Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ yra Lietuvos Vyskupų Konferencijos Ekumeninių reikalų tarybos pirmininkas. Baigiantis Maldų už krikščionių vienybę savaitei, paprašėme pasidalyti mintimis apie Lietuvos krikščionių tarpusavio santykius.

Kaip vertinate dabartinius ekumeninius santykius tarp Lietuvoje gyvuojančių krikščioniškųjų konfesijų? Kas labiausiai džiugina ir kas galėtų klostytis geriau?

Klausiate, kas pasiekta Lietuvoje ekumenizmo srityje ir ko dar nepasiekėm? Bendravimas tarp įvairių krikščioniškų konfesijų darėsi normalesnis ir krikščioniškesnis jau nuo sovietinių okupacijų religijos persekiojimo laikų. Šio proceso nesustabdė nė prieš 20 metų atgauta tikėjimo išpažinimo laisvė, nes labai greitai vakarietiškas antireliginis sekuliarizmas savo agresyviais išpuoliais žiniasklaidoje visas religines bendruomenes skatina vienaip ar kitaip reaguoti. Krikščioniškas atsakymas rezultatyvesnis, kai šiandienei visuomenei pristatomas ne vienos konfesijos vardu. Džiugina, kad, kai kuriais klausimais likdami ištikimi savajam (konfesiniam) tikėjimui, svarbiais moralės klausimais jau galime pasisakyti vieningai.

Skaudu ir nemalonu, kai susiduriame su tokia situacija, kai vienos konfesijos maldos namais nori naudotis ir kitos konfesijos žmonės, nes taip būtų lengviau pastatą išlaikyti finansiškai, tačiau nesutinkama tą patį sekmadienį skirtingu laiku dalyvauti vienos ir kitos konfesijos pamaldose, nes mes esą „negalime melstis kitos konfesijos tikinčiųjų „pagadintame ore“.

Džiugina, kad, kai kuriais klausimais likdami ištikimi savajam (konfesiniam) tikėjimui, svarbiais moralės klausimais jau galime pasisakyti vieningai.

Skaudina primityvaus prozelitizmo apraiškos, kai dalijama labdara visiems miestelio ar kaimo gyventojams, už gautą labdarą reikalaujama pasirašyti, po to pareiškiama, kad visi pasirašiusieji jau priimti į tą labdarą dalijusią bendruomenę, ir todėl privalo lankyti tos bendruomenės pamaldas. Jei to nenori, teks grąžinti gautą paramą.

Kita vertus, sunku katalikams naudotis bendromis bažnyčios patalpomis, kai tenka spręsti Švč. Sakramento palikimo tabernakulyje klausimą ir nėra galimybės turėti atskirą koplytėlę, o juk katalikams tai labai svarbus momentas.

Sudėtinga palikti protestantiškose pamaldose Švč. Sakramentą tabernakulyje, kai dėstant protestantiškuose pamoksluose ir katechezėje neišvengiamai teks aiškinti apie katalikišką „pagonybę“, kai tikima, kad Dievą galima uždaryti „dėžutėje“, arba kai bažnyčios šeimininkai yra protestantai ir jie sprendžia, kokius kūrinius leisti atlikti koncerto metu bažnyčioje. Pvz., žinomas atvejis, kai esant Švč. Sakramentui, buvo atliekamas Apšvietos laikotarpio kompozitoriaus kūrinys, kurio tekstas – atvirai seksualūs motinos patarimai dukrai, kaip suvilioti vyrą, kad dukra neliktų netekėjusi. Vienai pusei tai priimtina, o kad kita pusė skaudinama ir verčiama atsisakyti esminių ir brangiausių dalykų, suprasti nenorima.

Ne hierarchų ar krikščioniškų bendruomenių vadovų lygmeniu šie sunkumai skleidžiasi, bet liaudies, t. y. demokratinės diktatūros lygmeniu. Tai praktiniai, o ne teoriniai sunkumai.

Reikia daugiau autentiškumo ir jautrumo priimti bei suprasti vieni kitus.

Primityvių prisitaikymų kelias – pražūtingas. Einant kompromisų keliu prarandamas kiekvienos bendruomenės autentiškumas, tapatybė. Jį praradęs religingumas tampa abejingas religinėms vertybėms, t. y. skatinama bedievybė. Reikia daugiau autentiškumo ir jautrumo priimti bei suprasti vieni kitus, „dėl vienybės“ neprievartauti nei savęs ar savųjų, nei kitų.

Kokie svarbiausi pokyčiai įvyko per pastaruosius 20 metų santykiuose su kitomis Bažnyčiomis? Ar Lietuvos Katalikų Bažnyčia vienybės siekį laiko prioritetu? Kaip tai pasireiškia konkrečiai?

