2014 m. liepos 24 d., ketvirtadienis

John Gray. Ateistų iliuzija (I)

2011-01-28
Rubrikose: Sankirtos  Religija » Komentarai ir pokalbiai 
Paskendęs kelio ženklas

EPA nuotrauka

Religiją supa moralinės panikos atmosfera. Anksčiau laikyta prietaru, kurio vaidmuo visuomenėje nuolat menksta, šiandien ji demonizuojama kaip daugelio baisiausių pasaulio baisybių priežastis. Dėl to pastaruoju metu stebėtinai pagausėjo prozelitinio ateizmo literatūros. Prieš kelerius metus būtų buvę sunku įtikinti komercinius leidėjus net pagalvoti apie religinės literatūros prikėlimą. Šiandien traktatai apie religiją gali tapti milžinišką pelną nešančiu produktu – Richardo Dawkinso Dievo iliuzija ir Christopherio Hitchenso Dievas nėra didis pardavinėjamos šimtais tūkstančių egzempliorių. Pirmą kartą per ilgą laiką mokslininkai ir filosofai, aukšto lygio rašytojai ir žurnalistai aptarinėja religijos ateitį. Intelektinės mados nebūna vienkryptės. Tikintieji davė atkirčių – paminėtinos britų teologo Alisterio McGratho Dawkinso iliuzija? bei Kanados filosofo kataliko Charleso Tayloro Sekuliarusis amžius. Tačiau apskritai bestselerių sąrašuose dominuoja ateistų autoriai. Verta pasidomėti, kodėl taip yra.

Staiga pakitusį požiūrį į religiją tik iš dalies galima paaiškinti iškilusia terorizmo grėsme. Rugsėjo 11-osios lėktuvų užgrobėjai save laikė religiniais kankiniais, ir Vakarų viešoji nuomonė šį savivaizdį priėmė. Šiandien netrūksta žmonių, kurie islamiškąjį fundamentalizmą regi kaip pavojų, lygintiną su didžiausiomis XX a. Europą krėtusiomis katastrofomis.

Dawkinsas ir Hitchensas, Danielis Dennettas ir Martinas Amisas, Michelis Onfray‘us, Philipas Pullmanas ir kiti ateistai religiją apskritai suvokia kaip nuodą, kuris per visą istoriją iki pat šių dienų nieko daugiau nedaro, kaip tik kursto smurtą ir priespaudą. Jų antireliginei polemikai būdingas įniršis liudija, jog įvyko toks pat reikšmingas pokytis, kaip ir terorizmo iškilimas: atslinko sekuliarizacijos banga. Šie autoriai išaugo kartoje, išmokytoje apie religiją galvoti kaip apie atkrytį į ankstesnę žmogaus išsivystymo pakopą; jų požiūriu, mokslui žengiant į priekį, religija natūraliai nunyksianti. XIX amžiuje, kai visuomenę itin sparčiai keitė mokslinė ir industrinė revoliucijos, ši prielaida gal ir būtų turėjusi pagrindą. Dawkinsas, Hitchensas ir panašūs gali ir toliau tikėti, jog mokslui žengiant į priekį religija vis labiau trauksis į žmogiškosios egzistencijos pakraščius, bet kol kas tai tėra tik tikėjimo dalykas, o ne duomenimis paremta teorija.

Didžioji Europos dalis aiškiai pokrikščioniška. Tačiau nėra pagrindo manyti, jog šis atsimetimas nuo religijos yra negrįžtamas ar kad jis yra potencialiai universalus.

Religijos reikšmė tam tikrose valstybėse (Airija – vienas iš paskutinių pavyzdžių) iš tikrųjų menksta, ir jau daugelį metų ji nebeformuoja daugumos britų kasdienio gyvenimo. Didžioji Europos dalis aiškiai pokrikščioniška. Tačiau nėra pagrindo manyti, jog šis atsimetimas nuo religijos yra negrįžtamas ar kad jis yra potencialiai universalus. JAV yra ne daugiau sekuliarios nei buvo prieš 150 metų, kai de Tocqueville‘is buvo apstulbęs ir sutrikęs dėl viską apimančio amerikiečių religingumo. Sekuliari era – bet kuriuo atveju iš dalies iliuzija. Masiniai XX a. politiniai judėjimai buvo įkvėpti religinės kilmės mitų, tad neatsitiktinai religija atgimsta šiandien, tiems judėjimams žlugus. Dabartinis priešiškumas religijai yra reakcija į šį posūkį. Sekuliarizacija traukiasi, iš čia ir šio proceso išdava – evangelinis ateizmas, neregėtas Viktorijos laikais.

