Labas, mielasis skaitytojau,

Ar teko girdėti tokį mokslinės fantastikos rašytoją Philipą K. Dicką? O jo kūrinio pavadinimą – „Ar androidai sapnuoja elektronines avis?“ Man jis kelia kažkodėl ilgesį – nežinau kas, kaip ir kur, tiesiog kelia ilgesį...

Ir kai truputį po vidurnakčio palieku nešiojamą kompiuterį kuriam laikui vienišauti ir grįžtu iš virtuvės su pilnu puodeliu kavos, suprantu, kad prie rašomojo stalo kažko būta. Ak, taip – vėl nepastebimai aplankė elektroninis laiškanešys... Atvertoje pašto dėžutėje – keletas naujų laiškų. Ir kaip tas laiškanešys nepavargsta?..  Kada jis ilsisisi? Kada sapnuoja?

Ketvirtadienis (01 20): ką sapnuoja elektroninis laiškanešys?

Zenekos nuotrauka

„Perskaityk Philipo K. Dicko romaną ir suprasi“, – ketvirtadienį atšautų manasis paštininkas. Su ta siutinančia ironiška šypsenėle, kuri ilgainiui galėtų išvesti iš proto ir išlieti kavą ant klaviatūros...

Paštininke, paštininke – ir ką gi man atnešei? Skiautiniai, skiautiniai...

Aha, lietuvių menininkai atidaro ekspoziciją Danijoje... Nuostabu – Martyno Gaubo ironiškumas šiek tiek primena tavąjį, ar ne? Sauliaus Dastiko darbų gyvai matyti neteko – palauksiu, kol kas nors parpukdys iš Skandinavijos. O kol laukiu, užmesiu akį į kitą ketvirtadienio siuntą, taip, taip...

„Skalvija“ sostinėje moko kino pagrindų. Be abejo, svarbu išmokti žiūrėjimo. Sako, nuo to ir prasideda regėjimas bei praregėjimas. Platonas, kadaise mokęs Akademo giraitėje ir Sokrato lūpomis kalbėjęs apie šešėlius oloje, galbūt turėjo omeny kažką panašaus, tik, žinoma, techninės galimybės buvo kitos.

Galima kilstelėti antakius, kai iš pašto dėžutės ištrauki anonsą apie studiją, skirtą lietuvių modernistiniam romanui. Teigiama, kad tai pirmoji tokio tipo romaną gvildenanti monografija. Apima visą XX amžių. Antakiai kilsteli, taip ir lieka sustingę, tarsi išskėsti sparnai erelio iškamšoje. Iš nuostabos, kad būna tokių visaapimančių knygų. Apskritai tik antakiai ir lieka, kai žvelgi, apie ką rašoma paskutiniame ketvirtadienio laiške. O ten kalbama apie taisomus mokyklinius dienoraščius  – šalia minimo Helovino ir Valentino dienų mokiniams vėl bus įrašytos Kalėdos ir Velykos. Gal ir gerai, nes atostogų  juk einama kalėdinių ar velykinių... Neabejoju, elektroninis laiškanešys lengviau atsipūstų, jei šventinių atvirukų srautas pašte sumažėtų, bet ar atsipūtimui skirta jo veikla?..  

Penktadienis (01 21): gyvenamos salos sindromas

Robinzonas Kruzas kadaise turėjo tokį laukinį draugą, vardu Penktadienis. Tačiau kol jis tapo draugu, reikėjo daug nuveikti, kad įgytų jo pasitikėjimą. Penktadienio draugu man būtų nelengva pavirsti, nes šiom dienom nekankina negyvenamos salos sindromas. Greičiau antraip – pernelyg prikimšto žemyno... Arba lagamino. Arba ištinka – na, toks bejėgiškumo pojūtis, kai bandai įskaityti žodžius ant nedidelės popieriaus skiautės, o ten suspausta rašysena primarginta skersai išilgai – bandau įžlibinti, raidės liejasi, skaitymo malonumas po truputį gresia virsti nemalonumu... Nors... Štai – visai nebloga Gintaro Bleizgio esė rinkinio recenzija, nemaža jo kūrinių buvo galima perskaityti „Šiaurės Atėnų“ pirmuosiuose puslapiuose. Laukdavau tiesiog. Kaip ir dabar. Recenzentė primena, kad recenzuojamojo rašyme pasitaiko „kraupaus pesimizmo“. O, kaip man toks patinka!.. Ypač, kai visi šiokią dieną suokia apie saldžius savaitgalio brandinamus vaisius. Sudėtume pastarųjų gliukozę ir eseisto stiliaus kartumą – štai ir gautume tikrą gyvenimo kokteilį vakarėliui.

