Pačiame D. Kedžio bylos įkarštyje vienas bičiulis „metė“ lietuvišką žiniasklaidą. Ne vieną laikraštį, interneto portalą, radijo stotį ar televizijos kanalą, bet viską urmu. Negaliu, sako, pakelti tos bjaurasties, apskritai nebegaliu priimti jokių man siūlomų žinių. Nuo to laiko jis klauso Vilniuje retransliuojamo BBC radijo ir džiaugiasi.

Kitas su didžiąja lietuviška žiniasklaida jokių reikalų neturi jau seniai. Ai, man ten vis tiek niekas neįdomu, – sako jis ir renkasi mažus, dažniausiai į kultūrinį gyvenimą orientuotus interneto tinklalapius.

Trumpai tariant, abu jie savotiškai emigravo. Ne iš šalies, bet iš tikrovės, kurioje mes visi gyvename. Atrodo, nieko čia tokio, bet mane kiekvieną kartą kiek išmušdavo iš vėžių, kai įsisukus kokiai diskusijai apie aktualijas kuris nors iš jų nesumeluotai nustebęs paklausdavo: „O apie ką čia kalbat, kokį Venclovos straipsnį?“ Arba „o kas tas Stankeras?“

Štai žmogus važinėja tais pačiais troleibusais, vaikšto tomis pat gatvėmis, apsiperka tose pačiose parduotuvėse, lankosi tose pačiose kavinėse, o sykiu gyvena tokioje tikrovėje, kurioje nėra kovos su lenkais, žydais ar kitomis pabaisomis, rungtynių dėl tikrojo lietuvio titulo, fantazijų apie pernelyg išsikerojusią toleranciją, diskusijų dėl minčių policijos ir kitų ne tik pastarąjį pusmetį svarbiais atrodžiusių dalykų.

Kad gal neprošal būtų ir man „emigruoti“ paskui juos, pagalvojau šį pirmadienį, po sprogimo Maskvos Domodedovo oro uoste. Visų mano lankomiausių, tiek į Rytus, tiek į Vakarus nuo Vilniaus įsikūrusių, interneto portalų vedamuosiuose – dūmai, ašaros ir kraujas. O štai mėgstamiausio lietuviško portalo vedamojo nuotraukoje puikavosi dešra. Maistas, matote, brangs dar dvidešimčia procentų...

Na taip, pagalvojau, didžiajai daliai mano bendrapiliečių dešra veikiausiai išties svarbiau už Domodedovą, tad vedamasis nestebina... Bet kodėl nestebina ir iš kur aš žinau, kas jiems išties įdomu?

Žiniasklaidos santykis su auditorija – labai keistas dalykas. Niekaip nesugebu suvokti, kada jis pasidaro svarbus – kai reklamos užsakovams reikia pateikti reitingus? Kai laidos vedėjams reikia užsidėti žvaigždžių mundurus? Kai masinės komunikacijos tyrinėtojams parūpsta, kaip žiniasklaida veikia auditoriją? Visais išvardytais atvejais? Nė vienu iš išvardytųjų atvejų?

Įdomu, ar galvoja apie auditoriją žiniasklaidos turinio kūrėjai (prodiuseriai, redaktoriai, žurnalistai), jei taip, kaip jie ją vaizduojas? Vienos televizijos naujienų laidos diktorius yra sakęs, jog įsivaizduoja kur nors kaime prie televizoriaus sėdinčią močiutę ir jai skaito naujienas. Sentimentaloka. Kažin, ką įsivaizdavo vedamojo su dešra kūrėjai? Išalkusį bedarbį ar sotų verslininką?

Juk atrodytų, kad skaitytojas – klausytojas – žiūrovas jau seniausiai nebeturėtų būti anoniminis. Juk išplėtoti grįžtamojo ryšio kanalai, nuo skambučių į eterį iki interneto komentarų. Bet ar ryšio su ana, priimančiąja puse išties padaugėjo? Ar komentarai interneto portale parodo nors ką daugiau, nei juos rašiusiųjų (kalbos) kultūrą, o skambučiai į eterį informuoja ne tik apie tai, jog žmonės turi poreikį išsikalbėti? Ar apskritai apie auditoriją žinoma kas nors konkretaus? (Reikia pripažinti, jog aš pats neturiu nė menkiausio supratimo apie tuos, kurie skaitys kad ir šitą tekstą...)

Sakoma, kad didžioji žiniasklaida miręs reikalas, kad ateitis priklauso nedidelėms, temiškai orientuotoms žiniasklaidos priemonėms, pavyzdžiui, tinklaraščiams. Galbūt, bet tinklaraštininkas irgi negalvoja apie auditoriją. Jis iš principo galvoja apie save. Žanras toks – ką galvoju, tą rašau. Skaitytojai atsiranda pagal principą – man patinka, ką tu galvoji, arba man patinka su tavim ginčytis. Ir nuolat daugiau ar mažiau įdėmiai skaito.

Nežinia kaip bus ateityje, gal tinklaraščiai, socialiniai tinklai ir kiti „neklasikiniai“ naujienų gavimo būdai pavys ir pralenks įprastinę (ar sparčiai tokia tampančią) žiniasklaidą, bet kol kas to visai nematyti net internete.

Tad ką apie auditoriją galvoja „didžioji“ žiniasklaida? Įprastinis prodiuserių ir redaktorių atsakymas: ką žiūri, tą ir rodom. Suprask, žinom, kas jiems įdomu. Maža to, netgi tie kritikai, kuriems nepatinka žiniasklaidos kokybė yra masiškai įsitikinę, kad jų geidžiamų „elitinių“ laidų per daug niekas nežiūrės, juk tam jos ir elitinės. Keisčiausia visgi tai, jog nelabai aišku, kuo tai remiasi. Kas ir kada auditorijos ko nors klausė? Yra skaitinių duomenų? Na taip, bet ką konkrečiai iš jų sužinome apie žiniasklaidos vartotojų – mano ir jūsų – poreikius?

Panašu, jog tiek didžiosios, tiek mažosios žiniasklaidos kūrėjai remiasi vienu ir tuo pačiu principu – savo skoniu ir interesais.

Nepretenduoju šia išvada į Amerikos atradėjus, bet ar tai jums neatrodo mažų mažiausiai keista?