1189 metais Santjago de Kompostelos miestas buvo paskelbtas šventu ir tapo vienu pagrindinių Europos krikščionių traukos centrų. Tūkstančiai piligrimų leisdavosi į jį pamatyti šv. Jokūbo palaikų. Tikėdamiesi stebuklo, norėdami paprašyti sveikatos ir pagalbos nuo gyvenimo negandų. Kelias į Santjago de Kompostelą suklestėjo XI–XII a. Po rekonkistos ir ispanų inkvizicijos piligrimystė įgavo neigiamą atspalvį, ir šventasis maršrutas pamažu nugrimzdo į užmarštį.

Naujam gyvenimui šv. Jokūbo kelias prisikėlė antrojoje XX a. pusėje. 1993 m. jis buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą. Patogus kelio ženklinimas ir puikiai išvystyta infrastruktūra, vienijanti daugybę piligrimų nakvynės namų, tūkstančiai istorijos ir kultūros paminklų vėl pritraukė didžiulį srautą keliautojų.

Kelionių žurnalistė Kristina Stalnionytė (g. 1976) pirmą kartą šv. Jokūbo keliu iškeliavo 2006-aisiais. Praėjusių metų pabaigoje leidykla „Tyto alba“ išleido jos knygą „Kelias į Santjago de Kompostelą“, detaliai pasakojančią apie kelionės eigą, patirtis, lūkesčius, lankytinus objektus. Leidinys gausiai iliustruotas autorės nuotraukomis. Knygą galima skaityti ir kaip nepaprastai gyvą bei informatyvų kelionių vadovą, ir kaip kelio į save atradimo istoriją.

Pirmą kartą į Santjago de Kompostelą iškeliavote 2006-ųjų rudenį. Kaip gimė šis sumanymas? Ne paslaptis, kad skubančiame šiandienos pasaulyje žmonės nelabai turi galimybių, o gal labiau ryžto padaryti pertrauką ir iškeliauti ilgesniam laikui.

Mintis leistis į šią kelionę gimė labai seniai, kai mokydamasi ispanų kalbos vadovėlyje skaičiau apie Šiaurės Ispaniją. Ten buvo pavaizduotas ir piligrimų kelias į Santjago de Kompostelą. Man tai pasirodė taip įdomu, kad nusprendžiau būtinai kada nors pati juo pereiti. Maniau, tas „kada nors“ bus tais pačiais, vėliausiai – kitais metais. Galiausiai iškeliavau tik po septynerių metų.

Įgyvendinti šią mintį labiausiai kurstė smalsumas. Tačiau tuo metu, kai sužinojau apie Kelią, jis dar nebuvo toks populiarus, trūko informacijos. Ėmiau svarstyti, kad tai gali būti pavojinga, todėl reikėtų detaliau viskuo pasidomėti. Be to, iš pradžių nenorėjau keliauti viena. Kalbinau prisidėti ne vieną draugą, tačiau niekas nenorėdavo arba negalėdavo. Mėgstu keliauti neskubėdama, viską apžiūrėdama, todėl šiam keliui buvau nusprendusi skirti du mėnesius. Natūralu, kad daugeliui toks laiko tarpas buvo per ilgas. Slinko metai, kol galiausiai suvokiau, kad taip galiu laukti visą gyvenimą. Nusprendžiau keliauti viena.

Tiesa, prieš pačią kelionę apie šį sumanymą papasakojau savo geriausiai draugei, daug metų gyvenančiai nebe Lietuvoje. Ji nusprendė, kad tai būtų puiki proga pasiimti atostogas ir susitikti. Dvi savaites keliavom drauge, vėliau kelionę tęsiau viena.

Minėjot, kad iš pradžių baugino nežinomybė, informacijos stygius. Ar detaliai viską planavot, ieškojot literatūros užsienio kalbomis?

Ne. Kai išvykau, apie šį kelią nežinojau praktiškai nieko. Tiesą sakant, nelabai žinojau, kur keliauju, tačiau tąkart ir vėl nugalėjo smalsumas. Pamaniau, reikia nuvažiuoti ir pačiai pasižiūrėti. Planuoti vengiu. Keliauti įdomiau tada, kai daug neplanuoji. Tampi atviresnis aplinkai, skiri daugiau dėmesio įvairiomis detalėmis, žmonėmis.

Istoriškai kelias į Santjago de Kompostelą visų pirma turi religinę prasmę. Taip pat jame gausu istorinių bei architektūrinių objektų. Ar išvardyti dalykai buvo svarbūs Jums?

Iš tiesų į kelią leidausi ne dėl religinių sumetimų. Keliaudama turėjau žemėlapį ir kelionių vadovą. Apskaičiuodavau, kokį atstumą planuoju nueiti tą dieną, pasidomėdavau, ką pamatysiu pakeliui ir ką būtų verta apžiūrėti atidžiau. Stengiausi nieko nepraleisti, taip keliaudama nuo vienos bažnyčios iki kitos, nuo vienų griuvėsių iki kitų. Būtent todėl kelyje praleidau gerokai daugiau laiko, nei jo reikia tiesiog atstumui įveikti.

