Argentinos vyskupų konferencijos turizmo ir migracijos sielovados komisija atkreipė dėmesį į rykštę, nuo kurios kenčia jau ne viena šalis – į šalyje augantį seksualinį turizmą, kuris įtraukia vis didesnį skaičių vaikų ir nepilnamečių.

Komisija viešai kreipėsi į Argentinos polines ir socialines institucijas, kad šios konkrečiai bendradarbiautų vaikų seksualinio išnaudojimo prevencijoje, atvejų išaiškinime ir bylų nagrinėjime, kaip tai numatyta Argentinos baudžiamajame kodekse. Tačiau reikėtų dar griežtesnių ir veiksmingesnių įstatymų, kad būtų apginti tie, kurie yra silpniausi visuomenės nariai.

Argentinos vyskupų konferencijos komisija išreiškė nerimą, kad Argentina gali prisijungti prie tų šalių, kurios jau yra tapusios seksualinio turizmo centrais: Brazilijos, Tailando, Filipinų, kitų Azijos, taip pat Afrikos valstybių.

Seksualinis turizmas, o kartu ir seksualinis vaikų išnaudojimas, auga lygiagrečiai su tarptautiniu turizmu. JAV teisingumo departamento interneto svetainėje cituojamos tarptautinės organizacijos ECPAT vertinimas, jog šiuo metu daugiau nei milijonas vaikų, gal net apie du, yra tokio turizmo aukos. Su tuo susiję ir kiti labai neigiami reiškiniai: vaikų pornografija, sklindanti per internetą, nusikalstamų grupuočių atsiradimas, kurios verčiasi vaikų grobimu ir pardavimu seksualinio išnaudojimo tikslais.

Tačiau dažnai vaikus į prostituciją pastūmėja pačios šeimos ar giminaičiai, kurie tame mato desperatišką galimybę užsidirbti pinigų. Neatsitiktinai seksualinio turizmo šalys yra tos, kurių dideli visuomenės sluoksniai kenčia nuo skurdo. Skurdžių, mažai išprususių šeimų vaikai yra lengvos seksualinio turizmo agentų aukos. Kartais šeimos ir vaikai sugundomi melagingais darbo pažadais. Kartais prostitucija vaikams yra būdas pabėgti nuo prievartos šeimose.

Kaip minėta, seksualinis turizmas auga lygiagrečiai su tarptautiniu turizmu: vis didesnis skrydžių skaičius, vis mažesnės bilietų kainos sudaro sąlygas į kelionę leistis ne tik paprastiems turistams, bet ir tiems, kurie keliauja būtent seksualinio išnaudojimo tikslu. Tai palengvina ir internetas, kuriame galima rasti svetainių, su seksualinio turizmo krypčių, įkainių ir kitos informacijos aprašymu. Ne paslaptins ir tai, kad kai kurios vyriausybės užmerkia akis prieš vaikų seksualinį išnaudojimą, nes taip tikisi padidinti bendrą turistų srautą ir gauti nemenkų pajamų. Laimei, taip pat daugėja ir nacionalinių ir tarptautinių iniciatyvų prieš vaikų prostituciją.

JAV teisingumo departamentas cituoja tyrimus, pasak kurių į prostituciją įtraukti vaikai per savaitę turi aptarnauti nuo 2 iki 30 klientų, per metus nuo 100 iki 1500. Auga skaičius vaikų, kurie į prostituciją įtraukiami būdami mažiau nei dešimties metų. Visi šie vaikai dažnai gyvena baimėje – baimėje patirti klientų sadizmą, prostituciją kontroliuojančių sutenerių arba net policijos prievartą. Kai kurie vergovės sąlygomis laikomi vaikai negauna pakankamai maisto ar vaistų susirgus. Neatsitiktinai tarp vaikų prostitucijos aukų dažnai sutinkama depresija, neviltis, savęs nuvertinimas, narkotikų naudojimas ir savižudybės, nekalbant apie infekcines ligas ir abortus.

Kas yra sekso turistai? Dažniausiai tai įvairioms socialinėms klasėms priklausantys, savo visuomenėse gerbiami vyrai iš Europos šalių ir Šiaurės Amerikos. Tik mažuma yra tikri pedofilai, kurie specialiai ieško vaikų seksualiniams santykiams, nes jiems jaučia potraukį. Didžioji dalis sekso turistų yra „atsitiktiniai išnaudotojai“. Kitaip tariant, jie specialiai neieško nepilnamečių, nekeliauja šiuo tikslu, tačiau progai pasitaikius jais pasinaudoja.

Vaikų sekso turistai naudojasi ne vienu iškreiptu pasiteisinimu, kuriuo bando ištrinti savo atsakomybę ir kaltę. Vieni tvirtina, kad daro gerą darbą vaikui ir jo šeimai, leidžia jiems užsidirbti pinigų. Kiti mano, kad seksualiniai santykiai su vaikais ir nepilnamečiais yra socialinis tabu, galiojantis tik ten, iš kur jie atvyko, todėl galima kuriam laikui „užmiršti“ savo visuomenės moralines normas. Treti ieško nepilnamečių paslaugų dėl esą mažesnės tikimybės, kad jie serga lytiniu keliu plintančiomis ligomis. O dar kiti jokių pateisinimų neieško, nes skurdžių šalių vaikų likimas paprasčiausiai jiems nerūpi.