Netrukus mokyklas gali pasiekti Švietimo ir mokslo ministerijos finansuojami projektai, kurių ugdymo turinys gali daryti žalą vaikų psichinei sveikatai ir socialinei savirealizacijai. Vienas iš tokių projektų „Mokytojų, moksleivių, tėvų ir NVO atstovų tarpkultūrinių gebėjimų plėtra" remiasi J. Reingardės, N. Vasiliauskaitės R. Erentaitės parengtu tyrimu „Tolerancija ir multikultūrinis ugdymas bendrojo lavinimo mokyklose“.

Minėtas tyrimas yra parengtas pagal pabėgėlių integracijos programą, tačiau tyrimo rekomendacijose kaip svarbiausia problema išskiriama tai, kad mokyklose per mažai kalbama apie homoseksualumą. Tad kokią žinią išgirs vaikai?

Tai „gender mainstreaming“ arba lietuviškai „lyčių lygių galimybių“ teorija. Viena vertus, ja siekiama, kad moterys žūtbūt dalyvautų visose gyvenimo sferose lygiai su vyrais, kita –„gender“ termino tikrosios reikšmės diegimas visuomenėje. Teigiama, kad lyčių („gender“) yra daugiau nei dvi ir kad žmonių skirstymas į vyrus ir moteris kyla iš patriarchalinės visuomenės – t.y. tokios, kurioje vyrai dominuoja ir išnaudoja moteris, todėl kovojama dėl „lyčių stereotipų“ atsisakymo ir tradicinės – „homofobiškos“ – šeimos sugriovimo. „Lytim“ ši teorija vadina lytinio potraukio orientaciją: heteroseksualas, gėjus, lesbietė, biseksualas (t. y. 4 ar daugiau). Teigiama, kad žmogus gali būti laimingas ir sveikas pasirinkęs lytį, kuri nesusijusi su biologine ir skatinama eksperimentuoti.

Nors ši teorija nepagrįsta jokiais įrodymais (tiksliau, atvirkščiai), nei sveika nuovoka, nei universalia žmonijos patirtimi, ji turės būti įgyvendinama, keičiant vadovėlius bei ugdymo programas. Kokius pakeitimus siūloma daryti? Pavyzdžiui, tirdami vieną mokyklinį etikos vadovėlį, autoriai nurodo jų nuomone stereotipų formavimą vaikams: „Užuot lavinus kritinį mąstymą, skatinamas kognityvinis paprastumas, polinkis į stereotipus, naivias schemas, aklas pasikliovimas „liaudies išmintimi“, Katalikų Bažnyčia ir „tradiciniais autoritetais““. Piktinamasi vadovėlio nuostata, kad „visi pacituoti klasikai (Markas Aurelijus, G. K. Chestertonas, M. Valančius ), tiek folkloro tradicijos apie moralę, autoritetą, nusistovėjusias bendruomenines normas manė tą patį, visi jautė pagarbą tai pačiai tradicijai, visi laikėsi tos pačios moralės.“

Bet juk iš tikro mūsų kultūrą formavo aukščiausi krikščionių, antikos, taip pat musulmonų minties, teisės ir mokslo pasiekimai. Ji iš tiesų pagrįsta bendražmogiškomis vertybėmis ir archetipais. Ar Markas Aurelijus (kurio pažiūros laikomos artimomis krikščioniškoms) nesakė, kad „net tavęs nekenčiantieji pagal savo prigimtį yra tavo draugai“? Kadangi kalbame apie pabėgėlių integraciją, prisiminkim ir Konfucijaus mokymą, kad žmogaus gyvenimo tikslas yra tobulinti save. Musulmonų pasaulėžiūrai taip pat artimesnės mūsų etinės tradicijos, nei „senos“ moralės atmetimas.

Toliau istorijos vadovėlyje tyrimo autoriai mato net nacizmo apraiškų, o apklausę vaikus randa daugybę mąstymo stereotipų, pradedant šeimos samprata, baigiant kitataučiais ir homoseksualais. Bet ar visada stereotipai yra blogis? Jie, pavyzdžiui, gali rodyti, kas žmogui yra sveika ir patikrinta daugelio kartų. Tačiau leidinyje raginama naikinti visus stereotipus. Kaip tai padaryti? Kad ir keista, pasitelkiant minėtą „gender“ programą: „rekomenduotina mokyklos aplinkoje ypač stiprinti švietimą lyčių lygybės ir seksualinės orientacijos įvairovės bei nediskriminavimo srityje. Būtina ugdyti mokinių gebėjimą atpažinti heteroseksizmą ir jo poveikį skirtingoms socialinėms grupėms, taip pat pristatyti alternatyvias lyties bei seksualumo sampratas. Homofobija neatsiejama nuo dualistinio patriarchalinio lyčių modelio taikymo“. Kitaip tariant, teigiama, kad gerai sutarsim su pabėgėliais, jei homoseksualumą paskelbsime norma, o gal siekiamybe, o tradicinę lyčių skirtingumo sampratą ir santykius – blogio priežastimi (įdomu, ką apie tai mano pačių „lyčių lygių galimybių“ gynėjų šeimos?).

