Šią savaitę – apie dvi jaunų moterų tapybos parodas. Įdomu tai, kad abi neapsėjo be asmeninių gilių, tačiau kardinaliai skirtingų – mirties ir gimimo – patirčių. Tačiau iš pradžių, kaip visada – naujienos iš „užsienio“.

Didžiojoje Britanijoje pradėjus „karpyti“ kultūrai skirtas lėšas britai stipriai barėsi ir protestavo. Susidūrus su neteisybe, dažniausiai yra du variantai: ilgai nuobodžiai verkšlenti ir veržtis diržus arba galvoti, ką daryti toliau ir veikti. Išradingi Didžiosios Britanijos menininkai ieško būdų, kaip gauti lėšų savo kūrinių įgyvendinimui. Naujas tinklalapis www.wedidthis.org.uk nukreiptas į verslo bendruomenę ir skirtas tik Didžiosios Britanijos menininkams.

Tinklalapio idėja paprasta: ateini, pamatai šiuo metu siūlomus projektus, išsirenki labiausiai tau patinkantį ir pervedi pinigų jam įgyvendinti Jei projektas surinks reikiamas lėšas, už savo paaukojimą gausi nepiniginę dovaną (apsilankymą menininko dirbtuvėje ar panašiai). Apgalvotas sprendimas – surinktus pinigus menininkas gauna tik tada, jei per ribotą dienų skaičių surenkama visa reikiama suma. Toks reikalavimas skatina menininkus „neįsibėgėti“ ir neprašyti (kaip kad įprasta rašant lietuviškus projektus) dvigubai didesnės sumos nei reikia, „nes vis viena duos tik pusę“.

Aukos projektams prasideda nuo 5 svarų – kiekvienam įkandama kaina. „Visų funduotas menas kiekvienam“, – skelbia optimistiškas tinklalapio šūkis. Šiuo metu tinklalapyje 2 siūlymai aukoti. Vienas jų – pirmosios Mocarto operos „Apolonas ir Hiacintas“ pastatymas. Organizatorių teigimu, šiam projektui reikia daugiau, tačiau iš tinklalapio aukotojų jie tikisi surinkti 10 000 svarų. Lėšoms surinkti projektas turi dar 88 dienas, kol kas jam paaukoti 25 svarai. Įdomu, kaip seksis britams. Ir truputį pavydu, kad geros idėjos visada gimsta kažkur „kitur“.

„Pamėnkalnio“ galerijoje paskutines dienas vyksta tapytojos Kunigundos Dineikaitės (g. 1982) paroda. Užėjus – kvepia dažais ir žiūrovo atspindžių laukia blizgūs paveikslų paviršiai. Gera atmosfera.

K. Dineikaitė studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje ir prestižiniame Sasekso universiteto Vest Dyno koledže (Didžioji Britanija), yra menų magistrė, VPU Dailės katedros dėstytoja. Tai – jau aštuntoji personalinė K. Dineikaitės paroda.

„Atnešk man rytoj dvi baltas gėles“ – taip vadinasi paroda. Ją menininkė dedikavo kaip „nuoširdžiausios ir absoliučios dukters meilės ir pagarbos paminklą“ šiais metais mirusiam tėvui, Vincui Rimgaudui Dineikai.

„Šie paveikslai – tai mano pokalbiai su tėčiu po jo mirties, prisiminimai apie paskutinius tris mėnesius praleistus kartu miške prie jūros. Apie baimes ir nerimą. Apie vienatvę. Apie meilę. Tai mano balsu ir spalvomis dėliojami sakiniai apie sąmoningai pasitiktos mirties grožį ir ramybę, išėjimo pilnatvę...“

K. Dineikaitė, „Tėvo akys“

K. Dineikaitė iš jaunesnės kartos tapytojų išsiskiria tuo, kad nesistengia pataikyti į vyraujančias tendencijas. Ji kuria gan didelio formato abstrakčią, kiek ekspresionišką tapybą. Svarbiausi joje du dėmenys: pasamonės, subjektyvumo lygmuo bei formalusis – fizinių dažo savybių, sluoksnių, potėpių ir nutekėjimų žaismė. Dar – K. Dineikaitė viena iš tų menininkų, kurie negaili dėmesio paveikslų pavadinimams kaip gairėms žiūrovo mintims. „Tėvo akys“, „Neįmanomas gyvenimas be tęstinumo“, „Sapnų serija. Kartais nebegrįžti į realybę“ – paveikslų pavadinimai atsargiai nurodo minčių kryptį provokuodami ir klausdami.

