Lietuvoje ir už jos ribų žinoma liaudies menininkė Ana Krepštul visą gyvenimą praleido gimtajame Tabariškių kaime. Nuo vaikystės dėl ligos ji negalėjo vaikščioti. Paskutiniaisiais gyvenimo metais dailininkė nesikėlė iš lovos.Dievas jai pagailėjo sveikatos, bet apdovanojo talentu. Nepaisant ligos dailininkė savamokslė nutapė per 3,5 tūkstančio paveikslų. Jos kūriniai– portretai, natiurmortai, peizažai, sakraliniai paveikslai– buvo eksponuoti įvairiose parodose, jų yra įsigiję muziejai, privatūs kolekcininkai ir bažnyčios.

Ligos kamavo nuo vaikystės

Pirmus žingsnius Ana žengė tik sulaukusi dvejų metukų, tuomet, kai niekas iš silpno vaiko to nesitikėjo. Būdama dešimties ji susirgo kaulų tuberkulioze, mergaitei pradėjo lūžinėti kaulai. Tada tėvas jai nupirko piešimo sąsiuvinį, spalvotų pieštukų, supažindino su piešimo pagrindais ir Ana pradėjo piešti.

„Sulaukusi 20 metų, ji vėl susirgo tuberkulioze. Po sudėtingos operacijos 16 mėnesių praleido ligoninėje. Jai buvo operuota koja, išimtas kelias. Pamenu, sesuo net atsisėsti negalėjo. Ana yra patyrusi klinikinę mirtį, tačiau – gydytojų nuostabai – išgyveno. Po operacijos jos viena koja tapo trumpesnė 20 centimetrų. Pačiame jaunystės žydėjime Ana tapo invalide. Trejus metus jos koja buvo sugipsuota. Vėliau tėvai užsakė specialų ortopedinį batą, kad mergina galėtų bent kiek judėti. Tuo metu ji mažai tapydavo, daugiausia siuvo. Ana norėjo padėti tėvui. Jis buvo Tabariškių mokyklos mokytojas, vėliau dirbo šios mokyklos direktoriumi“, – prisiminimais dalijosi jaunesnioji Anos sesuo Danuta Krepštul, vedžiodama po Tabariškių pagrindinės mokyklos muziejų.

Anos Krepštul vardo muziejus įsteigtas 2008-aisiais, praėjus metams po menininkės mirties. Butrimonių vidurinei mokyklai Šalčininkų rajone suteiktas jos vardas. Pirmas užrašas muziejuje „Atminties knygoje“ priklauso J. E. vyskupui Juozui Tunaičiui.

Tapo liaudies menininke

Danutai Krepštul anuomet buvo tik ketveri, tačiau šešiolika metų jaunesnė sesė gerai prisimena, kaip Anos liga progresavo ir kas pusmetį dėl vis naujų kaulų lūžių ji buvo guldoma į ligoninę. „Mūsų mama buvo kurčia. Pamenu, kaip sesuo po operacijos apkurto. Mat ji gavo labai daug streptomicino. Ana baigė tik pradinę mokyklą ir buvo savamokslė. Jos svajonė toliau mokytis taip ir neišsipildė. Nenorėdama tėvams būti našta, Ana pradėjo siūti, tapė tik laisvalaikiu. Po tėvo mirties gydytojai nustatė, kad ji niekados negalės vaikščioti. Jos judėjimo priemone tapo invalido vežimėlis. Ana išgyveno 75 metus ir turėjo 77 kaulų lūžius“, – apie osteoporozės iškankintą seserį pasakojo D. Krepštul.

Menininkės talentą, apsilankęs Tabariškėse, pirmas pastebėjo įžymus geografas Česlovas Kudaba. Jis padėjo Anai įsidarbinti anuometiniame Vilniaus „Dailės“ kombinate. „Mes veždavome jos paveikslus, komisija atrinkdavo ir jie būdavo pardavinėjami visose „Dailės“ parduotuvėse. Tada Anai buvo suteiktas liaudies meistrės vardas. 1985-aisiais buvo surengta asmeninė jos darbų paroda, Ana buvo pripažinta liaudies menininke. Tačiau mama nesulaukė šios džiugios akimirkos“,– prisiminė D. Krepštul.