Ar visa tai tiesa? Ar ne šeimoje per šimtmečius išsaugotas mūsų tautinis identitetas, nepriklausoma dvasia, ar ne tradicinėse aukštos moralės šeimose išaugo mūsų šviesuoliai? Tiesa, lietuviška šeima serga, bet ar leisim ją visai sugriauti? Antilopės gindamos jauniklius apstoja juos ratu, atsukdamos ragus pavojui. Manau, kad lietuviai tada norės gimdyti ir auginti vaikus, kai visi elgsimės kaip tos antilopės. Jau matėme vaikų gynimo ženklų. Mūsų tauta daugiau vadovaujasi intuicija, todėl kartais nemokam žodžiais paaiškinti, bet jaučiame, kai kažkas yra ne taip.

Daugelyje Vakarų valstybių minėtas stereotipų naikinimas taikomas mokyklose vis agresyviau, mokant vaikus mums sunkiai suvokiamų dalykų ir nepaisoma tėvų nuomonės. Kaip tas įsigalėjo? Aišku, suveikė netikėtumo efektas, juk buvo motyvuojama „vaikų švietimu“ ir „tradicijų neapribotu lytiškumo supratimu“, „prigimtine vaiko teise“, „mažumų gynimu nuo diskriminacijos“. Skamba įtaigiai, o šiuolaikinė visuomenė dar neranda argumentų, kurie išaiškintų tikrąjį šių burtažodžių turinį ir pagrįstų, kad moralės nepaisymas ir viešas melas yra pavojingi. Be to, „lygių galimybių“ nešėjai jau tapo politine jėga, turinčia strategiją, suburia ir paruošia jaunimą veiksmingai skleisti idėjas. „Progresyviausiose“ šalyse jau įstatymiškai reglamentuota net vadinamoji  hate speech („neapykantos kalba“), tai cenzūra, kuri draudžia kritiką. Tikriausiai nemažą įtaką daro ir suinteresuotos grupės, pavyzdžiui, pornoindustrija, kontraceptikų gamintojai ir kt.

Koks tai procesas žvelgiant plačiau? V. Bukovskis, žymus rusų disidentas, politinis ir visuomenės veikėjas, vadina šią įsigalinčią  ideologiją politkorektškumu – visuomenės „sulyginimu“ („Bernardinai“ 2010 05 14). Siekiant ginti mažumas iš tikrųjų daroma žala. Pavyzdžiui, kai dėl neįgaliųjų įstatymas nurodo visoms parduotuvėms turėti prieigas, o tai žlugdo smulkųjį verslą, visoms moterims liepia grįžti į darbą, net jei jos nori auginti vaikus, dėl musulmonų viešai uždraudžiama švęsti Kalėdas, nors jie to neprašo, o tada suvaržomos ir musulmonų tradicijos. Aukštosios mokyklos privalo turėti numatytą juodaodžių dėstytojų procentą ir dar daug kitų keistenybių. Be to, būtinai atsiranda priešas, kuris trukdo lygiavai, kažkieno teisėtiems ar neteisėtiems reikalavimams. Priešais jau tapo vyrai, religija. Anot V. Landsbergio, kuriamas „gyvulių ūkis“(„Bernardinai“ 2010 05 18). Ideologiniai sprendimai  visada yra primityvūs, mechaniniai, neatsižvelgiantys nei į vidinį žmogaus pasaulį, nei į trapius, pasitikėjimu pagrįstus tarpusavio santykius. Sunku prognozuoti, kas atsitiks, jei šiuolaikinė visuomenė bus supriešinta, o vaikams sakoma netiesa ir griaunama jų dorovė. Tai tikrai nepadės pabėgėliams organiškai įsilieti į mūsų gyvenimą ir gresia nelaimėmis.  

Įsitikinkime, kad yra tikrai gerai veikianti pabėgėlių integravimo programa, kuria remiasi pradinė mokykla „Saulės spindulys“ Kroatijoje. Šis projektas pradėtas 1995 m. po dramatiško konflikto, skaudžiai palietusio Kroatijos, Bosnijos ir Serbijos tautas. Tai tikras indėlis į kultūrą ir taiką. Į šią mokyklą priimami įvairių etninių grupių ir religijų pabėgėlių vaikai iš karo zonų. Ugdymas vyksta bendražmogiškų vertybių pagrindu, priimant kitą su jo kultūra, leidžiant būti savimi ir nieko neprimetant. Tai davė patirtį, kuri jau žinoma ir naudojama visuose žemynuose. Šiuo projektu taip pat domisi dėstytojai musulmonai ir studentai iš įvairių šalių. Kodėl neperimti šios patirties ir mums, užuot pasidavus ideologiniam spaudimui?