Atvykę iš Jeruzalės Rašto aiškintojai sakė: „Jis turi Belzebulą“ ir: „Demonų kunigaikščio galia jis išvaro demonus“.

O Jėzus, pasivadinęs juos, ėmė kalbėti palyginimais: „Kaip gali šėtonas išvaryti šėtoną?  Jei karalystė susiskaldžiusi, tokia karalystė neišsilaiko.  Ir jei namai suskilę, tie namai neišlieka. Todėl jei šėtonas sukyla pats prieš save ir tampa susiskaldęs, jis neišsilaikys, jam ateis galas. Niekas neįsiveržia į galiūno namus ir nepasiglemžia jo turto, pirmiau nesurišęs galiūno. Tik tada apiplėšia jo namus“.

Iš tiesų sakau jums: bus dovanoti žmonių vaikams visi nusikaltimai ir piktžodžiavimai, kiek jie bepiktžodžiautų;  bet jei kas piktžodžiautų Šventajai Dvasiai, tam amžiais nebus dovanota, ir jis bus kaltas amžina nuodėme“. Jie mat sakė: „Jis turi netyrąją dvasią“.

Kiti skaitiniai: Žyd 9, 15. 24–28; Ps 98

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Ernestas Maslianikas

Rašto aiškintojai kalba žmonėms apie tai, jog Jėzus veikia paveiktas piktosios dvasios – Belzebulo. Jų tikslas yra suardyti Jėzaus veiklą, Jį pažeminti, išjuokti ir sumenkinti Galilėjoje vis augantį Jo autoritetą. Belzebulas – tai piktųjų dvasių kunigaikščio vardas. Puikiai žinome, kad piktasis yra Dievo ir viso to, kas dieviška, – priešininkas. Jis yra puolęs angelas, kuris sukilo prieš Dievą ir pripažino save kaip lygų Jam.

Bet grįžkime prie Jėzaus, kuris išvaro demonus Šv. Dvasios galia. Tai reiškia, jog Jis yra Mesijas, kad Dievo Karalystė triumfuoja prieš piktąjį ir jo tamsybių karalystę. Rašto aiškintojai, atvykę iš Jeruzalės, neatpažino Šv. Dvasios veikimo, kuriuo buvo persismelkęs Jėzus ir supainioji Jį su Belzebulu. Taigi jie visi pasirodė labai jau nekompetentingi, tačiau vis vien platino tarp žmonių klaidingą nuomonę apie Jėzų. Toks elgesys, kuris prasilenkia su tiesa ir jai prieštarauja, yra ne vien tik klaidingas, bet ir nuodėmingas. Nuodėmingumas čia pasireiškia tikėjimo stoka. Juk šičia yra akivaizdžiai atmetamas Dievo išganymas, kuris ateina per Jėzaus Kristaus asmenį ir Jo veiklą.

Teisingų ir pagrįstų argumentų atmetimas yra tikrų tikriausias piktžodžiavimas. O piktžodžiavimas yra prakeikimas, įžeidimas bei šmeižtas. Šiuo atveju tai buvo užsispyrėliškas nusistatymas prieš Jėzaus mesijinę galią. Juk išaukštintas buvo Belzebulas, o pažemintas Mesijas, kurio žodžiai yra Dievo žodžiai, o galia – Šv. Dvasios galia. Ginčai Jėzaus tematika ir Jo šmeižimas bus atleisti kiekvienam atsivertusiajam. Tačiau sąmoningas Dievo dovanoto išganymo atmetimas nebus atleistas niekada. Juk čia kalbama apie tuos, kurie dėl savo kietaširdiškumo niekada neprileidžia net minties, kad jiems reikia atsiversti.

Popiežius Jonas Paulius II enciklikoje Dominum et Vivificantem teigia: „Kaip tik dėl to, kad piktžodžiavimas Šventajai Dvasiai negali būti atleistas nei šiame, nei aname pasaulyje, Jėzus sako, kad tą „ne-atleidimą“ priežastinis ryšys sieja su „ne-atgailavimu“, su radikaliu atsisakymu atsiversti. [...] Todėl piktžodžiavimas Šventajai Dvasiai yra nuodėmė, padaryta žmogaus, kuris sau prisiskiria ir pasilaiko „teisę“ pasilikti blogyje – nuodėmėje, kad ir kokia ji būtų, – ir kartu atmeta Atpirkimą“ (Dominum et Vivificantem 46). 

Bernardinai.lt