Kaip ir anksčiau, tai yra ateizmas, atspindintis tikėjimą, kurį atmeta. Geras pavyzdys yra Philipo Pullmano Šiaurės pašvaistė – subtiliai aliuzinė, daugiasluoksnė alegorija, neseniai adaptuota holivudiniam blokbasteriui Auksinis kompasas. Pullmano alegorija apima daug daugiau nei vien autoritarizmo pavojų kritika. Klausimai, kuriuos ji kelia, yra tvirtai susiję su religija, už tai ji daug skolinga tikėjimui, kurį užsipuola. Pullmanas yra pareiškęs, kad jo ateizmas susiformavo anglikoniškoje tradicijoje, ir išties šiame romane aptinkame Johno Miltono bei Williamo Blake‘o pėdsakų. Jo didžiausia duoklė minimai tradicijai yra laisvos valios idėja. Pagrindinė pasakojimo gija yra laisvos valios teigimas kaip priešprieša tikėjimui. Jaunoji herojė Laira ryžtasi pasipriešinti Magisteriumui – tai Pullmano krikščionybės metafora, – mat šis siekiąs atimti iš žmonių galimybę patiems pasirinkti savo gyvenimo kelią. Jos nuomone, toks siekis sunaikina tai, kas žmogiškiausia. Tačiau laisvos valios idėja, kuria grindžiama liberali asmeninės autonomijos idėja, yra biblinės kilmės (prisiminkime Sukūrimo istoriją). Įsitikinimas, jog laisva valia yra žmogiškos būties dalis, yra religijos palikimas; taigi Pullmano ateizmas, kaip ir dauguma nūdienos ateizmo atmainų, yra krikščionybės vedinys.

Aršusis ateizmas atgaivina kai kuriuos blogiausius krikščionybės ir islamo bruožus. Kaip ir šios religijos, ateizmas užsimoja atversti visus. Evangeliniai ateistai nė neabejoja, kad žmogaus gyvenimą galima pakeisti, jei tik visi priims jų požiūrį į pasaulį, jie įsitikinę, jog tik vienas – jų pačių, dailiai pagražintas – gyvenimo kelias tinkamas kiekvienam. Šiaip jau ateizmui nėra reikalo tapti tokia misionieriška doktrina. Visiškai įmanoma neturėti religinių įsitikinimų, bet kartu būti draugišku religijai. Tuo tarpu specifiškai žmogišką religinį impulsą smerkia linksmojo humanizmo atstovai. Būtent tuo užsiima evangeliniai ateistai, juodindami religiją.

Keista šio ateizmo ypatybė yra ta, jog aistringiausi jo misionieriai yra filosofai. Danielis Dennettas knygoje Atkerėjimas: Religija kaip natūralus fenomenas bando išdėstyti bendrąją religijos teoriją. Iš esmės ši knyga yra polemika su Amerikos krikščionybe. Toks siauras dėmesys atsiskleidžia jo požiūryje į religiją, jam įkūnijamą įsitikinimo, kad būtinas tam tikras antgamtinis agentas (kurio pripažinimo siekia tikintieji) kaip priežastis, paaiškinanti, kodėl viskas pasaulyje yra taip, kaip yra. Dennetto nuomone, religijos yra pastangos padaryti tai, ką geriau atlieka mokslas – jos yra rudimentinės, nevykusios teorijos, trumpiau tariant, nesąmonės. „Teiginys, kad Dievas egzistuoja, – griežtai rašo jis, – net nėra teorija.“ Tačiau religijų turinį sudaro ne teiginiai, siekiantys virsti teorijomis. Dievybės nesuvokiamumas yra Rytų krikščionybės šerdis; ortodoksiniame judaizme praktika ima viršų prieš doktriną. Budizmas ir sufizmo tradicijos islame visuomet pripažino, kad dvasinėje plotmėje tiesa yra neišreiškiama. Induizmas niekada savęs neapibrėžė kaip doktrinos. Tik kai kurios Vakarų krikščionybės tradicijos, veikiamos graikų filosofijos, pabandė religiją paversti aiškinamąja teorija.

