucharistijos šventimas mums taip pat primena, kokie susiskaldę esame. Penktąją Maldos už krikščionių vienybę savaitės dieną, Jeruzalės krikščionys renkasi Paskutinės vakarienės vietoje ir, nors jie nešvenčia Eucharistijos, su viltimi jie laužo duoną. Mokomės šios vilties matydami, kaip Dievas ieško mūsų pačių nepasitenkinimo tyrlaukiuose.

Išėjimo knyga atskleidžia, kaip Dievas atsako į murmėjimus žmonių, kurie buvo išgelbėti, nes jiems buvo duota viskas, kas būtina, – nei daugiau, nei mažiau. Dievo dovana mana dykumoje yra nei tam, kad virstų atsargomis, nei tam, kad būtų visiškai suprasta. Kaip sakoma psalmėje, tai situacija, kuri kviečia tiesiog dėkoti Dievui už tai, kad „mano pančius tu atrišai“.

Paulius pripažįsta, kad duonos laužymas – tai ne tik Eucharistijos šventimas, bet ir buvimas Eucharistijos žmonėmis – tapimas Jėzaus kūnu pasaulyje. Šis trumpas skaitinys drauge su laiško Korintiečiams ištrauka (1 Kor 10–11), primena mums, kaip turi gyventi tikra krikščionių bendruomenė: kaip vieno tikėjimo žmonės Kristuje, apsispręsdami už teisingą elgesį sudėtingame pasaulyje, vedami mūsų gyvenimo Kristuje tikrovės.

Kaip mus moko skaitinys iš Jono evangelijos, kaip laužomos duonos žmonės, mes esame amžinojo gyvenimo – visiškos gyvenimo pilnatvės – žmonės. Eucharistijos šventimas iškelia mums tikslą suvokti, kaip tokia apsti gyvenimo dovana atsiskleidžia mūsų kasdieniame gyvenime, kai ir gyvename viltimi, ir patiriame sunkumus.

Nepaisant kasdienių iššūkių Jeruzalės krikščionims, jie liudija mums, kaip įmanoma viltingai džiūgauti.

Malda

Vilties Dieve, mes dėkojame tau už Paskutinės vakarienės dovaną, kurioje per Dvasią mes susitinkame tavo Sūnų Jėzų Kristų, Gyvąją dangaus duoną. Atleisk, kad gyvendami nesantaikoje, susitaikydami su nelygybe ir pritardami susiskaldymams, esame neverti šios didžios Tavo dovanos.

Dieve, meldžiame kad priartintum dieną, kai visa tavo Bažnyčia drauge laužys duoną, ir laukdami tos dienos mes geriau išmoksime būti Eucharistijos perkeistais žmonėmis, kad galėtume tarnauti pasauliui. Jėzaus vardu meldžiame. Amen.