Kristinos Sereikaitės nuotrauka

Sausio 21–vasario 7 d. Prancūzų kultūros centre eksponuojama fotografės Kristinos Sereikaitės paroda „Žozetė“ (Josette). Menininkė stebi Žozetę – senyvą moterį iš Arlio, bandydama apčiuopti jos egzistencijos trapumą, tylą, vienatvę, laiko tėkmės nusineštus prisiminimus ir dabartį. Siūlome pokalbį su serijos autore.

Kaip buvo užsiminta per parodos atidarymą, Moteris iš Arlio Vakarų Europos literatūroje yra tapusi savotišku simboliu. Nuotraukų cikle „Žozetė“ išvystame jo vaizdinę interpretaciją. Kaip moteris iš Arlio atsidūrė Jūsų gyvenime ir kūrybinėje erdvėje?

Nepretendavau atskleisti „Arlietės“ kaip literatūrinio personažo interpretacijos. Taip jau sutapo, kad tuo metu mokiausi Arlio nacionalinėje fotografijos mokykloje. Man buvo svarbiau perteikti jos individualų personažą, o ne tam tikrą literatūrinės herojės variantą. Gal todėl ir parodos pavadinimas yra ne „Arlietė“, o paprasčiausiai „Josette“. Kartais žiūrovas pats susieja ar interpretuoja vienokį ar kitokį meninį reiškinį su prieš tai buvusiais. Tai nėra blogai, nes pati idėja šiuo požiūriu tik pasipildo.

2005 m. dalyvavau Fotografijos festivalyje Arlyje (Rencontres Internationales de la Photographie), vaikščiojau su drauge įvairiomis gatvelėmis, ieškodama personažų ir fotografuodama. Žozetė buvo viena iš tų užfiksuotų personažų. Ji mane užkalbino ir kažko paklausė. Aš nieko nesupratau – tuo metu dar nekalbėjau prancūziškai. Draugė išvertė. Moteris paprašė manęs atsiųsti nuotrauką, aš jai pažadėjau. Ji užrašė adresą, kurį per neapsižiūrėjimą kažkur pradanginau.

Po dvejų metų, jau mokėdama prancūziškai, važiavau į tą patį Arlį mokytis. Nuotrauką įsidėjau, galvodama, kad galbūt atsitiktinai sutiksiu tą moterį ir atiduosiu jai fotografiją. Arlis nėra didelis miestas. Gal čia ir lemties dalykas, kad vieną saulėtą rytą, eidama į turgų, kažkaip per stebuklą atsidūriau toje pačioje gatvelėje. Nuotraukoje į kadrą buvo patekęs ir namo numeris, kuriame gyveno toji senyva moteris.

Nusipirkau butelį vyno, pasiėmiau tą nuotrauką ir su nerimu pasibeldžiau į duris. Ji manęs neprisiminė. Padaviau nuotrauką. Moteris labai susijaudino. Man buvo keista, nes, mano galva, toje nuotraukoje nebuvo nieko jaudinančio. Pasirodo, joje buvo užfiksuotas ir šuo, kurį Žozetė labai mylėjo. Kaip tik tuo metu šuniukas buvo dingęs, ir ji labai išgyveno dėl jo. Tokiu būdu ir prasidėjo mūsų bendravimas. Vėliau ateidavau pas ją kiekvieną trečiadienį, mudvi gerdavom arbatą, aš ją fotografuodavau.

Buvęs Jūsų fotografijos dėstytojas Rimantas Daukša taikliai įvardijo, kad vienas vertingiausių momentų, atsiskleidžiančių šiose fotografijose, yra autoriaus ir modelio ryšio intymumas. Kaip sekėsi prisiliesti prie Josette Ranquet pasaulio? Ar buvot lengvai į jį įsileista?

