Narcisizmo padariniai

Narcisistinės tendencijos pastebimos visoje modernybėje. Tai tapo nauja pasaulėžiūra – "aš" pasaulėžiūra. Šioje dalyje paryškinsiu keletą esminių mūsų kultūrinio gyvenimo sričių, kuriose tai matoma.

Istorinės sąmonės praradimas

Modernusis "aš" tik labai menkai jaučia santykį su istorija. Istorija neturi prasmės, ji tiesiog yra. Mes nebejaučiame didelio artumo savo protėviams. Dalyvavimo didžiojoje istorijoje jausmas išgaravo. Tai yra natūrali narcisizmo pasekmė. Jei prarandame sąlytį su išoriniu pasauliu ir sprendžiame apie tikrovę pagal tai, kas veikia mūsų "aš", prasmingai egzistuoti gali vien tik dabartis. Istorija tampa kažkas nerealaus.

Taip įsisuka ydingas ratas. Kuo labiau netenkame sąlyčio su istorija, tuo labiau esame įkalinami narcisistinėje perspektyvoje. Taip nutinka todėl, kad pati istorija pateikia pasakojimą, suteikiantį prasmę pasauliui, didesniam nei "aš". Kai gyvo santykio su praeitimi netenkama, tuo pačiu prarandama ir istorijos galia kreipti mus į didesnę realybę.

Čia turime pastebėti, kad ši istorijos netektis turi didelę įtaką krikščionių bendruomenei. Jei esame narcisistinės sąmonės ribose (o mes esame), prarandame savo tikėjimo, kuris yra istorinis, kontekstą. Mirtis, prisikėlimas ir Kristaus užžengimas į dangų narcisistams neturi daug prasmės.

Vartotojų visuomenė

Narcisizmo kultūra tobulai tinka vartotojų visuomenei, nes vartotojų visuomenė "aš" iškelia į tikrovės centrą. Jis vadovauja mūsų pasirinkimams, teikiamoms pirmenybėms ir troškimams. Visa visuomenė yra pavaldi tokiai realybei – "aš" yra gerai įsitvirtinęs centre.

Vartotojiškumas yra susijęs su pramonės revoliucija ir masinės produkcijos jėga. Ankstyvosiomis pramonės revoliucijos dienomis darbdaviai savo darbininkus matė tik kaip gamintojus. Jiems mažai rūpėjo, kuo šie užsiima laisvalaikiu. Nedaug kas numatė, kad visuomenė, pastatydinta ant masinės produkcijos, reikalauja ir masinio vartojimo organizavimo. Tam, kad jis vyktų, reikia sukurti vartotojo poreikius. Tai įgyvendinta sukūrus santykį tarp produkto ir tapatybės. Prekės turi gebėti suteikti statusą ir prestižą. Tobulas įrankis tam yra reklama. Tačiau jos tikslas – ne tiek suteikti informacijos apie produkto pranašumus, kiek reklamuoti vartotojiškumą kaip gyvenimo būdą. Reklama sukūrė savo pačios produktą – vartotoją.

Moderniaisiais laikais vartotojiškumas yra esminė dalis to, kaip modernus "aš" konstruoja savo tapatybę. Įvyko šioks toks poslinkis nuo Descartes'o "Mąstau, taigi esu" į "Perku, todėl esu".

Nauji subjektyvumo mene lygmenys

Narcisizmo kultūra praranda grožio suvokimą už savojo "aš" ribų, nes pasitraukiama iš objektyvaus pasaulio ir pasineriama į subjektyvumą. Tai atsispindi didelėje modernaus meno kūrinių dalyje, kuriuose dėmesys krypsta į menininko subjektyvumą. Menas tampa tobulu tarpininku narcisizmui išreikšti. Jis daugiau nebeegzistuoja išorinės reikšmės labui – kažkam už meno kūrinio ribų. Kaip pastebėjo vienas meno kritikas: "Menas jau nebeatveria langų į tikrovę už mūsų ir mūsų pasaulio. Dabar akcentas yra vidinė menininko tikrovė, o ne tai, kas kitapus jos".