Viename pokalbyje minėjot, kad iš pradžių patyrėt tam tikrą šoką. Iškeliaudama tikėjotės tylos, vienatvės, susikaupimo, o atvykusi išvydote šurmuliuojančią piligrimų minią. Kiek kelyje į Santjago de Kompostelą likę tikrosios – dvasinės – piligrimystės? Ar šiandien jis yra tapęs dar vienu populiariu turistiniu maršrutu?

Kelias iš tiesų labai išpopuliarėjęs, tačiau daug kas priklauso nuo metų laiko. Daugiausia žmonių suplūsta vasarą. Piligrimai beveik alsuoja vieni kitiems į nugaras, prieglaudos perpildytos, todėl vietas jose geriausia užsisakyti iš anksto.

Iš tiesų prieš leisdamasi į kelią nelabai žinojau, ko tikėtis, todėl nebūtų klaidinga sakyti, kad prisikūriau iliuzijų. Piligriminį maršrutą įsivaizdavau kaip kelią, vedantį per tyrus, apmąstymų, susikaupimo, ramybės galimybę. Todėl pradėjusi keliauti patyriau savotišką lūkesčių šoką.

Šiandien šis kelias kur kas žinomesnis, todėl į jį leidžiasi labai įvairūs žmonės. Galima sakyti, kad pati kelio paskirtis taip pat šiek tiek pasikeitė. Teko sutikti žmonių, kurie kiekvienais metais eina šiuo keliu ir nori kuo greičiau jį pereiti – tarsi sportinį takelį. Kitiems patinka pats buvimas kelyje. Tretiems tai atostogų praleidimo būdas. Vis dėlto didžioji dalis piligrimų – tikintys žmonės, keliaujantys į Santjago de Kompostelą pamatyti šv. Jokūbo palaikų ir žvelgiantys į šią kelionę iš religinės perspektyvos. Bet kuriuo atveju tai šurmuliuojantis ir labai linksmas kelias.

Šv. Jokūbo karstas

Šalia gausių istorinių detalių, legendų, kelionės maršruto aprašymų svarbi vieta Jūsų knygoje tenka charakteringiems keliautojų portretams. Kokių žmonių sutikote kelyje? Kokių lūkesčių genami jie keliauja į Santjago de Kompostelą? Ar kelyje užsimezgęs ryšys išliko ir vėliau?

Keliaudama sutikau labai daug žmonių. Su daugeliu iš jų susidraugavau ir iki šiol palaikau ryšį. Piligrimai, traukiantys į Santjago de Kompostelą, patys įvairiausi. Nuo aštuoniolikmečių iki garbaus amžiaus žmonių. Maršrutas nėra sudėtingas, todėl pasirinkęs tinkamą tempą ir įvertinęs savo galimybes jį gali įveikti kiekvienas. Dvidešimtmetis jį prašuoliuos per keliasdešimt dienų, tuo tarpu aštuoniasdešimtmetis eis lėtai, po dešimt kilometrų per dieną, daugiau laiko skirdamas apmąstymams ir poilsiui.

Daugelį, pasirenkančių šį maršrutą, vienija tam tikras sielos polėkis. Priešingu atveju žmogus nesumanytų eiti 800 kilometrų pėsčiomis, ypač jei kalbėsime apie vyresnio amžiaus keliautojus. Teko sutikti rašytojų, praktikuojančių krikščionių – pastarųjų daug atkeliauja iš Pietų Amerikos. Sutikau ir netikinčių žmonių, kuriems tiesiog patinka būti kelyje.

Vienus keliauti paskatino religiniai įsitikinimai, kiti pasirinko šį kelią norėdami pakeisti savo gyvenimą ir galbūt mąstymą – tokių tikriausiai sutikau daugiausia. Kai kurie iškeliavo paskatinti nevilties. Yra ir tokių, kurie šį kelią vertina kaip dar vieną turistinį maršrutą ir socialinių ryšių praplėtimo galimybę, tačiau pastarieji dažniausiai nekeliauja vien pėsčiomis. Šiaip ar taip, visi keliaujantys į Santjago de Kompostelą kažko tikisi. Vieni daugiau, kiti mažiau, tačiau tikisi. Galbūt, kad kelias pakeis juos pačius.

Kelias į Santjago de Kompostelą driekiasi pačiu Ispanijos pakraščiu ir daugiausia vingiuoja per nedidelius miestelius bei kaimus, taip leisdamas išvysti ir tikrą šalies veidą. O kitataučiai susiduria su kalbos barjeru. Pačiai yra tekę sutikti žmogų, pradėjusį mokytis ispanų kalbos specialiai tam, kad galėtų leistis šv. Jokūbo keliu. Ar kalbai šioje kelionėje iš tiesų tenka svarbus vaidmuo?