Šiai moteriai iškart pajutau simpatiją. Iš pradžių jai atrodė keista, kad noriu ją fotografuoti. „Aš paprasta senyva moteris, nieko gyvenime nenuveikiau. Kodėl tau turėtų būti įdomu?“ – sakydavo ji. Aš ir pati savęs dažnai to klausdavau. Logiškai paaiškinti to negalėjau, tačiau jaučiau to žmogaus kažkokią paslaptį, kurią reikėjo atskleisti. Diena po dienos moteris man atsivėrė. Tai užtruko gal mėnesį. Pajutau, kad aš jai irgi reikalinga. Ji pradėjo manęs laukti. Gal ir keista, turint omeny mūsų amžiaus skirtumą, bet abi tapom geromis draugėmis. Atsirado pasitikėjimas viena kita. O tai ir buvo svarbiausias momentas kuriant seriją.

Kristinos Sereikaitės nuotrauka

Praeitis ir dabartis, prisiminimai ir užmarštis, senos moters vienatvė ir tyla – kuriuos akcentus atrodė svarbiausia išryškinti kuriant Žozetės portretą?

Tai ką jūs ir įvardijot. Mes nekalbėdavom daug. Mūsų bendravimas buvo kažkoks neverbalinis. Ir kartais ta tyla, susikaupęs įtemptas moters žvilgsnis pasakydavo kur kas daugiau. Žiūrėti į fotoobjektyvą jai reiškė tą patį, kaip ir žiūrėti į mane. Kartais net šiurpas imdavo.

Per parodos atidarymą buvo pristatytas ir trumpo metražo filmas „Žozetės prisiminimai“ (Souvenirs de Josette), kuriame nuotraukų personažė pati pasakoja apie savo gyvenimą. Ar kūrėt jį kaip komentarą fotografijų ciklui, ar šie du kūriniai gimė kaip atskiri, vienas kitą papildantys, tačiau tuo pat metu nepriklausomi meniniai tekstai?

Beveik pusę metų Žozetę tik fotografavau. Ir gal tos tylos fotografijoje man pasirodė per daug. Norėjau sužinoti apie tą moterį daugiau. Tiesiog paklausti jos, kas ji yra, kuo gyvena, kaip jaučiasi. Filmavimas tapo pretekstu kalbėtis su ja. Vienu metu ir filmavau, ir mezgiau pažintį su jos gyvenimu. Tas filmukas galbūt buvo reikalingas man pačiai kaip susipažinimo priemonė, ir tik vėliau jis tapo tam tikra papildoma medžiaga fotografijoms.

Žozetės pasakojimas reprezentuoja skausmingą, „neapsaugančią“ atmintį – kaip vienintelį ryškų praeities prisiminimą ji įvardija karo metus, tiesioginę akistatą su mirtimi. Netikėtas ir aštuoniasdešimt dvejų metų moters prisipažinimas, kad ji tik dabar pradeda būti laiminga. „Turiu vaikų, anūkų, nejaučiu pinigų stygiaus – tikriausiai tai ir yra laimė“, – teigia ji.

Šis teiginys buvo „kabliukas“ kuriant filmuką. Lietuvoje senatvė dažniausiai asocijuojasi su tam tikru vargu, ilgesiu ir buvusios laimės nostalgija. Tuo tarpu šiai moteriai – viskas atvirkščiai. Kažkokia keista pradžia pabaigoje. Negaliu pasakyti, kad ji nejuto nostalgijos ar ilgesio, tačiau jie turėjo visai kitą atspalvį. Paradoksalu – mirties nuojauta ir laimės jutimas. Manyčiau, kad tai – vilties pamoka vis labiau į nihilizmą linkstančiai visuomenei. Kartu ir man.

Kristinos Sereikaitės nuotrauka

Tai ne pirma paroda, kurioje bandote gilintis į moters egzistenciją ir tapatybę. Kuo ši tema Jums artima ir įdomi?

Man pačiai tai rūpi. Būdama moteris nesuprantu moters prigimties iki galo. Kartais sakoma, kad vyrai niekada nesupras moterų, bet ar pačios moterys visada supranta save? Juokauju.