Tačiau tai nereiškia, kad subjektyvus menas neturi prasmės. Aš nenoriu pasakyti, kad subjektyvumas padaro meną blogą – tiesiog pastebiu, kad radusis tendencijai mene atspindėti subjektą atmetant objektą, meno dėmesio centras pasislinko narcisistinės kultūros link. Menas pasirinko šią kryptį todėl, kad nebepuoselėjama viltis, jog prasmė ir tiesa gali būti rastos kokiame nors šaltinyje už savojo "aš" ribų.

Čia ir vėl sukasi tas pats ydingas ratas, nes modernusis menas komunikuoja ir stiprina "aš" pasaulėžiūrą.

Terapinė kultūra

Narcisizmo kultūra sukūrė "psichologinius" vyrą ir moterį. Mūsų savimonė dabar yra kur kas labiau vidinė. Gerovės jausmas tampa svarbesnis nei išorinės realybės reikalai (pvz., paskolos įmokos, darbo paieškos ir kt.).

Narcisistai yra išalkę momentinių asmeninės gerovės ir saugumo iliuzijų. Tai ypač pastebima turtingesnėse visuomenėse, kuriose esminiai žmonių poreikiai (maistas, drabužiai, namai) jau yra patenkinti, tad rasti savo tapatybę tampa daug svarbiau nei, pavyzdžiui, išlaikyti santuoką.

Asmeninės gerovės poreikis sukuria didžiulę rinką psichoterapeutams – profesijai, kuri sukurta padėti jaustis geriau. Psichologų skaičius, palyginti su kitomis profesinėmis grupėmis, yra vienas iš tų, kuris auga sparčiausiai. Tai atspindi naują madą.

Šiuolaikinio psichologų poreikio nereikia atmesti. Jų teikiamos paslaugos yra būtinos ir laikytinos svarbiomis krikščionių bendruomenėse. Tačiau turime įžvelgti ir pavojų, nes krikščionių bendruomenės vis labiau įsivelka į terapijos rūbą ir daroma vis daugiau kompromisų su tiesa.

3. Vaistai nuo narcisizmo

Kadangi narcisizmo kultūra nusako naują savimonės būseną, greitai veikiančio vaisto nuo jos nėra. Tai tapo integrali dalis to, kaip modernusis "aš" mato tikrovę – nauja ontologine būsena. Kad ir kaip būtų, atpirkimo teologija neleidžia mums būti fatalistais. Yra priemonių, kurių ėmęsi galime pasipriešinti polinkiui susitelkti vien į save ir palaikyti tokį santykį su tikrovę, koks jis buvo suplanuotas Dievo.

Didžiausias ginklas prieš narcisizmą yra tikrovė. Narcisizmas yra iškilęs ant gigantiškos iliuzijos – tos, kuri iškreipia subjekto / objekto santykį, ir tam, kad pasipriešintume narcisizmui, turime pasitraukti nuo iliuzijos į tikrovę. Paminėsiu keturis dalykus, reikalingus tikrovei atkurti.

Dievo tikrumas

Vien tik Kūrėjo šlovė yra pakankamai galinga, kad išvaduotų mus nuo ekstremalaus mūsų savanaudiškumo. Dievas, apreiškęs save Biblijoje, pirmiausia yra "kitas" savo buvimo esme. Jis suardo visas mūsų kategorijas ir yra visiškai nevaldomas. Narcisistas visą tikrovę verčia paklusti savo paties planams, bet susitikimas su tikru ir gyvu Dievu visa tai apverčia aukštyn kojomis. Dievas, kaip "kitas", verčia mus pamatyti, kad jis yra tas, "kurio centras yra visur ir kurio periferijos nėra niekur". Pažinti šį Dievą – tai išsivaduoti nuo egocentrizmo ir į centrą iškelti kitą.

Žmogiškumo tikrovė

Dėl perdėto susidomėjimo savimi modernioji dilema yra antropologinė. Mes esame susipainioję bandydami suprasti, kas yra žmogus. Į šį klausimą atsako du žodžiai sukūrimo istorijoje.