Klausiate, ar Lietuvos Katalikų Bažnyčia vienybės siekį laiko prioritetu? Pirmiausia terminijos klausimai. Turėtume sakyti ne – Lietuvos Katalikų Bažnyčia, bet Katalikų Bažnyčia Lietuvoje, nes Kristus Bažnyčią įsteigė vieną, o ne kiekviename krašte ar mieste atskirą. Vietinės Bažnyčios – vyskupijos – yra dalinės bažnyčios, t. y. Katalikų – Visuotinės Bažnyčios padaliniai – jos yra viena per Petro įpėdinį popiežių ir vieningai veikiančią Apaštalų įpėdinių vyskupų kolegiją. Jei šito nepriimame, su tuo nesutinkame, turime konstatuoti, kad pasiekti tą norimą krikščionių vienybę praktiškai neįmanoma. Be vadovų, turinčių per šventimų sakramentą iš Dievo gaunamą specialią vadovavimui reikalingą malonę, grynai žmogiškų subjektų vadovaujama Bendrija bus draskoma jų skirtingų nuomonių.

Svarbiausius Bažnyčios prioritetus nustato popiežius. Tie prioritetai yra esminiai ir instrumentiniai. Esminių siekių nerealizuosime, jei nepasirinksime geriausių tam pasiekti priemonių.

Ką randame krikščionių vienybės klausimu užrašyta Dievo žodyje – Evangelijoje, pvz., Jn 17, 20–23?

Paskutinės Vakarienės metu Jėzus meldėsi už savo mokinius, už savo apaštalus: „Ne tik už juos Aš meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį Mane įtikės: tegul visi būna viena! Kaip Tu, Tėve, Manyje ir Aš Tavyje, tegul ir jie bus viena Mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog Tu esi Mane siuntęs. Ir tą šlovę, kurią esi Man suteikęs, Aš perdaviau jiems, kad jie būtų viena, kaip Mes esame viena: Aš juose ir Tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog Tu esi mane siuntęs ir juos myli tip, kaip Mane mylėjai. Tėve, Aš noriu, kad Tavo Man pavestieji būtų su Manim ten, kur ir Aš (Jn 17, 20–24). (A. Rubšio komentaras paskutinei frazei: Jėzus meldžiasi už tikinčiuosius, kad jie galiausiai būtų su Juo danguje.)

Taigi čia Jėzus prioritetine tvarka išdėsto savo suburtos Bažnyčios siekius: skelbti Dievo žodį – Evangeliją, kad žmonės įtikėtų ir toliau skelbtų ją kitiems, dar neįtikėjusiems. Kad tas Jėzų įtikėjusiųjų skelbimas būtų sėkmingas ir įtikinamas, reikia, kad jie būtų viena, t. y. nesusiskaldę, tos jų vienybės reikia, kad visi dėl Evangelijos skelbimo įtikėjusieji pasiektų Dievo Karalystę – dangų.

Taigi pagrindinis dalykas – prioritetų prioritetas – yra tai, kad žmonės įtikėtų Kristų, Jo Evangeliją ir pasiektų dangų. O tam, kad sėkmingai pasiektų, reikia, kad Evangelijos skelbėjai būtų viena – vieningi.

Praėjusių metų pabaigoje ir šių, 2011-ųjų, pradžioje daug kartų ekumeniniuose susitikimuose popiežius Benediktas XVI yra kalbėjęs apie padėtį tarp krikščionių, apie dialogą, vykstantį tarp katalikų, stačiatikių ir protestantų:

„Benediktas XVI nurodė vokiečių liuteronų vyskupo Johaneso Frydricho pastabą, kad ir protestantams galėtų būti ekumeniškai priimtina Romos vyskupo, kaip visų krikščionių atstovo, tarnystė, Anglikonų hierarchai sutinka pripažinti popiežiaus garbės primatą, ir tai yra rimtas žingsnis krikščionių vienybės kelyje. Juk jau dabar, „kai Popiežius išsako poziciją dėl svarbiųjų etinių klausimų, pasaulis tai priima kaip visų krikščionių balsą, – sakė Benediktas XVI (XXI amžius, 2010 12 03, p. 6).

Prioritetų prioritetas – yra tai, kad žmonės įtikėtų Kristų. O tam reikia, kad Evangelijos skelbėjai būtų viena – vieningi.

Vis labiau aiškėja, kad katalikų ir stačiatikių teologiniame dialoge beveik visos nacionalinės Stačiatikių Bažnyčios sutaria dėl minėto Romos vyskupo vaidmens protos – t.y. pirmas tarp lygių Visuotinės Bažnyčios hierarchijoje, išskyrus Maskvos patriarchatą, kuris dar turi abejonių, nors pripažįsta 325 m. Nikėjos I Bažnyčios susirinkimo nutarimus, kur nutarta, kad Romos vyskupas yra pirmasis Bažnyčios hierarchijoje.