Mintį, jog religija tėra primityvi mokslo versija, XIX a. pabaigoje išpopuliarino JG Frazerio atliktas primityvių žmonių mitų tyrimas (pav. Auksinė šaka: magijos ir religijos tyrimas). Frazeriui religinė ir stebuklinė pasaulėjautos buvo glaudžiai susijusios. Gimusios iš baimės ir neišmanymo, jos tebuvo žmogiškosios kūdikystės liekanos, išnyksiančios sykiu su pažinimo pažanga. Dennetto ateizmas tėra atnaujinta Frazerio pozityvizmo versija. Pozityvistai tikėjo, kad, vystantis transportui ir komunikacijai – jų dienomis, kanalams ir telegrafui, – išnyks iracionalus mąstymas kartu su visais praeities tikėjimais. Nepaisydamas praėjusio šimtmečio istorijos, Dennettas tiki tuo pačiu. Edge Foundation pasirodžiusiame interviu (pav. „Galingos religinės mistikos išgarinimas“) jis pranašauja, jog „maždaug per artimiausius 25-erius metus praktiškai visos religijos virs visai kitokiais reiškiniais, ir didžiojoje pasaulio dalyje religija jau nebebaugins žmonių taip kaip šiandien.“ Jis tuo tvirtai įsitikinęs dėl neišvengiamos „pasaulinės informacinių technologijų sklaidos (ne tik interneto, bet taip pat mobiliųjų telefonų ir nešiojamųjų televizijos bei radijo imtuvų).“ Filosofas akivaizdžiai neapmąstė mobiliųjų telefonų sklaidos visame Talibane ir virtualiosios Al-Qaida‘os atsiradimo internete.

Mokslas yra geriausias mūsų turimas įrankis formuoti patikimus įsitikinimus apie pasaulį, tačiau jis skiriasi nuo religijos ne tuo, jog atskleidžia paprastą tiesą, kurią religijos pridengia kliedesiais.

Žinijos plėtra yra faktas, kurį neigia tik postmodernūs reliatyvistai. Mokslas yra geriausias mūsų turimas įrankis formuoti patikimus įsitikinimus apie pasaulį, tačiau jis skiriasi nuo religijos ne tuo, jog atskleidžia paprastą tiesą, kurią religijos pridengia kliedesiais. Tiek mokslas, tiek religija yra simbolinės sistemos, tarnaujančios žmogaus poreikiams – mokslo atveju, gebėjimui numatyti ir valdyti. Religijos pasitarnavo daugeliui tikslų, tačiau pats svarbiausias iš jų – prasmės poreikis. Prasmę geriau atskleidžia mitas nei moksliniai paaiškinimai. Nemažą moderniosios minties dalį užima sekuliarūs mitai – išskaptuoti religiniai pasakojimai, išversti į pseudomokslinę kalbą. Dennetto nuostata, jog naujosios komunikacijų technologijos fundamentaliai pakeis žmonių pasaulėvoką, yra būtent toks mitas.

Dievo iliuzijoje Dawkinsas religijos patrauklumą bando paaiškinti remdamasis memų teorija (theory of memes). Memai – neaiškiai apibrėžti konceptualiniai vienetai, kovojantys vienas su kitu natūralios atrankos parodijoje. Kadangi visai žmonijai būdingas universalus polinkis turėti religinius įsitikinimus, Dawkinsas pripažįsta, jog ilgą laiką religija turėjo evoliucinį pranašumą, bet šiandien, jo nuomone, ją palaiko tik bloga švietimo sistema. Žvelgiant iš darviniškų pozicijų sunkiai suprantama, kodėl Dawkinsas pagrindinį vaidmenį priskiria švietimui. Žmogaus biologija beveik nepakito per visą rašytinę istoriją, tad jeigu religija yra rūšiškai determinuota, neaišku, kaip ji galėtų priklausyti nuo skirtingų švietimo sistemų. Ir vis dėlto Dawkinsas įsitikinęs, kad jeigu nebūtų diegiama mokyklose ir šeimose, religija mirtų. Toks požiūris su tam tikra fundamentalistinės teologijos atmaina turi daugiau bendro nei su darvinizmo teorija, ir čia aš negaliu susilaikyti neprisiminęs atvejo, kai krikščionis evangelikas mane patikino, jog skaisčioje aplinkoje auklėjami vaikai užaugs neturėdami jokių neteisėtų seksualinių troškimų.

Dawkinso „memetinė religijos teorija“ yra klasikinis pavyzdys nesąmonės, kuri ištinka, kai darvinistinį mąstymą bandoma pritaikyti anapus jo paties apsibrėžtų ribų. Kaip ir Dennettas, kuris taip pat remiasi savita šios teorijos versija, Dawkinsas mano, jog religinės idėjos išlieka todėl, kad jos sugebėtų išlikti bet kuriame „memų baseine“; arba todėl, kad jos yra dalis „memų komplekso“, kurį sudaro panašūs memai, pavyzdžiui, mintis, jog jeigu mirsi kaip kankinys, mėgausiesi 72 nekaltomis mergelėmis. Deja, memų teorija gali būti laikoma moksline tiek, kiek mokslinė yra Protingo sukūrimo teorija. Griežtai kalbant, tai net nėra teorija. Šnekos apie memus yra tik naujausia mada kitų keistų darvinistinių metaforų sekoje.