Praeities sumavimu, metų užbaigties nuotaikom gyvos ir dailės bei architektūros sritys. Tačiau nuotaikos – ganėtinai skirtingos. Apžvalgininkė Aistė Paulina Virbickaitė teigiamai pristato dvi apibendrinamąsias parodas, o architekto Vytauto Karaliaus tikrai nedžiugina Lukiškių aikštės planavimo konkurso rezultatai. Ypač jo organizavimas. Rodos, gyvename sutirštinto įtarumo zonoje, pro kurią prasibrauti į laimės kambarį tegalėtų pavieniai stalkeriai... Ar tiesiog, pamirštant tarkovskiškus kalbinius viražus, – gal per tirštai gyvename? Gal mūsų tiek daug, kad nebeturime erdvės mąstymui, todėl erdvinis mąstymas irgi nukenčia?.. Tačiau kaip nebūsi įtarus, kai klaikiu greičiu Vilniuje besidauginantys klaikūs paminklai gresia pavirsti ne šiaip bėda, o itin didelio masto nelaime (taip, taip – triušiai Australijoje, paminklai Lietuvoje...). O ir organizatoriai ne itin ilgai linkę visuomenei leisti susipažinti su projektiniais darbais.

Ką darysi – rodos, esame nuo baudžiavos laikų paveldėję polinkį slėpti ir slėptis. Vis dėlto labai džiugu, kai kas nors atkasa lobį. Tokiu neabejotinai laikau Agnės Žagrakalytės tekstą, skirtą tėvams auksinių vestuvių proga.

„Jei jiedu kasmet būtų vis iš naujo tuokęsi, ši žiema jiems būtų jau penkiasdešimtoji. / Mama tą pirmąją žiemą baisiai jauna, devyniolikmetė žalios vilnos suknele, balti triušių kailinėliai, sniego žiežirbos, pusnys ant stogų, sniegas dangui ir žemėj, sniegas iš dangaus, rogelės ir garuojantis arklėkas apledijusia gūnia. / Gal buvo taip, o gal ir ne. / Jie yra mano lobis, dvivėrė bedugnė lobių skrynelė, kasmet gilėjanti.“

Jei kiekvienas galėtų taip pasakyti apie artimą ar tolimą savo – mes būtume geriausių literatų tauta per amžius. Na, ar bent gentis. Nežinia, ką apie tokį paveldą pasakytų profesorė Marija Gimbutienė, tačiau jei kada nors tektų įvardinti geriausius pastarųjų metų trumpojo žanro tekstus lietuvių literatūroje, šį Agnės kūrinį, be abejonės, išgriebčiau iš bekraščio interneto okeano kaip auksinę žuvelę.  Ir tikiu, kad kiekvienas, kuris šį tekstą sugautų ir perskaitytų, – susidomėtų lietuvių literatūra. Ir ne tik dėl mistinių dalykų, apie kuriuos rašo Kęstas Kirtiklis „Sankirtose“. Belieka sėdėti ant šios tirštai gyvenamos salos kranto ir laukti – gal likimo bangos išmes dar ką nors panašaus. Ilgai ir kantriai. Juk labai tiksliai nepasakysi. Iš to nesukursi  mokslo. Ak, taip, apie mokslus... Man rodos, šią dieną labai tiktų baigti Bernardinai.lt spausdinamu psichiatro Viktoro Franklio paskaitos tekstu.

Šeštadienis (01 22): laimės šulinys

Zenekos nuotrauka

Jei bent pusę jėgų, kurias filosofiniuose žaizdruose išnaudojame kaldindami „laimės“ sąvoką, atiduotume elementaresniems reikalams – namų ruošos darbams ar paprasčiausiam pasinėrimui į tylą, turbūt būtume tiesiog laimingesni.