Kūriniai
Tai parodo, iš kur ateina mūsų gyvenimai. Pripažinti savo, kaip kūrinio, statusą, taip pat reiškia atsitraukti nuo narcisizmo. Taip yra todėl, kad narcisistai tiki, jog savo gyvenimus jie gali kurti patys. Būti kūriniu – tai būti išlaisvintam nuo šio melo. Mes nesame save kuriantys kūriniai – esame kilę iš "kito". Būti sukurtam – tai pripažinti Nesukurtojo realybę. Pripažinti savo šaltinį.

Atvaizdas
Žmogus yra Kūrėjo reprezentacija. Reikalas tas, kad atvaizdas pats iš savęs yra niekas. Ką matome, kai rytą stovime prie veidrodžio? Nieko daugiau, tik savęs reprezentaciją. Atvaizdas veidrodyje egzistuoja tik todėl, kad jis atspindi tikrovę. Tą akimirką, kai žmogus pasitraukia nuo veidrodžio, atspindys dingsta. Tas pats įvyksta, kai pasitraukiame nuo Dievo – nusisukame nuo to, kurį atvaizduojame. Tai turi mums priminti, kad tikri tampame ne sukūrę savo paties tapatybę, bet susisiedami su Tikriausiuoju – tuo, kurį atspindime. Olandų teologas Hermanas Dooyaweerdas tai labai gerai apibūdina sakydamas, kad "žmonės negali atrasti savęs niekaip kitaip, tik atsiremdami į atspirties tašką už mūsų pačių – santykį su savo šaltiniu".

Tokia yra buvimo žmogumi tikrovė. Štai kodėl savęs pažinimas ateina tada, kai nusisukame nuo savęs į Tą, kurį atvaizduojame. Taip mes tampame tikri.

Bendruomenės tikrovė

Dalis buvimo Trivienio Dievo atvaizdu yra tai, kad esame sukurti bendruomenei. Taip kaip jis egzistuoja bendruomenėje, taip ir mes. Kai atsitraukiame nuo bendruomenės, tampame mažiau nei kad esame sukurti būti. Bendruomenės vertė yra nuolatinis priminimas apie kitus. Tai visada stumia mus išeiti iš savęs. Negali būti bendruomenės, kai gyvenama egocentriškai. Bendruomenė egzistuoja tik tada, kai kiekvienas narys pripažįsta, kad yra daugiau nei vienaskaita, kad egzistuoja ir "kitas". Modernybė sukūrė destruktyvų bendruomenei sociologinį kontekstą. Turime siekti tikslinių bendruomeniškumo formų tam, kad nugalėtume narcisizmo sroves.

Grožio tikrumas

Garsiajame F. Dostojevskio romane idiotas vis kartoja, kad "grožis išgelbės pasaulį". Susitikimas su grožiu labai daug prisideda prie narcisisto išgelbėjimo. Taip yra todėl, kad tikrasis grožis, bet kokia savo forma, turi transcendentinių ypatybių, kurios visada traukia mus už savo ribų. Esame nunešami į tokias sritis, kurios yra už tų, kuriose mes galime ką nors valdyti, ir prikausto mūsų žvilgsnį. Tai galingas "kito" patyrimas. Net nebandydami suprasti kaip ir kodėl, turime atsiverti mus supančiam grožiui. Modernus žmogus išseko ir tapo ciniškas grožiui. Tačiau grožis turi jėgą perskrosti įkalintą "aš" ir grąžinti mus į tikrovę. Niekada neturime sumenkinti jo galios. Moderniajame kontekste grožis turi būti esminis dirbant apologetinį darbą, nes Tiesa be grožio negali pasiekti narcisisto.

Andrew Fellows yra Anglijos L’Abri direktorius. Prieš tai tarnavo vienos bažnyčios Anglijos šiaurėje pastoriumi. Jis daug keliauja po pasaulį ir skaito paskaitas įvairiomis temomis. Ypač domisi krikščionybės ir šiuolaikinės kultūros sąveika.

 

LKSB logo