Tęsiame senų nuotraukų iš šeimos albumų ir jas lydinčių istorijų publikavimą. Šį kartą skaitytojas pasakoja apie savo giminaitę Jadvygą.

Žiūriu į šią nuotrauką, kurioje vežimaityje sėdinti mergina. Žinau, kas ji. Tai mano močiutes Aleksandros pusseserė Jadvyga Košaite. Šią nuotrauką gavau iš močiutes sesers Juzės Katauskytės-Žebrauskienės, kai 2001 metais svečiavausi pas ją Amerikoje.

Nuotraukos, kaip ir žmonės, turi savo likimus. Ši daryta 1936 metais Kaltinėnuose į Lietuvą sugrįžo po 65 metų. Jei ne mano Tėvo artimieji, sesuo Eugenija, pusbrolis Juozas, apie šią nuotrauką žinočiau tik tiek, kad joje – močiutės pusseserė. Tik jų dėka nuotrauka nušvito kitomis spalvomis. Jų pasakojimuose pamažu skleidėsi Jadvygos Košaitės gyvenimas. Štai ką pažvelgęs į nuotrauką, papasakojo Juozas Kašys ir teta Eugenija.

Čia vaizdas iš Kaltinėnų priemiesčio šiaurinės dalies. Tolumoje ant kalno – Radiškės kaimas, vežimaitis stovi ant kelio į Dirgėlus. Ten, kur matyti aukštas medis, stovėjo vokiečio vėjinis malūnas, buvo įrengta kalvė. Nuotraukoje matyti raguva, kuria nuo kalno arkliams būdavę labai sunku važiuoti. Mat važiuojant stačia įgriuva reikėdavo labai įtempti vadžias ir tik kalno papėdėje, jas atleidus, arkliai sulėtindavo žingsnį.

Jadvyga gimė ir augo Kaltinėnų valsčiuje, Milaičių kaime. Po tėvų skyrybų, su mama ir jos seserimi atsiėmusios savo dalį iš 50 ha ūkio Kaltinėnuose, 1932 metais pasistatė gražų namą. Jo kambariai buvę apstatyti gerais baldais. Jadvyga buvusi daili panelė, visada gražiai apsirengusi, mokėjo groti gitara. Nenuostabu, kad ji priklausė miestelio šviesuomenei.

1949-ųjų metų kovo 25 dieną ją kartu su dviem neįgaliomis senutėmis – mama ir mamos seserimi – ištrėmė į Sibirą. Moterys buvo apgyvendintos Taišeto rajone, Tumanšeto kaime. Viename iš kolūkių. Jadzė eiti į darbus negalėjo, nes jai reikėjo prižiūrėti dvi sunkiai vaikštančias senutes. Tad pasiėmus „terbą“, jai teko eiti per kolūkiečių namus prašant išmaldos. Iš išmaldos jos išgyveno ištisus 8 metus.

Po Stalino mirties kaip nedarbingi asmenys 1958 metais jos buvo išleistos i Lietuvą. Deja, sugrįžus, apsigyventi savo name joms nepavyko. Jame tuo metu veikė vaikų darželis, o vėliau buvo įkurtas trijų šeimų mokytojų bendrabutis. Taip jau atsitiko, kad tais pačiais metais, netrukus po sugrįžimo, mirė Jadvygos mama ir teta. Nieko kito nebeliko kaip eiti tarnauti pas žmones.

Paskutinis jos kaip namų šeimininkes darbas buvo susijęs su Kaune, Mickevičiaus gatvėje gyvenusia akių gydytoja. Pas ją Jadvyga dirbo ir gyveno daug metų. Gydytojai mirus, sovietų valdžia ją iš to buto iškėlė ir paskyrė vieno kambario butą su bendra virtuve Simono Daukanto gatvėje. Tame bute ji ir gyveno. Būdama vieniša, beglobė, ji patikėjo viena moterimi ir už būsimą jos priežiūrą iki gyvenimo pabaigos perrašė jai savo likusį turtą. Taip pat ir atgautą mamos namą.

Tačiau moteris Jadvyga mažai tesirūpino. Ji ir mirė vieniša. Atsitiktinai tolimai giminaitei užsukus į jos namus mirties dieną, ją pritrenkė pamatytas vaizdas. Jadzė gulėjusi ant suolo, užklota paklode, šalia jos nedegė net žvakutė. Globėja tuo metu buvo išvykusi į Kaltinėnus susitarti dėl duobės kasimo. Taip be bažnyčios apeigų, be artimų žmonių, beveik slapta, Jadvygą nuvežė tiesiai į kapines, kuriose amžino poilsio ji atgulė šalia savo mamos ir tetos.

Po daugelio metų mintimis grįždamas į vaikystę ir aš prisiminiau tą moterį, kadangi gyvenome šalia esančiame name. Atmintin įstrigo jos veidas ir žiemą vasarą jos nešiota didelė, stora, spalvinga skara, kuria ji apsigobdavo galvą ir kaklą, galbūt dėl nepagydomos gerklės ligos, kuria ji susirgusi, kai tarnaudama žiemą peršalo bedžiaustydama lauke skalbinius.

Tokia tad šios nuotraukos ir vežimaityje sėdinčios jaunos merginos istorija. Galbūt ir panaši į tūkstančius kitų to meto istorijų, kai sovietiniai okupantai laužė mums artimų žmonių gyvenimus.

R.K.