K. Dineikaitė, parodos ekspozicijos fragmentas

Menininkė tapo aliejiniais, stiklo dažais bei laku, todėl jos kūriniai turi keistą blizgesį. Tarsi dažai būtų tik ką užtepti, visai “švieži”. Medžiagų pasirinkimas tradicinės stilistikos kūriniams suteikia intrigos. Pati menininkė savo paveikslų blizgesį įvardija kaip stiklo sieną, kuri skiria jos pasamonę ir žiūrovą.

K. Dineikaitė, „Po mėnulio dykumos...“

K. Dineikaitės paveikslai – ne rebusai ar naratyviniai vaizdiniai. Greičiausiai jokių pikantiškų slaptų jos minčių juose neįžvelgsite. Tačiau galerijoje tvyrantis dažų kvapas, paveikslų koloritas bei daugiasluoksniškumas, kurio dar vienas sluoksnis – tai šviesos ir žiūrovo silueto atspindžiai – maloni, rami ir nuoširdi patirtis.

Galerijoje „Meno niša“ šiuo metu rodoma tapytojos Jovitos Aukštikalnytės (1977) paroda. Tai – kaunietė menininkė, baigusi VDA Kauno dailės fakulteto tapybos studijas. Vilniuje įgijo meno licenciato laipsnį. Už kūrybą Jovita Aukštikalnytė buvo apdovanota „Studentų meno dienose“:  2000 metais SMD II vieta, 2001 metais SMD I vieta. Šiuo metu dirba – VDA Kauno dailės fakulteto lektore.

Šių metų J. Aukštikalnytės paroda „Iš natūros“ kiek nustebino dėl menininkei naujos medžiagos – grafito naudojimo. Pasirodo, šią techniką menininkė „atrado“, kai besilaukdama vaikelio negalėjo tapyti aliejiniais dažais. Matyt, dėl šios priežasties pastebimai sušvelnėjo ir siautulingi tapytojos potėpiai, paveikslai tapo meditatyvūs, ramesni.

J. Aukštikalnytė, „Vystančių rožių kvapas“, grafitas, aliejus, drobė, 2010

Maždaug pusė parodos eksponatų sukurta grafitu ant drobės, kita dalis – aliejiniais dažais arba jungiant šias dvi technikas. Įdomūs pasirodė monochrominiai (nutapyti viena spalva), vien aiškiu, reljefiniu potėpiu kalbantys paveikslai. Žvelgiant į platų potėpį ir jo blizgesį šviesoje net prisiminiau neseniai Vilniuje viešėjusio šiuo metu labai populiaraus Lenkijoje Rafalo Bujnowskio kūrybą – tik jis rinkosi monochrominius ir itin blizgius dažus. Grafitu ant drobės kurti paveikslai – jaukūs, meditatyvūs. „ Malonu ir gera stebėti tuos paprastus, pažįstamos aplinkos daiktus. Taip lengvai, be įtampos. Iš natūros. Tartum pasakočiau apie šalia esantį daiktą – vinį sienoje, verdantį arbatinį, kažkieno paliktus raktus, ir lyg prasitarčiau apie save,“ – pasakoja autorė apie parodą.

J. Aukštikalnytė, „Pakraščiai“, aliejus, drobė, 2010
J. Aukštikalnytė, „Iš natūros III“, grafitas, drobė, 2010

Vienintelis senesnis paveikslas, sukurtas 2002 m. greičiausiai traktuotinas kaip menininkės duoklė mirusiam mokytojui, tapytojui Arūnui Vaitkūnui. Paveikslas gerokai pagyvena bendrą ekspoziciją, parodydamas menininkės braižo kaitos taškus.

J. Aukštikalnytė. Iš ciklo „Paribio portretai.“ „Autoportretas“, aliejus, drobė. VDA KDF magistro studijų diplominis darbas, vadovas prof. A. Vaitkūnas, 2002

J. Aukštikalnytės paveikslų kainos parodoje svyruoja nuo 1000 Lt („Iš natūros III“) iki 4000 Lt („Vystančių rožių kvapas“).

Paroda bus tikrai įdomi tiems, kurie jau yra susipažinę su tapytojos kūryba. Eksperimentai yra įdomūs ir svarbūs šios autorės kūrybos kontekste. Tuo tarpu iki tikrai stiprios ir įdomios parodos trūksta „aiškesnio charakterio“ ir įdomesnių įžvalgų. Tačiau kadangi autorę dar galima priskirti prie „jaunų“, tai yra – ieškančių menininkų, belieka smalsiai laukti ateinančios parodos.

Kunigunda Dineikaitė „Atnešk man rytoj dvi baltas gėles“, „Pamėnkalnio“ galerija, Pamėnkalnio g. 1/13, iki sausio 29 dienos.

Jovita Aukštikalnytė, „Iš natūros“, galerija „Meno niša“, Basanavičiaus g. 1, iki vasario 11 dienos.