„Jaučiuosi siaubingai senas“ – ar nepasitaiko tokių minčių šeštadienį iš ryto? Po susitikimo su laukiniu Penktadieniu? Ar nesikartoja panašūs sakiniai kiekvieno gimtadienio išvakarėse, pradedant dvyliktuoju? Jei pasitaiko, ko gero, Gileso Fraserio straipsnis galėtų šiek tiek paguosti. Bent jau pavadinimu. O grįžtant prie laimės aprašų – „Vienas Londono vyskupijos dvasininkas vadovaujasi tokiu moto: „Pirmiausia iš ryto nusišypsok. Prisiversk tai padaryti“. „Laimingas“ nėra teologinė kategorija. Turbūt tik liovęsis stengtis būti laimingas, iš tiesų supranti, kas tai yra.“

Turbūt ką nors panašaus galėtų pasakyti ir operos solistas Virgilijus Noreika. Galėtų. Jo interviu daugiau apie pasiekimus: „Aš dainavau geriausiose scenose, su geriausiais orkestrais, puikiais dirigentais. Esu „bisavęs“ operos spektaklių metu tokias arijas, kurių niekas „nebisuoja“, – kalbėjo V. Noreika.“ Tačiau, kad atsirastų šie pasiekimai, teko daug padirbėti. O ar daug galėtų nuveikti nelaimingas žmogus?

Jei nekabintume labai giliai, neieškotume prasmės gelmenų kiekvienoje publikacijoje, turbūt galėtume pasidžiaugti ir paprastais, sisteminiais dalykėliais. Tarkim, ministerijų internetinių svetainių suvienodinimu. Nežinau, kaip kitiems, bet kartais užklydus į valstybinės institucijos tinklalapį, negali jai pritaikyti pažodinės „svetainės“ reikšmės. Labai nesvetingai priima – nežinai, nei kur ieškoti norimos informacijos, nei kaip patogiai ją atsisiųsti.

Aišku, lengva, prisidėjus didakto kaukę, bambėti, juolab kad teisiuoju pabūti taip teisinga. Apie šį pavojų užsimenama rašinyje „Teisiojo priekaištas“. O pabandytum iš širdies šulinio, gal ne visi ir tokie kaukėti atrodytų, tarsi „arai“ lydintys organizuoto nusikalstamumo pasaulio atstovus į teismo posėdį. Gal pasijustum „beveik laimingas“, taip kažkada buvo pavadintas filmas apie rašytoją Jurgį Kunčiną.

Sekmadienis (01 23): aritmetinė aritmija

Zenekos nuotrauka

Septyni kilometrai. Tiek dviračių tako žadama rekonstruoti Kaune per artimiausius dvejus metus. Jei bus ES pinigėlių iš fondų. O jei nebus? Ar pakaks vietinių resursų bent pusei distancijos? Kuo čia dėta kultūra?

Tarkim, kūno kultūra (ar bent pomėgis važinėti dviračiais) nesvetima ne tik premjero aplinkos, bet ir kultūros srities žmonėms. Vis daugiau menininkų mina pedalus. Pats esu vienoje kitoje iškyloje sulakstant po keliasdešimt kilometrų dalyvavęs – gerų dviračių takų niekada nebus per daug, net jeigu jų kada nors kokiam nors klerkui jo valdose atrodys pakankamai.

Aštuoni tūkstančiai su puse litų. Panašią sumą („ant popieriaus“) uždirba teisingumo, kultūros ir ūkio ministrai. Šių tarnautojų alga, pasak prieš rinkimus viską mėgstančių narstyti žmonių, mažiausia iš visų ministrų. Suprantu, kai kultūra yra dažnai minima (ar nutylima) kaip tam tikra podukra tarp ministerijų, tačiau teisingumas ar ūkis... Nustebintas. Kažkaip netgi maloniai.