Gal nereikėtų taip sureikšminti tos moters temos mano fotografijoje. Tie dalykai, kurių ieškau žmonėse – ir moteryse, ir vyruose – manau, jie yra universalūs. Tiesiog situacijos ir aplinkybės kartais taip susiklosto. Šiuo metu kuriu seriją, kurios personažas yra vyras. Ir patikėkite, tai irgi labai įdomu.

Prieš fotografiją savo gyvenimą buvot susiejusi su teatru, vėliau teigėt, kad norėtumėt imtis teatro fotografijos. Ar ją taip pat matot kaip savitą žmogiškosios – šiuo atveju ir aktoriškosios – tapatybės pažinimo būdą?

Buvau susijusi ne vien su teatru. Kažkada mano gyvenime svarbią vietą užėmė cirkas, po to – muzika, dailė...

Manyčiau, kad visos šios meno sritys buvo savotiški tilteliai, atvedę ten, kur esu dabar. Pradžioje norėjau dominuoti, būti matoma, tačiau ilgainiui mane supantys žmonės pasidarė kur kas įdomesni negu aš pati sau. O visa tai, ko mokiausi ir kuo domėjausi anksčiau, niekur nedingo. Šie įgūdžiai labai praverčia tiek mano fotografinėje, tiek kino veikloje.

Kalbant apie teatrinę fotografiją, manyčiau, kad ji yra labiau taikomojo pobūdžio. Visas emocijas kuria aktoriai, šokėjai ar dainininkai, jos labiau veikia tiesiogiai žiūrint spektaklį. Nuotraukos tik iliustruoja to spektaklio akimirkas, ir tai neveikia taip, kaip veikia dokumentika, nors ir pastatyta. Iš tiesų teatro fotografija yra labai gera mokykla kiekvienam fotografui – pats spektaklis jau duoda įtampos, emocijų, veiksmo kondensatą, belieka jį techniškai gerai užfiksuoti.

Esat minėjusi, kad daugelio savo sumanymų nebūtumėt įgyvendinusi be Prancūzų kultūros centro paramos. Ar tarpkultūrinis bendradarbiavimas ir Prancūzija labai pakeitė Jūsų meninį skonį, požiūrį į pačią fotografiją?

Be abejonės. Arlio nacionalinėje fotografijos mokykloje ir susiformavo mano estetika bei požiūris į fotografiją apskritai. Stažuotė šioje prestižinėje fotografijos mokykloje paskatino didesnei savianalizei bei motyvacijai – „dėl ko ir kam aš tai darau“. Be Prancūzų kultūros centro paramos nebūčiau galėjusi dalyvauti nei grupinėje parodoje Arlyje, nei Paryžiuje. Be to, būtent jis suteikė man galimybę studijuoti Arlyje. Aš labai jais pasitikiu.

Surengėte ne vieną parodą ne tik Lietuvoje, bet ir Prancūzijoje, Meksikoje. Ar Jums, kaip fotomenininkei, svarbus geografinis judėjimas? Ar labai skiriasi galimybės kurti čia ir kitur? Kaip Jūsų darbai priimami skirtingose šalyse?

Taip, geografinis judėjimas išties yra labai svarbu kiekvienam menininkui. Tai praplečia akiratį, leidžia suvokti, jog sienų tarp žmonių nėra, o tie patys dalykai, kurie veikia kaimo močiutę Lietuvoje, veiks ir Meksikos miestelio merą. Tokiu būdu dar kartelį pasitikrini, kiek tai, ką darai, yra svarbu ir veiksminga.

Manau, nėra skirtumo, kur kurti. Žinoma, jei nekalbėsim apie finansinį aspektą. Svarbu žvilgsnis ir požiūris. Kiekviename pasaulio kampelyje vyksta įdomių dalykų, tereikia juos pamatyti.

Kalbino Lina Žukauskaitė