Nebūtina kalbėti ispaniškai, tačiau mokant kalbą keliauti, be abejonės, yra įdomiau. Kelias iš tiesų jungia tik kelis didesnius miestus, daugiausia tenka eiti per kaimus. Juose gyvena labai daug įdomių, daugiausia vyresnio amžiaus žmonių. Jie, žinoma, nekalba angliškai, todėl, norint susipažinti, pabendrauti, pajusti jų būdą ir kultūrą, reikia kalbėti vietos kalba. Priešingu atveju tektų tiesiog praeiti pro šalį.

Pakalbėkime apie Jūsų knygą. Ar rašyti kažką panašaus buvot sumaniusi prieš išvykdama į Santjago de Kompostelą, ar mintis pasiūlyti savotišką įspūdžių ir kelionių vadovo sintezę gimė grįžus?

Keliaudama tikrai neplanavau rašyti knygos, tačiau kiekvieną dieną rašiau dienoraštį. Norėjau užfiksuoti, pro kur ėjau, ką mačiau, kur apsistojau nakvoti, su kuo bendravau, ką išgirdau. Pasižymėdavau ir savo pačios mintis. Taip pat nuolat nemažai fotografavau.

Iš tiesų tam reikėjo nemažai valios, kadangi vakare dažniausiai esi toks pavargęs, jog kartais nebesupranti, ar dar rašai, ar jau sapnuoji. Todėl kartais rašydavau anksti iš ryto.

Keliaudama dažniausiai apsistodavot specialiose piligrimų prieglaudose. Gal galit plačiau papasakoti apie jų veikimo sistemą? Kokiais atstumais jos išsidėsčiusios? Kokia jų vidaus tvarka?

Tvarka griežta. Keltis reikia apie šeštą valandą ryto, o iki pusės aštuonių arba aštuonių išsikraustyti, kadangi prieglauda tvarkoma laukiant naujų piligrimų, kurie pradeda rinktis nuo dvyliktos valandos dienos. Vakare privalu atsigulti ne vėliau kaip dešimtą valandą. Jeigu ateisi vėliau, prieglaudą rasi užrakintą ir turėsi miegoti arba lauke, arba gerokai brangesniame privačiame viešbutyje.

Prieglaudos išsidėsčiusios gana tankiai. Žinoma, viskas priklauso nuo to, kurioje kelio atkarpoje esi. Mažiausias atstumas nuo vienos iki kitos prieglaudos gali būti 1–3, didžiausias – 17 kilometrų. Kartais viename kaime ar miestelyje yra įsikūrusios kelios prieglaudos. Šiuo požiūriu apnakvindinimo sistema išvystyta labai gerai. Prieglaudų yra ir privačių, ir nemokamų, prižiūrimų valstybės lėšomis.

Vėliau dar ne kartą grįžote į tą patį kelią, pati savanoriavote piligrimų prieglaudose. Kokį Kelio vaizdą išvydote žvelgdama iš kitos perspektyvos?

Pamačiau, kaip iš šalies atrodo piligrimų srautas – galybė kažkur skubančių žmonių, neretai primenančių vaikščiojančią ligoninę. Skaudančiomis nugaromis, pūslių nusėtomis kojomis, tačiau vis tiek lekiantys į priekį. Žinoma, taip elgiamasi dėl laiko stokos.

Kelio sąvoka kiekvienam įprasmina skirtingus dalykus. Kieno metafora Kelias tapo Jums pačiai?

Tai sunku apibūdinti vienu žodžiu. Po šios kelionės suvokiau, kad kelias nėra atkarpa nuo taško A iki taško Z. Sulig kiekvienu žingsniu žmogus kuria savo Kelią. Tai savotiška meno forma. Nesvarbu, kuria kryptimi eisi, svarbiausia, kad sąmoningai žengtum kiekvieną žingsnį, matytum, kas vyksta aplink tave, nebūtum abejingas žmonėms, mokėtum įsigyventi į dabartį. Tik tada kelias tampa gyvas ir tikras. Kiekvienas žmogus kuria savo kelią.

Keliavimas man atvėrė naujų mąstymo galimybių. Šiuolaikiniam žmogui būtina rasti laiko pailsėti, pamąstyti ir susivokti savyje. Daugelis skuba, verčiasi per galvą, tačiau nesusimąsto, kam visa tai daro ir ar daro tikrai tai, ką turėtų daryti. Kai du mėnesius neveiki nieko kito, tik žingsniuoji, pagaliau suteiki savo mintims laisvę. Tuomet viskas labai gerai susidėlioja į savo vietas.

Kalbino Lina Žukauskaitė

Nuotraukos Kristinos Stalnionytės