Atidedu kalkuliatorių į šoną. Kad ir kaip skaičiuočiau, už šilumą namuose tenka atiduoti gerokai daugiau nei tikėtasi. Kišenių tuštėjimo metas, deja, trunka ilgiau nei jų pilnėjimo, tačiau „nieko nepadarysi“, rašė amerikiečių rašytojas Kurtas Vonnegutas „Čempionų pusryčiuose“. Džiaugiuosi, kad dar apskritai turiu kišenes, kad vėjai turi kur pašvilpauti sutartines ir taip lavinti savo ir mano klausą.

Pirmadienis (01 24): „...o visa kita padarome mes“

Alis Balbierius. Iš ciklo „Debesų daiktai“

Net pirmadienį neturėtų labai stebinti, kad šalia atpažįstamos bei pripažįstamos veiklos kai kurie kultūros veikėjai dar ir fotografuoja. Filosofas Arvydas Šliogeris, poetai Vladas Braziūnas, Alis Balbierius, rašytojas Ričardas Šileika – tai tik keletas pirmų į galvą užklydusių vardų, turint omeny raktinę frazę „o taip pat rengia fotografijų parodas...“

Dar mažiau stebina, kai sužinai, jog žymusis M. K. Čiurlionis taip pat turėjo nuosavą „Kodak“ aparatą, kuriuo padarė nemažai nuotraukų. Straipsnis „Nemune“ – kaip tik apie tai. Jame primenamas ir šios firmos fotoaparatų gamintojų principas: „Jūs nuspaudžiate užraktą, o visa kita padarome mes.“ Šimtametė migravimo tradicija – nuo vieno meninio pomėgio prie kito.

Tūkstantmetes tradicijas pasaulyje turinti judaizmo istorija turėtų vėl prabilti Lietuvai – siūloma įrengti žydų biblioteką. Tiesa, tam reikia sutvarkyti numatytas patalpas Gedimino prospekte. Žinant, kokią ženklią įtaką Vilniaus kultūrai turėjo šios tautos atstovai, tai mažiausia – ką galima padaryti 2011-aisiais, kuriuos Seimas paskelbė Holokausto aukų atminimo Lietuvoje metais.

Ši metų įvardinimo tema giminiuojasi su kita – sava ir tarptautine – Česlovo Milošo 100-ųjų gimimo metinių proga. Būtent ji subūrė draugėn intelektualus literatus – profesorių Tomą Venclovą ir LLTI vadovą Mindaugą Kvietkauską – pasikalbėti apie minėto poeto lietuviškuosius ryšius.

Besidairant toliau už mūsų šalies ir jos kaimynių ribų – verta paskaitinėti interviu su Kristina Stalnionyte, knygos „Kelias į Santjago de Kompostelą“ autore. Ji pati sakosi šio leidinio iš karto neplanavusi: „Keliaudama tikrai neplanavau rašyti knygos, tačiau kiekvieną dieną rašiau dienoraštį. Norėjau užfiksuoti, pro kur ėjau, ką mačiau, kur apsistojau nakvoti, su kuo bendravau, ką išgirdau. (...) Iš tiesų tam reikėjo nemažai valios, kadangi vakare dažniausiai esi toks pavargęs, jog kartais nebesupranti, ar dar rašai, ar jau sapnuoji. Todėl kartais rašydavau anksti iš ryto.“ Kas iš rašto darbininkų nepažįsta šio daugialypio būdravimo jausmo, kai pirštai mechaniškai renka raidinę gamą, ausyse skamba kas nors panašaus į „sukasi ratu mano meilės laivas...“, o monitoriuje kažkodėl baltakiuoja apvirtę Grįžulo ratai...

Iš kasdienybės klystkelių į pakylėjimo kelius keliauja Jurgis Raudys su miniatiūra „Mandala“, negaliu prie kultūrinių aprašų nepaminėti ir itin man brangios rubrikos „Sporčiukas“, kurią šiemet labai kantriai kas savaitę pildo Rimvydas Strielkūnas.

O pirmadienine užsklanda tepabūna žinia apie aktorę Virginiją Kochanskytę. Jai šiemet atiteko Ievos Simonaitytės premija už kompaktinę plokštelę „Ak, buvo visko...“, kurioje ji skaito šios rašytojos kūrybos ištraukas.