Ištvermės ir gerumo simbolis

„Ana buvo neįgali, niekur neišvykdavo iš namų. Tačiau žmonės mokėsi iš jos gyvenimo, ištvermės, gerumo, tikėjimo Dievą. Ji mylėjo visų tautybių žmones, gamtą, buvo savo krašto patriotė, mokėjo maloniai ir įdomiai bendrauti, nes buvo apsiskaičiusi, šviesi asmenybė“,– žmonių pagarbą ir meilę Anai prisimena jos sesuo. Menininkė kartodavo: „Mes, ligoniai, mokame gerbti kiekvieną šviesiausią akimirką mūsų tamsiame gyvenime, mokame gyventi meilės dalelėmis, kurių sveiki žmonės net nepastebi. Laimingų žmonių laimės trupinėliai tampa mums visu gyvenimu.“

Po paskutinio insulto 2004-aisiais Ana Krepštul jau negalėjo tapyti, nes kairioji kūno dalis buvo paralyžiuota. Fizinės jėgos ją visai apleido, bet ji nepasiduodavo. „Ana sirgo širdies ligomis, tad ligoninėse per metus nuolatos praleisdavo nuo 4 iki 10 mėnesių. Osteoporozė, du insultai, du infarktai, cukraligė. Vėliau atsirado alergija dažams. Kamuojama kaulų lūžių ji nebenorėdavo važiuoti į ligoninę, sakydavo: vis vien nevaikščiosiu, man tas pats, kaip tie kaulai suaugs. Paskutiniaisiais metais ji visai nesikėlė iš lovos ir nebegalėjo tapyti. Jai tai buvo tragedija, bet moteris nepasidavė, gulėdama siuvinėjo. Tad yra daugybė jos siuvinėtų paveikslų. Tik neturime, kur eksponuoti“, – pasakojo nuoširdi sesers slaugė ir jos kūrybos palikimo saugotoja.

Dažnai menininkę aplankydavo svečiai. 2000–2006 metais Tabariškėse kūrė garsus lenkų fotografas Kšištofas Heikė. Profesorius atvažiuodavo su savo studentais ir per vasaros atostogas.Jis daugybę kartų lankėsi Anos trobelėje, sukūrė neįkainojamą seriją fotonuotraukų apie neįgalios menininkės gyvenimą.

Ana Krepštul mirė 2007–ųjų spalį. Menininkės laidotuvėse dalyvavo J. E. vyskupas J. Tunaitis ir trylika Vilniaus krašto kunigų.

Turtingas kūrybinis palikimas

Anos Krepštul paveikslai saugomi daugiausia privačiose kolekcijose ir bažnyčiose. Ji nutapė per 3,5 tūkstančio paveikslų. Nemažai savamokslės menininkės darbų yra Italijoje, Vatikane, Prancūzijoje, Anglijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Australijoje, JAV, tačiau daugiausia kūrinių – Lenkijos ir Lietuvos bažnyčiose.

Bažnyčioms paveikslus Ana dovanodavo. Popiežius Jonas Paulius II turėjo tris Anos tapytus ir vieną siuvinėtą paveikslą. Popiežius autorei parašė laišką-palaiminimą. Didžiausias paveikslas 2,5×1,15 m buvo tapomas ilgiausiai. Mat Ana dėl ligos negalėjo stovėti, o gulint piešti neįmanoma. Tad trumpai padirbėjusi, ji vėl guldavosi į lovą. Šis paveikslas yra Kanadoje. Ten yra miestas vardu Vilnius.

Paveikslą pašventino Jonas Paulius II. Žmonės iki šiol prie to paveikslo meldžiasi.

Lilija Valatkienė

Gimtasis krastas