„AVASPO“ – vilniečių audiovizionalinės poezijos projektas, pristatantis jau antrąjį savo albumą – „Niagara“.

Įdomu tai, jog albumą, kaip įprasta, išleido ne muzikos leidybos kompanija, o knygynas „Eureka“ kartu su Robertu Boschu ir Kultūros rėmimo fondais.

Pirmiausia, paėmus į rankas „Niagara“, į akis krinta albumo dizainas – jokių perdėtų „blizgučių“ ar „madingos“ „AVASPO“ narių fotosesijos – kiek minimalistinis juoda-balta žaismas, o kadangi „AVASPO“ poezija labai svarbi, viduje – visi dainų eilėraščiai (šį kartą dainų tekstus vadinsiu eilėraščiais), taip pat, išversti į anglų kalbą.

Kas klausėsi „AVASPO“ debiutinio darbo „Nėra Okeano” arba yra buvęs nors viename koncerte, Gabrielės Labanauskaitės lyriką puikiai pažįsta. O kas ne, pavadinčiau tai kiek mistine, filosofine, psichodeline, kartais net groteskiška akistata su gyvenimu. „Kaip majų kalendoriuje prabėgę metai susiveda į nulį / Reiškiantį nieko daugiau, tik tuščią kevalą /Taip ir mūsų buvimas / Yra toks pat beprasmiškumas / Arba toks pats išsipildymas - / Čia jau kaip pažiūrėsi / Bet juk ir nuo to niekas nesikeičia („Majų kalendoriuje“). Ir, žinoma, niekas geriau neįgarsins savo poezijos, negu pats poetas, tad Gabrielės balsas čia idealiai tinka, visuomet su tinkamu tonu, tinkamu garsu ir nuotaika.

Muzikos atžvilgiu „AVASPO“ taip pat nepalieka sau lygių – sunku nepastebėti Vlado Dieninio meistriškumo grojant būgnais (nesuklysčiau jį pavadinusi vienu geriausių jaunųjų Lietuvos būgnininkų), Aivaro Ruzgo bei Ryčio Korenuko efektai ir garsai, kurie pasigirsta tuomet, kai labiausiai jų reikia, Pavelo Kostiukovo gitara. Gyvuose koncertuose visą „AVASPO“ teatrą gražiausiai apvainikuoja VJ Makauros vaizdai.

Kai pirmą kartą išvydau „AVASPO“ ant scenos, supratau: tai – projektas, kurio kūrybai reikia subręsti. Nors save laikiau užkietėjusia melomane, toks kūrybinių disciplinų laužymas, muzikos, vaizdo, poezijos ir kosminių garsų teatras pasirodė per sunkus mano ausiai ir apskritai muzikos suvokimui. Tačiau pamažu „suaugau“, todėl nenustebkite, jei, pirmą kartą paklausę, keistai pasijusite – Jūsų ausis paprasčiausiai gali būti nepripratusi. „AVASPO“ muziką reikia prisijaukinti kaip laukinį žvėrį – pamažu, su meile ir atidumu kiekvienai detalei, nes čia viskas svarbu, čia – pilna netikėtumų, čia nėra plano, tik – nevaldomas estetinis potyris...

Pasiruoškite muzikinei kelionei, iš kurios grįšite šiek tiek pasikeitę.

Parengė Goda Raibytė

AVASPO „Niagara“