Tiesa, paėjėję į užkulisius nugirstame: „nedaug trūko, kad ketvirtį amžiaus gyvuojanti tradicija būtų nutrūkusi. Šiemet laureatė paskelbta paskutinę minutę pačiai bibliotekai skyrus porą tūkstančių litų. Koks premijos likimas bus kitąmet – lieka neaišku.“

Tiesa sakant, būtų labai gaila, jei šio apdovanojimo tęstinumas prapultų.

Antradienis (01 25): „narcizais esame mes gimę, narcizais turime ir...“

Astos Plechavičiūtės nuotrauka

Vienas iš svarbesnių savaitės tekstų man pasirodė tęstinis Andrew Fellows straipsnis, kuriame kalbama ir apie modernųjį meną: „Narcisizmo kultūra praranda grožio suvokimą už savojo „aš“ ribų, nes pasitraukiama iš objektyvaus pasaulio ir pasineriama į subjektyvumą. Tai atsispindi didelėje modernaus meno kūrinių dalyje, kuriuose dėmesys krypsta į menininko subjektyvumą. Menas tampa tobulu tarpininku narcisizmui išreikšti. Jis daugiau nebeegzistuoja išorinės reikšmės labui – kažkam už meno kūrinio ribų.“ Mintys – ne naujos, bet kartotinos, leidžiančios paaiškinti ir pasiaiškinti, iš kur gi tiek savimeilės ir savigailos, pasitaikančių kai kurių žmonių, turinčių didelių meninių ambicijų, gyvenimuose. Tiesa, šio straipsnio vertimas vietomis stilistiškai klupčioja, bet ne visada tekstą gali paruošti taip preciziškai, kad švytėtų narciziškai.

Kitokias ambicijas, matyt, puoselėja žurnalistai, rašantys užsakomuosius straipsnius. Iš pradžių jie vaikosi duonos kąsnį, o paskui didelis duonos kąsnis įvairiais gundančiais pavidalais persekioja juos. Savaitės pokalbis su Rusijos žurnalistu, žiniasklaidos konsultantu Anatolijumi Verbinu atskleidžia ne tik tai, bet ir mūsų žiniasklaidai charakteringus dėsnius: „Žiniasklaida ir žurnalistai yra tos visuomenės, kurioje jie gyvena, dalis. Žiniasklaidos lygis negali būti aukštas, jei visuomenės lygis – žemas. Žurnalistai nenusileidžia iš mėnulio, jie gimsta ir gyvena toje pačioje visuomenėje, apie kurią rašo.“ Dėl mėnulio – sutinku, iš ten nusileidusių žurnalistų mokslininkai dar neaptiko, tačiau tarp eilučių pasislėpusią mintį, kad žiniasklaida atspindi visuomenės lygį, priimčiau tik iš dalies. Taip, dauguma žiniasklaidos jį atspindi, ir tiek. Tačiau visada yra galimybė būti ne tik veidrodžiu, bet ir langu, pro kurį galima žvelgti į tolį. Žinia, narcisizmo užmojų kupiniems individams net maža veidrodžio šukė gali virsti dideliu peiliu.

Prie rimtesnių Bernardinai.lt spausdinamų tekstų priskirčiau ir poetės Almos Karosaitės atsakymus iš ciklo „Kūrybinė drąsa ir baimė“, perpublikuotus iš „Nemuno“ savaitraščio. Jei prisimintume Narcizo mito pėdsekystę, manau, šie kūrėjos žodžiai padėtų atsekti tam tikras žymes: „šiais laikais sparčiai populiarėja dar viena ,,drąsos“ rūšis – narsa neišmanyti amato pagrindų, ignoruoti tradiciją ir kūrybinį palikimą, į šuns dienas išdėti visus autoritetus, arogantiškai manyti, jog tik nuo tavęs ar tavo kartos ir prasideda tikroji kūryba. Ar tai nėra jau meninio chuliganizmo požymiai?“