Ši pažanga ekumeniniuose dialoguose džiugina.

Tačiau yra ir vis didėjančio nerimo dėl liberalių tendencijų protestantų teologijoje, ypač naujose antropologinėse ir etinėse interpretacijose (pvz., požiūryje į homoseksualizmą, šeimą ir santuoką bei gyvybės gynimą), dėl kurių ir tarp pačių protestantų atsirado didelių nesutarimų (XXI amžius, 2010 12 01, p. 2).

Džiaugiamės, kad Lietuvoje, Kaune, 2011 01 10 vykusioje ekumeninėje Lietuvos Katalikų, Maskvos patriarchato bei Lietuvos liuteronų konferencijoje „Krikščionys iššūkių šeimai akivaizdoje“ buvo vieningai pasisakyta prieš su Evangelija nesuderinamas liberalių Vakarų teologų skaldytojiškas tendencijas. Gal gi nėra beviltiškos ekumeninio teologų ir Bažnyčios hierarchų dialogo galimybės.

Aišku, nei Lietuvos teologai dar nėra pasiekę tokio Visuotinei Katalikų Bažnyčiai „toną užduodančio lygio“, nei tarp Visuotinės Bažnyčios hierarchų Lietuvos vyskupų išsakomos pozicijos nėra tokios stiprios, kad galėtų būti visuotinai priimtinos, ypač jei jos būtų su Apaštalų Sostu nesuderintos.

Ir Lietuvos liuteronų ar stačiatikių nuomonė savose pasaulinėse bendruomenėse nėra lemiama, tačiau šis balsas girdimas. Mūsų, visų Lietuvos krikščionių, balsas 2,2 milijardų krikščionių pasaulinėje bendruomenėje nėra lemiamas, tačiau yra kita ekumeninės veiklos sritis, kuri net mažų bendruomenių reikšmę padaro didelę, ypač jei čia Dievo sukurtame begaliniame pasaulyje mažytis žmogus jungia savo veiklą su Begalinio ir amžino Dievo veikla ir jo planais – tai malda. Ištvermingai melsdamiesi galime tikėtis, atrodo, negalimų dalykų. „Nes Dievui nėra negalimų dalykų“ (Lk 1, 37).

Jei malda ištverminga, Dievu pasitikinčios širdies nuoširdi malda, ji keičia realybę gerėjimo linkme daug sėkmingiau nei intensyviausia ribotų žmogiškų subjektų veikla.

Ar Maldų už krikščionių vienybę savaitė nėra tik graži tradicija? Kokia jos reali reikšmė? 

Klausiate, ar ne per maža tik melstis krikščionių vienybės intencija? Paklausykim ką sako popiežius 2010 11 18, priimdamas Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos narius:

„Svarbu suprasti, kad ekumeninis dialogas nėra kokios nors politinės derybos su kompromisais, priimtinais visiems. Ekumeninė veikla pirmiausia yra vienybės tiesoje, (vienybės Kristuje paieška). Iš esmės tai religinė veikla, prašant Dievo pagalbos, todėl dialogas turi vykti maldos ir atgailos dvasioje, kuri yra viso kelio į krikščionių vienybę pulsuojanti širdis. Viltis, kad Viešpats atsilieps į šią maldą, yra suprantama, tačiau išsipildymo laikas yra didelis slėpinys.

Svarbiausia – ištverminga visų konfesijų krikščionių malda, siekis pažinti Dievą, Jo Žodį, ir juo vadovautis.

Mes nežinome vienybės tarp visų Kristaus mokinių realizavimo valandos, kadangi vienybę kuriame ne mes, o Dievas. Vienybė ateina iš aukštybių, iš Tėvo ir Sūnaus vienybės meilės dialoge, kuri yra Šventoji Dvasia, taigi Ji dalyvauja ir kuria šią dievišką vienybę.“

Toks supratimas nesumenkina ekumeninio dialogo pastangų, tačiau mus nukreipia į tai, kas šiame kelyje iš mūsų, kad ir mažiausiųjų, pusės svarbiausia – t. y. į ištvermingą ir nuoširdžią visų konfesijų krikščionių ne tik bendrą, bet ir individualią maldą, melstis už visų krikščionių vienybę, į kasdieninę maldą, kad pažintume Dievą, Jo Žodį, ir juo vadovaudamiesi tiek hierarchai, tiek teologai, tiek pasauliečiai būtume vis vieningesni...

Nors maldų už krikščionių vienybę savaitė baigiasi, tačiau mūsų maldos šia intencija neturi baigtis. Nepaisant susiskaldymų ir kartais, atrodo, neišsprendžiamų problemų, te negęsta Dievo ir tarpusavio meilė tarp visų tikinčiųjų Kristų!

Susirašinėjo Saulena Žiugždaitė