Dawkinsas prilygina religiją virusui: religinės idėjos yra memai, užkrečiantys pažeidžiamus protus, ypač vaikų. Biologinių metaforų naudojimas čia pateisinamas – pavyzdžiui, evangelinių ateistų protai ypač linkę užsikrėsti religiniais memais. Kita vertus, tokios analogijos yra kupinos pavojų. Dawkinsas daug dėmesio skiria religinei priespaudai, kuri yra pakankamai akivaizdi. Tačiau jis beveik nepastebi to, jog didžiausios moderniųjų laikų baisybės atliktos režimų, skelbusių mokslinį savo nusikaltimų pateisinimą. Nacių „mokslinis rasizmas“ ir sovietų „dialektinis materializmas“ redukavo neužčiuopiamą žmonių gyvenimų sudėtingumą į mirtinai paprastą mokslinę formulę. Abiem atvejais tai buvo pseudomokslas, bet tuo metu jis buvo priimtas rimtai, ir ne tik minimuose režimuose. Mokslas gali būti pajungtas nedoriems tikslams lygiai taip pat, kaip ir bet kuri kita žmonių institucija. O turint omenyje tai, kokį milžinišką autoritetą mokslas turi šiandien, ši rizika tik dar labiau išauga.

Mokslas gali būti pajungtas nedoriems tikslams lygiai taip pat, kaip ir bet kuri kita žmonių institucija. O turint omenyje tai, kokį milžinišką autoritetą mokslas turi šiandien, ši rizika tik dar labiau išauga.

Šiuolaikiniai religijos oponentai aiškiai vengia gilintis į ateistinių režimų istorinį palikimą. Knygoje Tikėjimo pabaiga: religija, teroras ir proto ateitis amerikiečių rašytojas Samas Harrisas tvirtina, jog religija buvo didžiausias smurto ir priespaudos šaltinis istorijoje. Jis pripažįsta, jog sekuliarūs despotai, tokie kaip Stalinas ir Mao, sukėlė grandiozinio masto terorą, tačiau, rašytojo nuomone, jų praktikuotos represijos neturėjo nieko bendra su „mokslinio ateizmo“ ideologija – šių režimų blogybes lėmę tik tai, jog jos buvusios tironijos. Bet ar tikrai nebuvo ryšio tarp siekio ištrinti religiją ir laisvės prarasties? Vargu ar Mao, Tibeto gyventojus ir kultūrą puolęs su šūkiu „religija yra nuodas“, būtų sutikęs, kad jo ateistinė pasaulėžiūra neturėjo jokios įtakos politiniams sprendimams. Tiesa, jis buvo garbinamas kaip pusiau dieviškas asmuo – panašiai kaip Stalinas Sovietų Sąjungoje. Tačiau puoselėdamos šiuos kultus, komunistinės Rusija ir Kinija neatsimetė nuo ateizmo. Šių šalių patirtis parodė, kas įvyksta, kai ateizmas tampa politiniu projektu. Pastovus rezultatas yra erzacinė religija, palaikoma vien despotiškomis priemonėmis.

Kažkas panašaus atsitiko nacistinėje Vokietijoje. Dawkinsas atmeta kiekvieną bandymą sieti nacių nusikaltimus su ateizmu. „Svarbu ne tai, – rašo jis Dievo iliuzijoje, – ar Hitleris ir Stalinas buvo ateistai, o tai, ar ateizmas sistemiškai skatina žmones daryti blogus dalykus. Nėra nė menkiausio įrodymo, kad ateizmas tatai skatintų.“ Tai naivu. Hitleris, visuomet entuziastingai sveikinęs mokslinę pažangą, buvo labai susižavėjęs vulgarizuoto darvinizmo ir eugenikos teorijomis, išplėtotomis Apšvietos materialistinių filosofijų pagrindu. Rengdamas žydų persekiojimus, jis naudojo krikščionišką antisemitinę demonologiją, ir su juo pasibaisėtinais mastais kolaboravo bažnyčios. Tačiau kelią beprecedenčiam nusikaltimui atvėrė būtent nacių tikėjimas rase kaip moksline kategorija. Hitlerio pasaulėžiūra atspindėjo daugelio tarpukario Europos pusiau raštingų gyventojų pasaulėžiūrą – suklastoto mokslo ir priešiškumo religijai hibridą. Negali būti jokios rimtos abejonės, jog tai buvo ateizmo rūšis ir kad ji sukūrė palankias sąlygas nacių nusikaltimams.

Autorius yra britų politikos filosofas, vienas žymiausių liberalizmo atstovų, I. Berlino ir J. S. Millio idėjų tęsėjas.

Iš anglų kalbos vertė ir pagal guardian.co.uk parengė Simas Čelutka

Bus daugiau

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (89)
  • komentarų RSS
  • spausdinti