Trečiadienis (01 26): trumpai – lyg per gaisrą

Ši diena pralėkė, žybtelėjo žaibu, nupleškėjo, vos spėjau ištraukti iš liepsnų keletą nuorodų. Pateikiu trumpai. Almos Karosaitės aptarto meninio chuliganizmo požymių „Pirmos knygos“ prozos konkurse nugalėjusios Sandros Bernotaitės kūryboje nėra labai daug. Kai kurie rašytojos pasisakymai puikiai tiktų ir jau minėtai „Sporčiuko“ skilčiai, taip dar sykį parodydami kultūros ir sporto sampyną: „Rašymas kaip sportas: treniruojuosi darydama pratimus, studijuodama techninius dalykus, strategijas, o per patį veiksmą jau nėra kada galvoti – įgūdžiai jau taip gerai sėdi galvoje ar visame kūne, kad tik įkvepi ir darai.“

Fotografijos įgūdžius tikrai galima tobulinti su Dave‘u Labele, klausą – besiklausant „Avaspo“ albumo „Niagara“, o kantrybę – bandant pakelti žinių apie Valdovų rūmus naštą.

Man jau seniai kilo įtarimas, kad Gedimino kalno papėdėje – prasta vieta pilims bei rūmams, bet kad šitaip... Tarsi užkeiktų lobių beieškant... Tiesa, mokesčių mokėtojų pinigai tuose lobiuose. Taip mūsų istorija tampa kompromituojančiu žodeliu, kurio niekas nebedrįsta tarti didžiąja raide...

Ketvirtadienis (01 27): atmintinė

Palaiminti užmaršieji, bet šį tą verta ir atsiminti – turbūt taip derėtų įvardyti labiausiai įstringančią poeto Gintaro Grajausko esė mintį, kurią jis, kaip tikras muzikantas, improvizuoja ir rečituoja visame rašinyje: „norėtųsi, kad bent šis tas atmintyje pasiliktų. Nedaug. Man būtų visai gana kelių smulkmenų. Tų kelių smulkmenų, kai buvo gražu. Tiek gražu, kad nebepamirštama.“

Bandau prisiminti, ko gražaus nepastebėjau, kai kalbu apie praeinančią savaitę. Nusuku akis nuo monitoriaus. Ne, nieko.

Bet galiu prisiminti, ko ilgiuosi. Nespėju paskaityti gerų knygų. Baigiu C. S. Lewiso „Apstulbintas Džiaugsmo“... O jau padėtos kelios kitos... Beveik spūstis ant spintelės prie lovos...

Ir kas?.. Taip, dar niekam neprisipažinau – labai laukiu Knygų mugės, kur savo naujus leidinius pristatys gausybė kūrėjų, tarp jų – ir poetai Marius Burokas bei Ilzė Butkutė. Neabejoju, kad jų knygos šiemet taps literatūriniais įvykiais ne tik bičiulių ratui.

Vėl dirsteliu į monitorių. Taip, trumpai paminiu dar du ketvirtadienio tekstus, vertus atidesnio žvilgsnio. Besidomintiems ne tik naujai išleidžiamomis grožinėmis knygomis, bet ir vertimų kokybe, ko gero, bus malonu perskaityti Dalios Zabielaitės recenziją, skirtą prancūzų rašytojos Irène Némirovsky istoriniam romanui „Prancūziška siuita“.

O tiems, kurie per išsiblaškymą linkę pamesti pirštines, raktus ir asmeninius dokumentus, turbūt vertėtų pasitikrinti, ar pakankamai apsaugotas jų privatumas internete. Kolegė parengė iliustratyvią, įtaigią medžiagą, kurią verta peržiūrėti, jei manote, kad elektroninėje erdvėje niekam jūsų asmeniniai duomenys nereikalingi. Tiesą sakant, peržiūrėjęs aš ir pats susimąsčiau, kur ir ką pasėjau internetinėje... Ir nesu įsitikinęs, kad žinau, kada ir kas sudygs.

P. S. Elektroninis laiškanešys atnešė dar vieną laišką. Atsiprašė, kad pavėluotai. Iš Marijampolės. Buvo kažkur už pamušalo užkritęs, matyt. Bet jei atidžiau pasižiūrėtume – iš ten galima ištraukti puikių nuotraukų. Tokios niekada nesensta.

P. P. S. Paštininkas palinguoja galva, šiek tiek ironiškai šypsodamas. Jis visa tai jau yra kažkur sapnavęs...